Amerika žino, kur dėti pinigus

Apie tai lėmusias priežastis „Respublika" kalbasi su buvusiu Lietuvos Respublikos ambasadoriumi Kazachstane Vytautu NAUDUŽU.

- Po lapkričio pradžioje įvykusio Kazachstano Respublikos prezidento Kasimo Žomarto Tokajevo vizito Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo pasirašytos 29 sutartys, kurių bendra vertė apie 17 mlrd. JAV dolerių, apimančios pagrindines pramonės, energetikos, skaitmeninimo, švietimo ir inovacijų sritis. Pasirašyti dokumentai pažymėjo naują etapą stiprinant Kazachstano ir JAV strateginę partnerystę. Kaip tai vertinate?

- Vyksta tai, ką buvo galima prognozuoti. Šiai dienai Kazachstanas yra Centrinės Azijos ekonomikos variklis. Būtent ši šalis sukuria apie 50 proc. Bendrojo Centrinės Azijos šalių vidaus produkto. Kazachai prekiauja nafta, dujomis, kitomis naudingosiomis iškasenomis, kviečiais, plienu, metalo dirbiniais, o pastaruoju metu, dar ir elektronika. Tai domina vakariečius.

Beje, skirtingai nuo Europos, Jungtinės Valstijos Centrinei Azijai priskiria ne tik Kazachstaną, Uzbekistaną, Tadžikistaną, Turkmėnistaną ir Kirgiziją, bet ir Afganistaną. O šias šalis sieja tai, kad vystomi bendri regioniniai projektai, susiję su elektros infrastruktūra, transporto tranzitu ir t.t.

Įdomi detalė - nors kazachų ekonomika vystosi sparčiai ir augimas siekia 6 proc., juos su 7 proc. lenkia uzbekai. Taip pat Uzbekistanas, pagal gyventojų skaičių tarp buvusių postsovietinių respublikų, yra didžiausia Centrinės Azijos šalis, turinti 37,5 mln. gyventojų. Kazachstanas, iš kurio po nepriklausomybės atgavimo išvyko apie 4 mln. žmonių, turi apie 20 mln. gyventojų. Taigi, be naudingųjų iškasenų, šios valstybės gali pasigirti ir augančiu vartotojų potencialu.

Taip pat Vakarams svarbus yra netrukdomas krovinių tranzitas sausuma. Rusija mėgino girtis Transibiro magistrale, tačiau ji nėra patikima partnerė, todėl pervežimai šia magistrale smunka. Tuo pat metu vis sėkmingiau vystomas Kinijos pasaulinės infrastruktūros ir investicijų projektas „Viena juosta, vienas kelias".

Jo tikslas - sukurti naujus prekybos ir transporto maršrutus, jungiančius Aziją, Europą ir Afriką. Projektas apima svarbiausią Kinijos ir Europos geležinkelio greitąjį maršrutą, kurio dalis eina ir per Kazachstaną. Pati šalis save pozicionuoja kaip Eurazijos tranzito centrą.

Visi minėti momentai leidžia kazachams pritraukti milžiniškas investicijas. Skaičiuojama, kad nuo 2000 m. per investicijas šalis gavo ir akumuliavo apie 250 mlrd. JAV dolerių. Žiūrint pagal investuotojus, čia pirmauja Olandija, toliau eina JAV, Kinija ir Rusija. Prekybos apyvarta tarp Kazachstano ir ES siekia apie 50 mlrd. JAV dolerių arba 80 proc. visos Centrinės Azijos šalių prekybos su bloku.

Gali būti, kad tai irgi paskatino Vašingtoną ieškoti glaudesnių santykių su Astana. Juolab kad Kazachstane veikia antra pagal dydį pasaulyje Kašagano naftos verslovė, nusileidžianti tik naftos verslovei Aliaskoje.

Manau, kad čia galima įžvelgti Pekino ir Vašingtono konkurenciją. Kinai tradiciškai laikė Centrinę Aziją savo rinka, tačiau sovietai neleido jiems čia plėstis. SSSR žlugus Rusija nebepajėgė išlaikyti turėtų pozicijų, todėl sugrįžo kinai, kurie jau pralenkė rusus pagal investicijas - kasmet investuoja keletą milijardų, o akumuliuotos lėšos turėtų siekti apie 20 mlrd. JAV dolerių. Taigi, matydami, kad atsilieka nuo ES ir Kinijos, bet svajojantys apie „vėl didžią Ameriką", amerikiečiai mėgina įsitvirtinti ir čia.

Atskiras momentas - Bendrasis vidaus produktas (BVP). Čia reikia atskirti, kad šalys vertinamos tiek pagal perkamosios galios pariteto BVP vienam gyventojui, tiek pagal nominalųjį BVP vienam gyventojui. Vertinant kazachus pagal perkamąją galią, BVP vienam gyventojui siekia 43 tūkst. JAV dolerių. Šis vertinimas parodo, kad esą žmonės sau daug leisti, bet, jeigu, tarkim 1000 gyventojų tenka 30 automobilių, tai nereiškia, kad visi jie važinėja su mersedesais.

Todėl tikslesnis yra nominaliojo BVP vienam gyventojui vertinimas. Kazachstane jis siekia 14,7 tūkst. Lietuvoje, palyginimui, 32,5 tūkst. Nepaisant to, jeigu minimalus atlyginimas šalyje prieš keletą metų buvo tik 70 Eur/mėn, tai dabar jis yra 150 eurų. Vidutinis darbo užmokestis pakilo nuo 650 iki 750 Eur/mėn., kas, įvertinus pagrindinių produktų kainas Kazachstane, yra net labai neblogai.

Kai Kazachstane buvo pradėti pirmieji bendri su Vakarais projektai, juos juokais vadino SOS (gelbėkite), šiuo metu jie irgi vadinami SOS, bet jau reiškia „sėkmės istoriją".

- Po prezidento Šavkato Mirzijojevo vizito Vašingtone Uzbekistanas panaikino visus kapitalo išvedimo į JAV apribojimus „investiciniais tikslais" ir atvėrė prieigą prie savo retųjų žemių metalų telkinių. Be to, šalis su JAV sudarė 100 mlrd. dolerių vertės sutartis dėl lėktuvų, pupelių ir medvilnės pirkimo. Irgi veikia tie patys mechanizmai?

- Tikrai taip. Uzbekistanas, kaip minėjau, yra didžiulė šalis ir labai sparčiai vystosi. Po 20 metų uzbekai, pagal gyventojų skaičių, gali pavyti Prancūziją, o dar po dešimtmečio - ir aplenkti.

Bet tuo pat metu pagal BVP jis ženkliai atsilieka. Kazachstano BVP pagal Pasaulio Banko vertinimo sistemą siekia 14,7 tūkst. dolerių, dujas turinčiame Turkmėnistane jis yra 13,3 tūkst., Rusijoje, bent jau buvo, 14,3 tūkst. JAV dolerių, o Uzbekistane - tik 3,5 tūkst. Na taip, Taškentas, kad ir remiantis minėtu pavyzdžiu, sudaro daugiamilijardinius projektus, juos bandoma realizuoti, tačiau tolygiam, subalansuotam vystymuisi trukdo korupcija ir administravimo spragos.

Nepaisant to, į Uzbekistano ateitį žiūrėčiau optimistiškai ir net prognozuočiau, kad uzbekai gali pakeisti kazachus bei tapti regiono „ekonomikos varikliu". Šalies potencialias - milžiniškas, joje dirba ir mūsų specialistai, tarkim tokie, kaip Adamas Ilkevičius - kūrybingas, darbštus ekonomistas, labai daug prisidėjęs prie Kazachstano ekonominės transformacijos, ūkio šakų strategijų parengimo. Prieš keletą metų A.Ilkevičius gavo Uzbekistano vyriausybės kvietimą pasidarbuoti Taškente, kurį jis priėmė, šiandien realizuoja projektus tenai ir šalies ekonominę situaciją vertina optimistiškai.

Reikia nepamiršti ir to, kad uzbekai, kaip tarkim kinai, japonai ar prancūzai, gali didžiuotis pasaulinio lygio gastronominiu paveldu bei pritraukti investicijas per gastroekonomiką. Juolab kad šalis yra patraukli ir turistiniu požiūriu.

Galiausiai uzbekai augina medvilnę, kurią vadina savo „baltuoju turtu". Sovietmečiu, kai buvo surinkta 3 mln. tonų medvilnės, tuometinis SSSR vadovas Leonidas Brežnevas iškėlė šaliai tikslą - surinkti 4 mln. Kai tai buvo padaryta, tikslas buvo padidintas iki 5 mln. Uzbekai tiek surinko, tačiau su „prirašinėjimais" - kartu su medvilnės žaliava buvo kraunamas gruntas ar akmenys. Kai tai paaiškėjo, tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme, lėkė galvos ir po to machinacijos baigiasi. Dabar medvilnė renkama sąžiningai, kas irgi vilioja investuotojus.

- Ar galima teigti, kad tokiais žingsniais Vašingtonas siekia pervilioti Maskvos draugus?

- Ir taip, ir ne. Smulkiais žaidimais Vašingtonas vargu ar užsiims, bet jis turi savo nacionalinius interesus. Tai viena. Antra - Amerika suinteresuota, kad islamizacija neperaugtų į radikalią ir išliktų tam tikras altruizmas. Islamizacija beje šiame regione įgauna vis daugiau įtakos, tačiau, tarkim, Kazachstane ji yra nuosaiki ir nepalyginama su realizuojama Afganistane.

Dar galima paklausti, kiek tame yra nacionalinio egoizmo, bet jo čia yra mažai. Daugiau čia yra ekonominio suinteresuotumo, nes kalbame apie amerikiečiams santykiniai naują ir potencialiai augančią rinką. Jie rinkas, paprastai, matuoja gyventojų skaičiais, tad jeigu pridėsime ir Afganistaną, turėsime apie 120 mln. gyventojų arba 120 mln. potencialių vartotojų, kas didina ir Amerikos verslų suinteresuotumą.

Beje, dar ir mes turėtume sulaukti, kol regiono gyventojų skaičius pasieks 200 mln. Tai skatina tiek tas pats islamas, sekdami kuriuo žmonės didžiausia vertybe laiko ne pinigus, o gausias šeimas, tiek gerėjanti ekonominė ir socialinė padėtis. Perkamąją žmonių galią didina gamtos turtai, nors ir iš čia gaunamus pinigus galima išleisti blogai, ką įrodo Turkmėnijos pavyzdys ir tenai vykdomi ambicingi, bet neracionalūs statybų projektai.

Galiausiai, medicina Centrinėje Azijoje pasiekė naujas aukštumas. Sovietmečiu vaikų iki metų amžiaus mirtingumas buvo labai didelis. Jeigu Lietuvoje tuomet mirdavo 7 iš 1000, tai Uzbekijoje metų nesulaukdavo 40 vaikų, Turkmėnijos dykumose - vos ne 80. Pokyčiai šiuos skaičius sumažino kartais. Islandijos ar Japonijos lygio nepasiekė, bet situacija nepalyginama su buvusia ir stebimos geros tendencijos.

- Ko Vilnius galėtų pasimokyti iš Centrinės Azijos valstybių?

- Pradėkime nuo to, kad mes juos galėtume pamokyti labiau saugoti ir vertinti istoriją. Nes kai atvažiuodavo oficialios Centrinės Azijos šalių delegacijos, jiems būdavo sunku suprasti, kodėl Vilniaus senamiestyje saugomi XV-XVII amžiaus pastatai ir neskubama statyti „stiklinių akvariumų". Bandymų, tiesa, vis pasitaiko, bet visgi didžiąją dalį savo istorijos mes dar išsaugojome.

O iš jų galėtume pasimokyti, kaip greitai išduoti statybų leidimus investuotojams. Centrinės Azijos regione vyko daug renginių, kuriems buvo būtinos naujos erdvės, todėl vietos administracijos išmoko greitai priimti sprendimus dėl naujų, su investicijomis ar regiono patrauklumo skatinimu susijusių, statybų.

Taip pat visi jie pagarbiai žiūri į investuotojus, nes suvokia, kad atlyginimai didėja ir gyvenimas gerėja dėl tiesioginių šalių gaunamų investicijų. Investuotojams čia netrukdoma, jie yra skatinami investuoti.

O visiems mums reikėtų pasimokyti laiku ir tiksliai įgyvendinti pradėtus projektus. Tarkim jeigu amerikiečiai pradeda milijardinį projektą, jo paklaida gali būti keli milijonai, kas nesuvaidins lemiamo vaidmens galutiniam rezultatui. Apie buvusias postsovietines respublikas to nepasakysi. Minėtas Kašagano projektas, nors šiandien ir yra pelningas, jo projektinė vertė buvo nurodyta vienokia, reali tapo visiškai kitokia, todėl galiausiai norvegų „Statoil" spjovė ir iš projekto pasitraukė.

Lietuvoje mes turime dar 1975 m. pradėtą planuoti ir vis nepastatomą Nacionalinį stadioną. Beje, pagal pradinį variantą jis turėjo talpinti 35 tūkst. žiūrovų, tačiau dabar skelbiama, kad vietų bus tik 20 tūkst., o šalimais dar veiks vaikų darželis-lopšelis ir kitokie įdomūs objektai. Bet net ir tokio (pagal vietų skaičių atitinkančio nedidelio Europos miestelio) stadiono Lietuva per 50 metų niekaip negali pastatyti. Vien tokio pavyzdžio, nekalbant apie kitas pastarųjų metų „staigmenas", užtenka, kad investuotojai savo pinigams ieškotų kitų rinkų...