respublika.lt

Neklauskit dainiaus vardo, arba „Gražių dainelių daug girdėjau..."

(17)
Publikuota: 2024 gegužės 12 04:59:01, Stasys LIPSKIS, literatūrologas
×
nuotr. 2 nuotr.
Kazys Žitkus, literatūriniu slapyvardžiu Vincas Stonis, paliko ne vieną dainingą posmą. Stasio Lipsnio archyvo nuotr.

Tęsiant rašinių ciklą apie itin populiarias liaudies dainas, kurios išties turi autorių, skaitytojų dėmesiui siūlome susipažinti ir su garsiąja „Gražių dainelių daug girdėjau..."

 

Gražių dainelių daug girdėjau

Tyliuoju vakaro laiku.

Bet kai į tolį jas lydėjau,

Nebuvo liūdna, nei graudu.

Tik vieną dainą vakarinę

Širdis pamilo taip karštai.

Ir neberimsta, kol Aušrinę

Užmerkia brėkštantys rytai.

Gaili ji buvo kaip gegutės

Graudingos raudos tolumoj,

Graži kaip čiulbesiai lakštutės

Žaliam gojely sutemoj.

Aidužiai blaškėsi ir gaudė,

Ir žemė klausė jos maldos,

Ir vakarai, slapta nuraudę,

Taip nežerėjo niekados.

Kas šiandien nežino ar nėra girdėjęs tokios populiarios dainos? O jos tekstas į pasaulį kadaise atkeliavo iš Vabalninko. Šio krašto liudininkas A.Butkevičius yra gražiai rašęs: „Plačiai sklido lyriška melodija, skambiu aidu atsiliepdama tėviškės beržynuose, kildama į erdves, kur švietė ryškios žvaigždės. Retas žinojome, kad šios dainos žodžių autorius - mūsų krašto žmogus, vabalninkietis poetas Vincas Stonis". Jo įsitikinimu, „Vakaro daina" labiausiai žinoma ir šiandien tebedainuojama visoje Lietuvoje.

Panašias mintis dėstė ir Jonas Staliulionis. Prieš gerą dešimtmetį „Šiaurės Atėnuose" jis nuoširdžiai prisipažino, jog vaikystėje jam dar teko girdėti gyvą liaudies dainą, skambančią ne nuo scenos, ne iš radijo imtuvų, o praėjusio amžiaus vidurio kaimo žmonių buityje. „Mano atmintis vis dar saugo iš jaunos mamos lūpų girdėtas dainas,- teigė Staliulionis. - Jeigu tie posmai nekirbėtų galvoje, nešildytų krūtinės, nežadintų prisiminimų, pilkas ir nuobodus liktų nuo šūvių apkurtęs mano vaikystės pasaulis. Būdavo, mama tik nubraukia nuo prijuostės spalių sluoksnį, tik pasuka ratelio ratą ir pradeda:

Gražių dainelių daug girdėjau

Tyliuoju vasaros laiku

Baigusi posmelį, pasitaiso iš po skarelės išsipešusius plaukus, pasižiūri, ką aš veikiu, ir traukia toliau:

Tik vieną dainą vakarinę

Širdis pamilo taip karštai"

Cituoto teksto autorius tvirtino, jog dainos žodžius sukūrusio poeto pavardę partizaninio karo metais Lietuvoje mažai kas prisiminė, o dauguma nebuvo net girdėję. Poetų pavardės jų nedomino. Jei eilės užgaudavo širdį, gražiai skambėdavo, tai ir dainuodavo. O pilki, be poetinės ugnelės posmai, spausdinti tuo metu laikraščiuose, praslysdavo neatsimušę krūtinėje ir greitai išgaruodavo...

Tikrąją dainos žodžių autoriaus pavardę J.Staliulionis sužinojo tik po dvidešimties metų, nusipirkęs ką tik išleistą Vinco Stonio knygą „Lyrika".

Šio etiudo pradžioje cituojamas tekstas, vėliau tapęs populiaria liaudiška daina, pirmą kartą pasirodė beveik prieš šimtą metų išleistoje V.Stonio eilėraščių knygoje „Ašarėlės". Tame pirmame kūrinio variante posmų buvo kur kas daugiau, nei šiandien dainuojama. Prisiminkime paskutinįjį, dešimtąjį posmą:

Ir skruostus ašaros man vilgo,

Ir žavi nuostabūs sapnai,-

Palauk,- jie šnabžda, - neužilgo

Tu jos klausysies amžinai...

Rašytoja Marija Macijauskienė kadaise išleistoje savo kuklioje knygoje „Lyg anglys pelenuos" apgailestavo, jog kai kurie mūsų kultūros veikėjai per visokius draudimus ar okupacinius laikmečius taip ir nepasiekė mūsų širdžių. Ji apgailestavo dėl to, jog gerokai yra primirštas poetas Vincas STONIS, sukūręs tekstą „Gražių dainelių daug girdėjau"...

Juk būtent ši daina, beveik prieš šimtmetį tapusi tikru liaudišku kūriniu, ir šiandien tebevaikšto po kaimus, savo dilginančia melodija ir prasmingais žodžiais kelianti žmogų nuo kasdienybės smulkmenų, ugdanti mūsų sielų atsparumą.

Beje, ir pačiam poetui buvo maloni staigmena, kai atvažiavęs dirbti į Antalieptę, kadaise išgirdo pro jo namus beeinančio merginų būrelio traukiamą jo garsiąją dainą „Gražių dainelių daug girdėjau"...

Tikroji V.Stonio pavardė - Kazys Žitkus-Žitkevičius. Slapyvardį jis pasirinko pagal Šatrijos Raganos (Marijos Pečkauskaitės) apysaką. Vėliau tikroji jo pavardė nublanko ir liko tik archyvuose. Literatūros pasauliui šiandien jis žinomas kaip Vincas Stonis. Gimė jis Vabalninke 1893 metų gruodžio 29 dieną.

Krikščioniškos doros pamokas V.Stonis gavo tėvų namuose. Čia šventadienio rytais visada būdavo padengiamas baltas stalas, ir prie jo susėdusi visa šeima giedodavo giesmes. O tų giedotojų buvo daug: devyniolikametės Paulinos ir gražų namą pasistačiusio Antano Žitkevičiaus namuose augo net aštuoni vaikai. Tėvas artimai bendravo su knygnešiais, turėjo ir namuose įsirengęs keletą slėptuvių knygoms. Žandarai ne kartą tikrino sodybą, bet slėptuvių jiems taip ir nepavyko rasti...

Septintaisiais savo gyvenimo metais, kai vaikai paprastai keliauja į mokyklą, būsimasis poetas sunkiai susirgo. Tėvai jau nebetikėjo, kad jų mažametis pasveiks, netgi pradėjo vesti derybas su vietiniu grabdirbiu... Bet visų nuostabai vaikas pasveiko. Tik tėvai dar neskubėjo jo leisti mokyklon - tegul sustiprėja. Sulaukęs devynerių, jis pirmąkart pravėrė Vabalninko pradinės mokyklos duris.

Daugelis vaikystės prisiminimų Stonio atmintyje yra nuspalvinti gražiais epizodais apie draugystę su beveik bendraamžiu Baliu Sruoga. Poetas ilgam įsiminė, kai „vyresnieji vaišindavosi seklyčioje, o mudu su Baliuku baugindavome kūdros varles, grauždavome dar neprinokusius obuolius, net nubėgdavome į traką jonvabalių ieškoti ir kitokių pramogų prasimanydavome"

Baigęs pradinę, K.Žitkus „pasirinko"... pedagogo profesiją. Nepatikėsite? O buvo taip. Tuo metu mūsų kraštas atgavo lietuviškos spaudos laisvę. Tad kaimuose ėmė sparčiai dygti mokyklos, kurioms labai trūko mokytojų. Vabalninko krašte jaunimo švietimu labai susirūpinęs klebonas A.Bizauskas bei miestelio mokytojai ėmė vilioti K. Žitkų. Jie ir pasiūlė pradinę baigusiam vaikinukui mokytojauti Inkūnų mokyklėlėje. Savo prisiminimuose būsimasis poetas teigė, jog tokio pasiūlymo racionalumu suabejojo net jo tėvai. Pasiūlymu abejojo ir vaikinukas. Tada jam ėjo tryliktieji metai ir jis labai abejojo, ar toks vaikėzas gali rimtu pedagogu būti...

Vis dėlto trylikametis berniukas tapo mokytoju. Klebonas jam atvežė vadovėlių, sąsiuvinių. Į jo mokyklėlę susirinko aštuoniolika jaunikaičių - dešimt berniukų ir aštuonios mergaitės. Daugiau nei pusė jų nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Kai kurie mokinukai šiek tiek vyrelesni už mokytoją, o klasėje sėdi net du šešiolikamečiai...

Būdamas penkiolikamečiu, Žitkus sukuria pirmąjį eilėraštį „Vaiko svajonės", pasiunčia jį „Ateities" žurnalui, kuris be dvejonių ir paskelbia pasauliui naujo poeto gimimą.

O įkvėpimą eiliavimui jis gavo perskaitęs Maironio „Pavasario balsus" ir poemą „Tarp skausmų į garbę". Klasiko kūryba taip sužavėjo jaunuolį, kad jis ne tik mintinai išmoko daugelį Maironio eilių, bet ir pats pasiryžo tarnauti poezijos mūzai...

Ištikimas jaunuolio talento globėjas kunigas Kemėšis Stonio eilių sąsiuvinį nusiuntė iškiliam to meto kritikui A. Jakštui-Dambrauskui. Šis tuoj pat atsiliepia teigiamai: „Pranešu Tamstai, jog Vincas Stonis turi tikrą talentą". Ar ne puiki paguoda moksleiviui?

1911 metais Žitkus baigia Panevėžio keturklasę mokyklą. Norėtų stoti į šio miesto mokytojų seminariją, bet, deja, čia priimami tik rusai...

Ieškodamas perspektyvų, K.Žitkus atvažiuoja į Kauną. Pietaudamas labdaros valgykloje jis čia pirmą kartą pamato gyvą Maironį. Įspūdis milžiniškas. Būsimąjį poetą žavi klasiko autoritetas, kukli jo asmenybės aura.

Artimesnė pažintis su Vabalninko kunigais nepraėjo be pasekmių. Kazys Žitkus ryžtasi kunigystės profesijai. Kaip teigė Juozas Tumas-Vaižgantas, būsimo poeto sieloje atsirasdavo vis tvirtesnis noras pasišvęsti Dievui. Tad 1913 metais įstojęs į Žemaičių kunigų seminariją, ją baigia 1919 metais. Tais pačiais metais jis buvo įšventintas kunigu. Tad jo biografijoje dominuoja dvasininko profesijai būdingos darbovietės; jis yra dėstęs tikybą gimnazijose ar mokytojų seminarijoje. Įvairiais metais buvo ir vikaras, ir altarista. 1953 - 1954 metais jis buvo išrinktas Kauno kunigų seminarijos rektoriumi.

Ne viena lietuvių karta tikybos meno mokėsi iš jo kūrybiškai parengtų vadovėlių: „Tėve mūsų", „Sveika, Marija", „Tikiu". 1938 metais jis išleido „Mažąjį katekizmą". Beje, jo tikybos vadovėlis buvo pakartotas ir 1990 metais. Iš viso jo tikybos vadovėliai sulaukė net keturiolikos laidų, kurių bendras tiražas viršijo net 300 tūkstančių egzempliorių.

Pastoracinis darbas buvo bene mėgstamiausias Kazio Žitkaus užsiėmimas. Kai kunigas ateidavo į klausyklą, prie jos tuoj pat nusidriekdavo netrumpos žmonių eilės. Katalikų negalėjo nežavėti išskirtinė kunigo elegancija, jo nuoširdi laikysena, sugebėjimas įsijausti ir suprasti paprasto žmogaus dvasinį pasaulį.

Ryškų pėdsaką kunigas K.Žitkus paliko lietuvių literatūros klasiko Vinco Mykolaičio-Putino biografijoje. Pirmą kartą susitikęs su juo 1919 metais kunigo Aleksandro Jakšto-Dambrausko bute, K.Žitkus vėliau ne kartą artimai bendravo su Putinu. Beje, vyskupo Juozo Labuko pavedimu, būtent K.Žitkus 1966 metų gegužės 12 dieną atliko garbingą ceremoniją - grąžino rašytoją į tikinčiųjų pasaulio tarpą. Vincas Mykolaitis-Putinas panoro, kad ši ceremonija būtų vainikuota lotynišku ir antspauduotu pažymėjimu. Žitkus rašytojo pageidavimą sąžiningai įvykdė.

Paskutiniaisiais gyvenimo metais akivaizdžiai silpo sveikata - prastėjo regėjimas, blogėjo klausa. 1982-ųjų vasarį jis atviravo: „Dabar ir laišką sunku beparašyti - su viena akimi nieko nematau, su kita per padidinamąjį stiklą bent pavadinimus perskaitau. Jei ką daugiau paskaitau, akys pavargsta".

Svarbiausias kūrybinio palikimo turtas - du solidūs rankraštiniai tomai jo lyrikos, o trečiajame sukaupta visa kita: veikalai teatrui, poemos ir eilėraščiai vaikams. Yra dar du rankraštiniai atsiminimų tomai, kuriuose Kazys Žitkus - Vincas Stonis yra pasakojęs apie tokias iškilias asmenybes, kaip Juozas Tumas-Vaižgantas, Vincas Mykolaitis-Putinas, profesorius Pranas Dovydaitis, vyskupas Mečislovas Reinys. Turint omenyje tai, galima sakyti, jog plačiajai visuomenei šiandien geriau ar blogiau žinoma tik pati Vinco Stonio kūrybinė viršūnė, o pagrindiniai jo sukurti lobiai tebedūli archyvuose...

Su mūzomis baigta, jos pas jaunesnius pabėgo,- taip 1973 metais konstatavo jau aštuoniasdešimtmetį atšventęs Vincas Stonis. Visą kūrybinį palikimą jis perdavė Maironio lietuvių literatūros muziejui...

 

 

 

 

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
84
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (17)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kaip vertinate žinią, jog pernai festivaliuose net pusė lankytojų vartojo narkotikus?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kaip vertinate savo ekonominę padėtį?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+12 +20 C

+10 +21 C

+12 +19 C

+15 +26 C

+17 +25 C

+19 +22 C

0-4 m/s

0-7 m/s

0-5 m/s