1 nuotr.Dažnas šalies gyventojas jau turėjo pastebėti, kad Lietuvą apėmusi pandemija, gal net baisesnė už kovidą, apie kurį pastaruoju metu aiškėja daug įdomių dalykų.
Kalbu apie nestabdomą Lietuvos medžių naikinimą, kurį, sakyčiau, jau galima vadinti net genocidu.
Kartais dar dangstantis kokiomis nors „labai svarbiomis" priežastimis, bet vis dažniau net ir be jų medžiai miškuose ir miestuose kertami į kairę ir į dešinę. Visi iš eilės - lapuočiai, spygliuočiai, palyginti jauni ar skaičiuojantys dešimtmečius.
Užtenka užsukti į bet kurį didesnį miškelį, ir jis pasitiks plynais kirtimais bei didžiulėmis nukirstų medžių rietuvėmis. Pradėta tai buvo ne vakar, tačiau pagreitį „pergalinga kova su medžiais" įgavo, kai Aplinkos ministerijai vadovavo „didis specialistas" Simukas G.
Jis ne tik žadėjo neleisti važinėti automobiliams su išpjautais karbiuratoriais, bet ir „žinojo", kad augdami medžiai pūva, todėl juos būtina kirsti.
Dabar šiai ministerijai vadovauja kitas „specialistas" - Poviliukas P., kurio didžiausi pasiekimai yra ministerijos personalo šokdinimas ir savo kaprizų tenkinimas, todėl miškų naikinimas ir toliau tęsiasi.
Tai, kad šio niokojimo „nemato" visokie įtakotukai ir nuomonių formuotojai, manęs nestebina. Didžioji jų dalis, ypač - garsiausiai šaukiančių, jeigu viešoji nuomonė nemeluoja, ir toliau šeriami valdžios, todėl jiems „kąsti į maitinančią ranką" būtų kvaila.
Bet kur visi kiti šalies gyventojai? Kur tie, kur protestavo prieš kovidinius ribojimus, nekilnojamojo turto mokestį ir kitą valdžių savivalę?
Ar jie tiek suskaldyti bei įbauginti, kad mato problemą, bet nebedrįsta apie tai kalbėti garsiai, nes bus apšaukti vatinukais, marginalais ir penktakolonininkais?
Jeigu taip, tuomet apie klestinčią ir kadaise miškais garsėjusią Lietuvą galime pamiršti, nes, stebint bendras tendencijas ir valdžios siautėjimą, po kelių dešimtmečių ši teritorija gali likti ne tik be medžių, bet ir be žmonių...
