Ratuoti “kaliniai”

Kad policininkai basi, o “kaliniai” ratuoti, gal ir būtų kam nuostabu kur nors kitur, bet tik ne Lietuvoj. Vidaus reikalų ministerija ir Policijos departamentas - visąlaik po visuomenės ir žiniasklaidos didinamuoju stiklu. Jų vadovams ir klerkams yra mažiau ir laisvės, ir pagundų; kažkaip keista, - bet ir pinigų. Teisingumo medis, kaip ir bet koks kitas šioje šalyje MEDIS - labai įdomus DALYKAS: jis lyg ir yra, lyg ir klesti, lyg po juo ir žolė, ir grybas auga (ar turėtų neaugti, jei žolės ir grybo paklausa nemenka?), bet jo viena šaka, vadinama, pavyzdžiui, Kalėjimų departamentu, dažnai dygsta ir eina visiškai SAU; kita vertus, niekas nenori prasidėti su tokia “šaka”, nes... anot tautinio priežodžio, lazdos, terbos ir TIURMOS nevalia išsižadėti. Tad - ne tauta, o tautos atstovai ir privilegijuoti bei uniformas ir kitus “vokelius” uniformose besinešiojantys pareigūnai - teikia ir suteikia vieni kitiems teisę būti visiškai nepakaltinamiems (visiškai nepakaltinamas, pone, būtum tuomet, jei viską turėtum ir už tai tau nieko nebūtų - išnara iš tautinio Kalėjimų ir kolonijų direktorių leksikos su grifu “Visiškai”).

Vietoj kojų

Vilniaus (Lukiškių), Alytaus, Kybartų ir Marijampolės “pionierių stovyklų” vadovai, deja, sunkiai vaikščioti pradėjo jau seniai, tik niekas jų sumauto “koliekumo” (bjauraus susiluošinimo automobiliais) nepastebėjo, kol nepabrango benzinas. Sunkiai jie vaikščiojo, kol valdiškiems - už mokesčių mokėtojų pinigus nuomojamiems - ramentams (ar - vėl - automobiliams) sukako net kokie treji metukai. Paskui visi apsirgo nepataisomai: tai vienam skauda vieną kūno dalį, vadinamą HYUNDAI, tai kitam įvairių rūšių FORDĄ, o trečiam (net seniai išnešiotam sūnui ar vakar pagimdytai finansinei žmonai) - net pačią MAZDĄ (keistas pavadinimas - ypač sūnaus organui įteisinti); ketvirtasis, marijampolietis, galuojasi nenuovoka - jam mat skaudu komentuoti tai, ką jis geriausiai pažįsta ir žino - mikriukus, autobusus, gaidžius, ožius ir kitą VIEŠĄ transportą, kuriuo naudojasi visuomeniniais pagrindais - be jokių viešų ir privačių interesų karo; be jokios labdaros ir prostitucinių anachronizmų: išsikvieti, nusiperki ir turi. Paskui sėdi. Kaliūzėj. Bet kitoj pusėj grotų. Ir, beje, direktorium. Marijampolėj. O ne klerku kokiam nors TT (tai ne pistoletas, o Tautinis teisingumas; nors - kas žino).

Vietoj talonėlio

Kam kalėjimų šefams JĮ pirkti, jei paprastai jų žmonos - ar kiti laimingos ir atsidavusios valstybinei tarnystei šeimos “ingredientai” KĄ nors perka. Na, nusiperka kokio nors alytiškio - vyriausiojo kalinių prižiūrėtojo ir kartu perspektyviausio visų laikų kalinio samdytą automobilį. Kas čia tokio? Tai tik kokia nors sena NET trejų metų (paprastuomenės atstovas pasakytų - kokia nors nauja TIK trijų sezonų) mašinėlė. Jūs manot, kad aš meluoju, jog automobilį pirko pusės metų vaikutis? Kad - ne. Jo tėvas Alytaus “kaliūzės” Jasmontas yra pasakęs - daugiau cituoju negu ne: Man nebuvo kada po automobilių turgus lakstyti. Žmona irgi nelakstys - vaikas GAVO tik pusę metų, tai ir nusipirko tą fordą. (Susimeskim visi ne kaliniams, o administracijai - talonėliams; ir kad sėdėtų visi po lygiai.)

Vietoj sąžinės

Pareigūnai... jeigu tie pareigūnai, kurie yra “pionierių stovyklose” patys PATYS; jeigu tie pareigūnai, kurie turi MASĘ kamerose, blokuose, brigadose, garduose; jeigu tie pareigūnai, kurie gauna milžiniškus pinigus iš šalies piliečių, patikėjusių jais ir jų padorumu, ima ir... vagia abiem rankom (sunku vairuoti viena ranka), apie kokią sąžinę reikia kalbėti - na, kaip galima kalbėti apie tai, ko nėra. Gal todėl dabar visai ne temon: galėtų KARTAIS Lietuvoj būti vienu kitu maknicku, jasmontu, klusevičium ar žaliu (velnias, man, kas žalia, tas gražu) mažiau. Sutaupytų Lietuva ir pinigų, ir nervų.

Visiškai vietoj

Mes, paprastuomenė, kalėti PAS JUOS ir už JUOS dar nepasiruošę. Nebent būtume JŲ šeimos nariai. Arba JŲ narių šeima. Visada ir vietoj. Ir ne automobiliai čia kalti. Netgi ne žmonės, kuriems (kaip ir mums visiems!) - pirštai į save. O ne-bau-džia-mu-mas.