Snūduriuojanti prezidento rinkimų kampanija

O rinkėjus? Sunku išgelbėti spektaklį, kai pagrindines roles gauna aktoriai, kuriuos scenoje galima supainioti. Nes visi kalba beveik vienodai. Rolių tekstai taip mažai skiriasi, jog kartais scenoje matai tris Hamletus, o kartais - tris Ofelijas ar tris Donkichotus. Jei kalbės apie išorės grėsmes, visi trys paminės, jog priklausome NATO. Jei kalbės apie dvišalius tarpvalstybinius santykius, paminės JAV. Kur vyks pirmo vizito? Į Lenkiją. Tad kartais net įdomiau klausytis mažesnę rolę gavusio Naglio Puteikio ar Mindaugo Puidoko. Bent išgirsi kažką originalesnio. Bent šiokį tokį žybtelėjimą. Kad netyčia nepasijustum snaudalių poetų draugijoje. Nes lyderiai atsakinėja į debatų klausimus taip vienodai, tarsi atmintinai atkalentų daugybos ir dalybos lentelę. Taip sveria savo žodžius, taip bent kiek gyvesnių minčių baidosi, tarsi jau dabar bijotų šalies prezidento apkaltos.

Solidumas, mandagumas ir patikimumas nėra nuobodulio sinonimai. Tai galėtų išaiškinti kandidatų į šalies prezidentus štabai. Nes dabar visus devynis kandidatus taip ir norisi sudurstyti į vieną. Surinkti visų devynių stipriąsias savybes ir gauti iš tikrųjų patrauklią, charizmatišką asmenybę. Aiman, gamtoje nėra tokio Mičiurino, o Lietuvoje - žmogaus, kuris iš tikrųjų žinotų visų kandidatų stipriąsias savybes. Mato tik tiek, kiek patys parodo. Ar bent pavaidina. Aišku tik tiek, jog aštuoni iš devynių jau dabar neadekvačiai save vertina. Nes rinkimus laimės tik vienas asmuo. Jei aštuoni iš devynių neadekvačiai save vertina, tai gal ir jų atsakymai - neadekvatūs? Gal verta klausyti tik vieno? Tačiau kurio? Jei visi kalba vienodai. Keista, kaip dar per debatus neužmiega.

Prezidentas atsako už užsienio politiką. Taip, tai tiesa. Tačiau rinkimų štabai galėtų savo kandidatams patarti, kad jie bylotų ne tik į ES lyderių, NATO vadovybės, JAV ir Rusijos prezidentų ausis. Lietuvos rinkėjai irgi turi ausis. S.Daukanto aikštė į užsienį neišsikėlė. Todėl piliečiai norėtų išgirsti, kaip kandidatai padėtų spręsti ir vidines šalies problemas. Pvz., didėjančią socialinę atskirtį. Pažadas - šalies viduje elgtis taikingai, ne skaldyti žmones, bet vienyti, yra visiškai tuščias pažadas. Nes socialinės atskirtys savaime visuomenę skaldo. Jau turėjome vieną prezidentą - taikingąjį Rūpintojėlį, sugebėjusį dėl piliečių vargų tik kartu padejuoti. Turime prezidentę, sugebančią tik aprėkti. Už vis dar pasitaikančius trūkumus. O koks naujas potencialas ateina dabar? Naujo rinkėjai neįžvelgia. Tik jau girdėtų melodijų atsikartojimus. Vis „sėjau rūtą, sėjau mėtą“. Vis „Labanakt, vaikučiai“. Net karingojo „Ant kalno mūrai!“ niekas neuždunda. Ne, nėra Lietuvoje Donaldo Trampo. Nėra nei Volodymyro Zelenskio. Net nėra tikro, žaismingo, charizmatiško azarto laimėti. Vis ta pati išblėsusi „sėjau mėtą“.