Ispanai ginčijasi dėl burkų

Tačiau dalyje regionų siekiama uždrausti musulmonėms rodytis viešosiose įstaigose su uždengtais veidais.

Pagrindinės teisės ir valstybės įsikišimo ribos

Vasarį Ispanijos Deputatų kongrese vėl atsinaujino senas politinis ginčas - ar šalyje viešose vietose reikėtų uždrausti burkas (visą kūną dengiantis rūbas) ir nikabus (musulmonių galvos apdangalas, slepiantis plaukus ir visą veidą, išskyrus akis).

Partijos „Vox" inicijuotas įstatymo projektas buvo atmestas, tačiau tuo diskusija nesibaigė - ji persikėlė į regionų ir savivaldybių lygmenį.

Kiek vėliau Granados provincijos taryba pritarė „Vox" siūlymui uždrausti į provincijos administracines įstaigas patekti dėvint burką ar nikabą. Pagrindinis sprendimo šalininkų argumentas - poreikis užtikrinti galimybę atpažinti asmenis administracinėse patalpose ir sustiprinti saugumą viešuosiuose pastatuose.

Malagos provincijos Rinkon de la Viktorijos savivaldybėje „Vox" pasiūlė uždrausti burkas viešose vietose, taip išplėsdama diskusiją nuo visą veidą dengiančio šydo iki kitų matomų religinių simbolių.

Panašių iniciatyvų atsirado ir Alhaurin el Grandės savivaldybėje. Tokie siūlymai rodo, kad diskusija neapsiriboja nacionaliniu lygmeniu - skirtinguose regionuose, priklausomai nuo vietos politinio ir socialinio konteksto, ji įgauna savitų bruožų.

Žmogaus teisių organizacijos ragina tokius siūlymus vertinti pagal tarptautinės teisės principus. „Amnesty International" pabrėžia, kad bet kokie draudimai turi atitikti šiuos kriterijus - teisėtumą, būtinybę ir proporcingumą.

Religijos laisvę saugo Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 18 str. ir Europos žmogaus teisių konvencijos 9 str. Šios normos leidžia tam tikrus ribojimus, tačiau tik tada, kai jie yra būtini - pavyzdžiui, siekiant užtikrinti saugumą, viešąją tvarką ar kitų žmonių teises.

Žvelgiant iš šios perspektyvos, bendri draudimai viešose erdvėse dėvėti visą veidą dengiantį šydą kelia abejonių, ypač kai jie taikomi tik vienai religinei mažumai. „Amnesty International" pabrėžia, kad lyčių lygybės negalima siekti ribojant asmens pasirinkimo laisvę bendrais draudimais.

Jei pasitaiko prievartos atvejų, atsakas turėtų būti nukreiptas į apsaugos nuo smurto priemones ir socialinę pagalbą, o ne į draudimus.

Prancūzijos precedentas

Diskusijose dažniausiai minimas Prancūzijos pavyzdys. 2010 m. šalis priėmė įstatymą, draudžiantį viešose erdvėse dengti veidą. 2014 m. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje S.A.S. prieš Prancūziją pripažino šią normą teisėta, pritardamas argumentui apie vadinamąjį „gyvenimą kartu" ir palikdamas valstybėms tam tikrą vertinimo laisvę.

Žmogaus teisių organizacijos kritikavo ir įstatymą, ir teismo sprendimą. Jų teigimu, draudimas orientuotas į labai nedidelę moterų grupę, o realių įrodymų apie grėsmę visuomenei nebuvo pateikta.

Vėliau išryškėjo ir sudėtingos socialinės pasekmės. Kai kurios moterys, siekdamos išvengti sankcijų, ėmė rečiau rodytis viešose erdvėse, o tai galėjo dar labiau sustiprinti jų socialinę izoliaciją.

Andalūzijos kontekstas

Andalūzijoje, ypač Gibraltaro regione, ši diskusija įgauna savitą kontekstą. Tai viena kultūriškai įvairiausių Pietų Ispanijos vietovių, kurioje gyvena gausi musulmonų bendruomenė, o vietos istoriją formavo nuolatiniai ryšiai su Šiaurės Afrika.

Ispanijos islamo komisija įspėjo, kad visą veidą dengiančio šydo draudimas pažeistų pagrindines teises ir galėtų padidinti socialinę atskirtį. Vietovėse, kur skirtingų kultūrų sugyvenimas yra kasdienybė, tokios iniciatyvos vertinamos ne tik kaip teisinės priemonės, bet ir kaip politiniai signalai.

Reali problema ar politinė konstrukcija?

Vis dažniau keliamas klausimas - tokie siūlymai kyla iš realiai egzistuojančių socialinių konfliktų ar yra platesnės politinės strategijos dalis. Pavyzdžiui, Gibraltaro regione neužfiksuota rimtų konfliktų, susijusių su nikabo dėvėjimu, kurie galėtų pateisinti bendrą draudimą.

Konstitucinėje demokratijoje pagrindinių teisių ribojimas reikalauja tvirtų argumentų. Viešoji politika turi būti grindžiama objektyviais duomenimis ir atitikti griežtus būtinybės bei proporcingumo kriterijus.

Valstybė privalo saugoti žmones nuo prievartos, tačiau ši apsauga negali virsti priverstiniu gyvenimo būdo reguliavimu. Pagarba asmens autonomijai reiškia pripažinti musulmonių teisę pačioms spręsti dėl savo aprangos, jei nėra įrodymų apie prievartą.

Lygybės ir saugumo gynimas taip pat negali būti atskirtas nuo pagarbos religinei įvairovei. Pliuralistinėse visuomenėse sugyvenimas kuriamas ne vienodinant tapatybes, o užtikrinant lygias teises.

Todėl diskusija dėl burkų draudimo Ispanijoje - nuo parlamento iki Granados provincijos tarybos ir Malagos savivaldybių - užkabina pačią teisinės valstybės esmę. Tai ne tik klausimas apie aprangą, bet ir apie tai, kiek valstybė gali reguliuoti religinės tapatybės raišką.

Pagrindinės teisės labiausiai išbandomos tada, kai jos gina mažumas ir kai visuomenei tenka atsispirti pernelyg paprastiems sprendimams sudėtingais klausimais. Daugelyje Andalūzijos vietovių, pavyzdžiui, Gibraltare ar Malagoje, kur kultūrinė įvairovė yra neatsiejama visuomenės dalis, šis principas įgauna ypatingą reikšmę.

Komentuoja Muftijus Aleksandras BEGANSKAS: 

Lietuvoje burkų dėvėjimo tema praktiškai nėra keliama - nei oficialiu lygmeniu, nei tarp paprastų žmonių. Tikėtina, todėl, kad šalyje nepastebima priešiškumo musulmonams ar konfliktų dėl religinių tradicijų.

Jei valstybė kada nors svarstytų tam tikrus apribojimus, jie turėtų būti taikomi visiems vienodai, o ne nukreipti prieš vieną religinę ar kultūrinę mažumą. Priešingu atveju tai galėtų skatinti visuomenės susipriešinimą.

Tikėjimo laisvė ir galimybė ją išreikšti yra svarbi visoms religijoms, todėl religinius simbolius ar tradicinę aprangą reikėtų vertinti kaip kultūros ir tikėjimo dalį - panašiai kaip kunigams svarbu nešioti kryžių ar vienuoliams rengtis pagal savo tradicijas.

Lietuva nuo seno pasižymi skirtingų kultūrų ir religijų sugyvenimo tradicija. Šalyje šimtmečius greta gyveno ir kūrė skirtingų tautybių žmonės, todėl pagarba įvairovei tapo svarbia visuomenės tradicija.

Svarbu, kad ši nuostata išliktų ir šiandien, nes tuomet į Lietuvą atvykstantys žmonės jaustųsi saugūs, galėtų puoselėti savo tradicijas, kartu gerbdami šalies kultūrą, jos įstatymus ir visuomenės vertybes.

Dauguma čia gyvenančių žmonių, nepriklausomai nuo jų kilmės ar tikėjimo, siekia to paties - kurti ir puoselėti Lietuvą, gerbti jos įstatymus ir būti visaverte visuomenės dalimi. Musulmonų bendruomenės nariai Lietuvoje save laiko šios valstybės dalimi ir yra pasirengę prisidėti prie jos gerovės bei saugumo.