Meno vagystės ir vagystės menas: kaip vieni grobia, o kiti atranda muziejines vertybes

2000-ųjų naujametinę naktį, pusę dviejų, per žibintą ant Ešmolio muziejaus Oksforde stogo į salę su impresionistų paveikslais buvo įmesta dūminė granata. Už dūmų uždangos, dėl kurios tapo nenaudingos stebėjimo kameros, žmogus su dujokauke virve nusileido žemyn. Kol apsauga kvietė ugniagesius ir mėgino suprasti, kas čia vyksta, vagis nučiupo 4,7 mln. vertės P.Sezano peizažą ir taip pat, pro stogą, su savo grobiu dingo.

Vagystės iš muziejų - senas amatas. Tačiau jis ypač suklestėjo XX a. antrojoje pusėje, kai prasidėjo „muziejų bumas", o turtingi Amerikos ir Japonijos kolekcininkai sukėlė kainas. 6-ojo deš. pradžioje impresionistų darbų kainos dar nesiekdavo ir 10 tūkst. dolerių, o P.Pikasas (P.Picasso) kainavo vos daugiau kaip 5000. O jau po 10 metų kainos pakilo iki šimtų tūkstančių dolerių.

Iki 8-ojo deš. pradžios buvo peržengta milijono riba, o dabar nieko nestebina, pvz.,104 mln. dolerių kaina, kurią nežinomas kolekcininkas „Sotheby‘s" aukcione 2004 m. sumokėjo už P.Pikaso „Berniuką su pypke" . 2024 m. duomenimis rekordinė paveikslo kaina buvo sumokėta už paveikslą „Pasaulio Išganytojas", kurio autoriumi daugelis ekspertų laiko L. da Vinčį; 2017 m. jis buvo parduotas aukcione už 450 mln. dolerių.

Meno kūrinių rinka tapo tarptautinė ir didžiulė: kasmet vien aukcionuose parduodama šimtai tūkstančių meno kūrinių. O dar yra milžiniškas antikvariatų tinklas, armija prekiautojų meno kūriniais, dirbančių su rinktiniais klientais, galop internetinė prekyba. Bet vos tik patekęs į muziejų kūrinys „iš žaidimo" iškrenta. Susidaro paradoksali padėtis - paklausa vis auga, o pasiūla krenta. Štai čia į pagalbą ateina „meno vagys".

Muziejų plėšikų portretai

Kasmetiniai nuostoliai, kuriuos muziejams ir privačioms kolekcijoms padaro plėšikai, vertinami milijardais dolerių. Į šio didžiulio verslo orbitą įtraukiami „rimti" žmonės: mafija, teroristai, prekybininkai, tarpininkai advokatai, detektyvai, muziejininkai, draudimo bendrovių darbuotojai ir kt.

Žinoma, kaip ir bet kuriame dideliame versle, neapsieinama be keistuolių - marginalų. Prancūzas padavėjas Stefanas Braitvizeris (Stephane Breitwieser) iš meilės aštriems pojūčiams iš nedidelių Europos muziejų pavogė 240 paveikslų ir skulptūrų. 2001 m. jo senutė motina iš laikraščių sužinojusi, kad dar vieno „žygdarbio" metu sūnus įkliuvo, persigando ir paskubėjo atsikratyti „namų muziejaus". Paveikslus ji supjaustė ir išmetė į šiukšlyną, o skulptūras - į upę. Bet padavėjas kleptomanas ir jo motina vandalė - tragikomiška išimtis.

Apibendrinantį vagies-vykdytojo paveikslą nupiešti sunku. Kas yra bendro tarp amerikiečio menotyros profesoriaus, iš Vatikano bibliotekos pavogusio rankraščius su Petrarkos pastabomis, ir buvusiais VDR karininkais, kurie, apsiginklavę kalašnikovais, plėšė muziejus Bosnijoje ir Kroatijoje?

Arba tarp vienuolio benediktino, iš savo vienuolyno nugvelbusio 26 A.Diurerio (A.Duerer) graviūras, ir „stipruolių" , kaip juos pakrikštijo policija, kurie bažnyčiose išlauždavo trimetrinius altorius, o pasirodė esanti vokiečių medicinos seselių gauja? Ko gera, viena - jokios moralės nevaržoma aistra pasipelnyti. .

Vagystės būdai

1985 m. Vidury baltos dienos keletas ginkluotų plėšikų įsiveržė į Marmotano muziejų Paryžiuje ir pagrobė 9 kūrinius. Tarp jų - legendinį Klodo Monė (Claude Monet) paveikslą „Įspūdis. Saulėtekis", suteikusį vardą visai impresionizmo krypčiai. Jis buvo rastas Korsikoje tik 1990 m.

1989 m. Šarlotenburgo pilies muziejuje Berlyne užkaukė sirena. Kol apsauga apstulbusi žiūrėjo į tuščią sieną, kur ką tik kabojo vokiečių romantizmo klasiko Karlo Špicvėgo (Carl Spitzweg) paveikslai „Vargšas poetas" ir „Meilės laiškas", per sales link išėjimo vežimėliu riedėjo „vargšas neįgalusis", po pledu paslėpęs abu paveikslus, vertus 2 mln. dolerių. Paveikslų ir „neįgaliojo" policija ieško iki šiol.

1994 m. Žiemos olimpinių žaidynių Norvegijoje atidarymo dieną iš Oslo nacionalinės galerijos buvo pavogtas vienas pagrindinių ekspresionizmo šedevrų - Edvardo Munko (Edvard Munch) „Šauksmas". Vos per 50 sek. du nusikaltėliai užsikabarojo kopėčiomis, išdaužė langą, nugriebė 75 mln. dolerių įvertintą paveikslą ir dingo. Po kelių mėnesių Skotlandjardo agentai, apsimetę pirkėjais, plėšikus suėmė. Vienas iš nusikaltėlių - buvęs profesionalus futbolininkas. Atvejis Osle tapo garsiausiu vasaros sporto atstovo pasirodymu žiemos olimpiadoje.

1997 m. Pagal vieną iš versijų vagis užlipo ant šiuolaikinio meno galerijos Pjačencoje stogo, nustūmė žibintą ir kabliu „sužvejojo" Gustavo Klimto „Moters portretą", kainuojantį 3 mln. dolerių. 2019 m. gruodį drobė buvo rasta galerijos pastato sienoje įrengtoje slėptuvėje.

1999 m. Iš Saudo Arabijos milijonieriaus jachtos, stovinčios Prancūzijos Antibo uoste, dingo P.Pikaso darbas „Doros Maar portretas". Iki šiol policija negali suprasti, kaip vagis nepastebėtas pateko į jachtą. Yra versija, kad jis pasinaudojo akvalangu. Nuo tada paveikslas pakeitė keletą savininkų. Paskutinysis iš jų, sužinojęs, kad nusipirko vogtą paveikslą, jį perdavė „meno detektyvui", o šis - policijai.

2002 m. Paragvajaus sostinėje Asunsjone nusikaltėliai išsinuomojo parduotuvę priešais Nacionalinį vaizduojamojo meno muziejų ir du mėnesius 3 m gylyje kasė 25 m ilgio tunelį. Jis buvo sutvirtintas rąstais ir apšviestas elektros lemputėmis. Jie įsibrovė į muziejų ir pavogė 5 paveikslus, tarp jų - G.Kurbė (G.Courbet) ir Tintoreto darbus. 2008 m. kriminalistams pavyko muziejui grąžinti vieną iš pavogtų paveikslų.

2003 m. Du nusikaltėliai, apsimetę paprastais turistais, įėjo į Drumlaringo pilį Škotijoje. Kol vienas laikė prižiūrėtoją, kitas nuo sienos nutraukė paveikslą „Madona su verpste", priskiriamą L. da Vinčiui. Po to kaukiant sirenoms jie nubėgo link išėjimo, sutiktiems lankytojams aiškindami, kad yra policijos karininkai ir neva vyksta treniruotė, o aliarmas - netikras. Draudimo bendrovė savininkams sumokėjo 3 mln. svarų. Paveikslas buvo rastas Glazge 2007 m. rudenį.

2003 m. 4 val. ryto nusikaltėlis statybiniais pastoliais įlipo į Vienos meno istorijos muziejaus antrąjį aukštą, išdaužė langą ir iš ekspozicijos pagrobė Benvenuto Čelinio (Benvenuto Cellini) „Saliera". Tai karaliaus Pranciškaus I druskinė iš aukso su emale, laikoma brangiausiu taikomojo meno kūriniu pasaulyje, įkainota 60 mln. dolerių. 2006 m. skulptūrėlė buvo rasta miške už 90 km nuo Vienos.

2004 m. Trys ginkluoti plėšikai vidury dienos įsiveržė į E.Munko muziejų Osle ir pagrobė kitą paveikslo „Šauksmas" variantą, vertinamą 45 mln. dolerių, ir paveikslą „Madona", kainuojantį 25 mln. 2006 m. abu paveikslai buvo rasti ir grąžinti muziejui.

***

Pagrindinė verslo problema

Paveikslai ir skulptūros yra vagiami ne tam, kad jais būtų galima gėrėtis, o turint tikslą juos parduoti. Pagrindinę tokio „amato" problemą galima išreikšti žodžiais, priskiriamais M.Tvenui (M.Twain): „Pagrobti baltą dramblį - ne gudrybė, o kur jį paskui dėti?"

Visiems žinomas faktas labai džiugina vagis: muziejai yra saugomi blogiau negu bankai, o vertybių juose gerokai daugiau. Luvras visada bus apsaugotas prasčiau už Fort Noksą. Meno kūriniai kainuoja daug, o vietos užima mažai - tai yra puiki kiekvienos prekės savybė. Bet jos yra unikalios ir pernelyg žinomos, o tai yra didžiulis vogtų prekių trūkumas.

Garsaus paveikslo iš muziejaus neperdažysi kaip nuvaryto automobilio, nesupjaustysi į gabalus kaip unikalaus brilianto, neiškeisi turguje kaip netikro banknoto. Paprasčiausia išeitis - vogti pigesnius ir mažiau žinomus meno kūrinius, kiekiu kompensuojant kokybę. 90 proc. visų vogtų kūrinių priklauso šiai kategorijai. Vagių aukomis pirmiausia tampa bažnyčios ir nedideli provincijos muziejai. Nemažos vertybės čia dažnai būna apsaugotos tik sutręšusiomis durimis su sena spyna, daiktų aprašų nėra.

Vogti daiktai patenka į skirstymo punktus, „specialistai" juos išrūšiuoja ir paskui kontrabandos keliu nugabena į vieną iš prekybos antikvariniais daiktais centrų. Dažniausiai - į Londoną arba Ženevą. Čia antikvarai retai pasidomi, iš kur yra gauta paklausi prekė, kainuojanti du tris tūkstančius dolerių. O priekabesniems egzistuoja vadinamasis itališkas metodas, Apeninų pusiasalyje sukurtas neofašistų grupuočių. Už pinigus, gautus iš prekybos narkotikais, jie perka keletą „švarių" paveikslų, prie jų prideda vogtus ir tokias „mišrias partijas" parduoda.

Pramanyta biografija

Prie masinių vagysčių šliejasi vadinamųjų antros rūšies kūrinių vagystės. Tie kūriniai, nors ir registruoti kataloguose, nėra plačiai žinomi: nedideli paveikslai ir skulptūros, etiudai ir piešiniai. Ypač dažnai tai būna archeologų radiniai.

Kiekvienam, kas lankėsi, pvz., Kairo muziejuje ir užmetė akį į šonines sales, neišvengiamai turi kilti klausimas: „O kaip visa tai sutvarkyti?" Tūkstančiai vienodų karių ir tarnų figūrėlių, šimtai vienas į kitą kaip du vandens lašai panašių reljefų, daugybė buities reikmenų užpildo visą muziejaus erdvę. Mokslui tai - mažai aprašyta medžiaga, o antikvarinei rinkai - geidžiama prekė.

Pavogus Tutanchamono kaukę arba Nefertitės biustą apie tai rytoj sužinotų visas pasaulis, o vienos kario statulėlės, net ne iš sostinės muziejaus ekspozicijos, o iš provincijos muziejaus saugyklų dingimas gali dešimtmečius likti nepastebėtas. O kur dar daiktai, pavogti tiesiog kasinėjimų vietose, ir štai jau turime milžinišką vogtų daiktų apyvartą.

Tačiau senovinės egiptietiškos statulėlės neparduosi kaip XIX a. ikonos arba žibinto. Jai reikalingas „provenansas" (pranc. provenance - kilmė), t.y. kilmės istorija, juk pagal Egipto įstatymus jau daugiau kaip 100 metų draudžiama iš šalies išvežti bet kokius senovinius daiktus. Tad statulėlei tenka sukurti išgalvotą „biografiją".

2000 m. trejiems metams kalėti buvo nuteistas JAV prekiautojų meno dirbiniais asociacijos vadovas Frederikas Šulcas (Frederick Schultz). Šis visus įėjimus ir išėjimus žinantis profesionalas kūrė „legendas" iš Egipto kontrabanda išvežtiems reljefams ir statuloms, o paskui juos pardavinėdavo per savo galeriją. Pagal vieną iš legendų visa senienų kolekcija prieš 100 metų neva priklausė Egipto kolonijinės administracijos valdininko šeimai. Valdininkas ir jo giminaičiai buvo tikri, o istorija apie kolekciją - pramanyta.

Žanro klasika

Kad ir kokie efektyvūs būtų masinių vagysčių ir „antros rūšies" dirbinių grobimo metodai, amato klasika lieka vienetinės pasaulinių šedevrų vagystės. Nuo „Džokondos" pagrobimo laikų plačioji publika apie „meno vagis" sprendžia būtent pagal jas.

Nuteistas už amžiaus vagystę italas stalius V.Perudža (V.Peruggia) išgarsėjo visame pasaulyje. Tačiau „dalykiniu" požiūriu jis atrodo visiškas neišmanėlis. V.Perudža įkliuvo bandydamas paveikslą parduoti, nes nesugebėjo išspręsti „balto dramblio" problemos. „Moną Lizą" jis pasiūlė gerbiamam Florencijos antikvarui, gundydamas jį galimybe grąžinti Leonardo šedevrą iš Prancūzijos į Italiją. Antikvaras, nors ir buvo patriotas, bet ne toks, kad taptų vogtų vertybių supirkinėtoju, todėl vagį kartu su paveikslu įdavė policijai.

Tiesa, egzistuoja versija, kad V.Perudža buvo tik marionetė gudriame plane, kurį sugalvojo argentinietis aferistas E.Valfernas (E.de Valfierno). Jis neva užsakė puikiam paveikslų klastotojui šešias „Džokondos" kopijas, o paskui pasamdė V.Perudžą pavogti originalą. Kai laikraščiai visame pasaulyje paskelbė sensacingą naujieną apie vagystę, E.Valfernas pardavė klastotes privatiems Amerikos kolekcininkams, svajojusiems apie Luvro perlą.

Suklastotas „Džokondas" pateikdamas kaip tikras, prie vogto originalo gudruolis argentinietis net neprisilietė, kad išvengtų nemalonumų su įstatymu. Kai likęs be šeimininko nevykėlis V.Perudža pradėjo veikti savarankiškai ir įkliuvo, apmauti kolekcininkai suprato buvę apkvailinti, bet dėl suprantamų priežasčių buvo linkę tylėti. E.Valfernas su milijonais dingo ir tik prieš mirtį, jau 4-me deš. anglų žurnalistui papasakojo apie vagies karjeros viršūnę.

Ar egzistuoja „daktaras Ne"?

Ši istorija yra įdomi, bet vargu ar tikra. Ji grindžiama vienu plačiausiai paplitusių mitų apie meno kūrinių vagystes - mitu apie kolekcininką maniaką, trokštantį į savo slaptą kolekciją gauti muziejų šedevrus ir vienas pats gėrėtis jų grožiu. Pagal piktadario iš Džeimso Bondo „tėvo" Jano Flemingo (Ian Fleming) apsakymo vardą toks kolekcininkas spaudos buvo pakrikštytas „Daktaru Ne".

Specialistai vieningai mano, kad „daktaras Ne", kuriam iškart pripaišoma dar viena vagystė iš muziejaus - įkaitusios žurnalistų vaizduotės vaisius. Milijonierius, kuris išdrįstų bendradarbiauti su nusikaltėliais, lengvai taptų šantažo auka. Anksčiau ar vėliau pagrobti kūriniai randami ne paslaptingame „daktaro Ne" būste, o kokioje nors visiškai proziškoje vietoje kaip antikvariate, kur pagal statistiką „išplaukia" 80 proc. visų muziejinių vertybių.

„Artnepingo" pagrindinis veikėjas

Patikimiausias būdas gauti pinigų už vogtą šedevrą - parduoti jį ne mistiniam daktarui Ne, o teisėtam savininkui. Gresiant visiems laikams netekti unikalaus paveikslo ar skulptūros kolekcininkai ir muziejų direktoriai tampa sukalbami ir sutinka su išpirka. Pagal analogiją su žmonių grobimu laikraštininkai tokius nusikaltimus praminė „artnepingu" (angl. kidnapping - grobimas).

Labai suinteresuotos vogtų kūrinių grąžinimu ir draudimo bendrovės, kurios patiria milžiniškus nuostolius išmokėdamos milijonines draudimo sumas, aišku, slapčia. Be to, yra daugybė gudrybių sandėrį su nusikaltėliais pateikti kaip legalias šedevrų paieškas. Pavyzdžiui, draudimo bendrovė pergalingai paskelbia, kad jos detektyvai rado vogtą kūrinį ir kukliai priduria, kad „nusikaltėlių, deja, aptikti nepavyko".

***

Šedevrai „paraleliniame" pasaulyje

Originaliausią būdą realizuoti vogtus šedevrus sugalvojo Dublino mafijos bosas Martinas Kehilas (Martin Cahill), pravarde Generolas, kuris 1986 m. asmeniškai vadovavo Rasborohauso dvaro, kuriame ir dabar saugoma viena didžiausių pasaulyje privačių kolekcijų, apiplėšimui. Banditų grobiu tapo 18 senųjų meistrų paveikslų, kurių bendra vertė - 100 mln. dolerių.

Generolas nusprendė savo rankose sutelkti prekybą narkotikais Britų salose. Vogti meno kūriniai buvo reikalingi kaip pinigų šaltinis šiai idėjai įgyvendinti. Paveikslus nusikaltėliai naudojo kaip užstatą ir tam tikrą valiutą atsiskaitydami su įvairių šalių mafiozų klanais. G.Metsiu paveikslą „Dama, skaitanti laišką", airiai išsiuntė į Stambulą mainais už didelę heroino partiją.

Trimis T.Geinsboro (T.Gainsborough) paveikslais buvo apmokėtos narkotikų prekeivių paslaugos Londone. Du F.Gvardžio (F.Guardi) peizažai atsidūrė Majamyje, o P. Rubenso „Kavalieriaus galva" atiteko vienai iš airių teroristinių grupuočių. Keturis geriausius paveikslus, tarp jų J.Vermejerio (J.Vermeer) „Ponia su tarnaite, rašanti laišką" ir F.Gojos (F.Goya) „Aktorės Antonijos Saratės portretas" Generolas atidavė Antverpeno prekiautojui deimantais kaip užstatą už paskolą, o šis juos padėjo į Liuksemburgo banko saugyklą.

Už pasiskolintus pinigus Dublino mafija nusipirko banką Antigvos saloje Karibų jūroje ir organizavo sudėtingą pinigų iš narkotikų verslo „plovimo" sistemą, į kurią buvo įtrauktos Norvegijos, Vokietijos, Kipro ir ofšorinės zonos Meno saloje firmos.

Europos ir Amerikos policija po daugelio metų, kai Generolas prie savo namų 1994 m. gavo kulką į kaktą, ilgai „žvejojo" pagrobtus paveikslus. Skotlandjardas, koordinavęs tyrimą, 1997 m. paskelbė specialų pareiškimą, įspėjantį, kad į sceną žengia organizuoti nusikaltėliai ir teroristinės politinės grupuotės. Nerimauta ne veltui.

2000 m. gruodžio 23-ąją trys ginkluoti plėšikai su kaukėmis į Švedijos nacionalinį muziejų Stokholme įėjo prieš pat jį uždarant. Kol vienas laikė automatą, nutaikytą į apsaugą, kiti du įsiveržė į antrojo aukšto sales. Ten jie, grasindami pistoletais, suguldė ant grindų prižiūrėtojus ir lankytojus, pačiupo iš anksto numatytus paveikslus ir puolė prie išėjimo. Kanale prie muziejaus plėšikų laukė motorinė valtis, kuria jie ir pabėgo.

Apiplėšimo metu policijai paskambino bene 10 panikuojančių žmonių su pranešimais, kad nuošaliame miesto rajone neva dega automobiliai ir vyksta neramumai. Tai buvo nukreipiamasis manevras. Kol policija, užėmusi visas telefono linijas aiškinosi, kas tai per gaisrai, kol patruliai ir specialiosios pajėgos pagal netikrą aliarmą lėkė į Stokholmo pakraštį, muziejaus plėšikai be vargo dingo tamsoje.

Nusikaltėlių grobis - du O.Renuaro (A.Renoir) paveikslai ir vienas Rembranto, kurių bendra vertė - per 50 mln. dolerių. Nusikaltimas buvo taip puikiai organizuotas, kad tyrėjai iškart atsidūrė aklavietėje. Padėjo atsitiktinumas - 2001 m. balandį policija sučiupo didelės narkotikų partijos pardavėjus, kuriems už ją sumokėti buvo siūloma Stokholme pavogtuoju paveikslu, O.Renuaro „Pokalbis su sodininku". Vagystės vykdytojai buvo areštuoti, bet kiti paveikslai, patekę į nusikaltėlių pasaulio „šešėlinę ekonomiką", buvo rasti Danijoje ir JAV tik 2005 m.

***

Profesionalūs meno detektyvai

Kovojant su vagystėmis tenka remtis ne visai tobulais įstatymais, kuriuose yra nemažai landų vagims, ir specialiųjų padalinių darbuotojų meistriškumu. Pirmieji specialią tarnybą „Kultūros paveldo apsaugos karabinierių komanda" 1969 m. įsteigė italai. Dauguma jos narių - rengiant netikrus pirkėjus. Policininkai vaidina arba muziejų atstovus, pasirengusius nešvariems sandėriams, arba vidutinio lygio vertelgas, kurių knibždėte knibžda Londono ir Niujorko antikvariatų pasaulis. Kai kada, norint užliūliuoti vagių budrumą, kuriamos netikros antikvarinės firmos ir net bankai.