Tadžikai Lietuvoje. Grėsmė ar galimybė?

Mano žmona dirba darželyje, vyresnysis sūnus studijuoja kompiuterių inžineriją Vilnius technikos universitete, antrasis sūnus yra atestuotas elektrikas, o dukra - pažangi moksleivė, aktyviai įsitraukusi į savanorystę. Aš užsiimu individualiu verslu.

Taip pat esu 2019 m. Vilniuje įsteigto „Tajik-Baltik" kultūros centro (TBCC) įkūrėjas ir narys. Ši nevyriausybinė organizacija padeda jaunimui ir pagyvenusiems žmonėms geriau suprasti lietuvišką realybę ir judėti į priekį.

Remdamasis įgyta patirtimi, TBCC kartas nuo karto teikia teisinę ir socialinę pagalbą naujai atvykusiems darbo migrantams iš Tadžikistano. Tokiais veiksmais tadžikų migrantai stengiasi prisidėti prie priimančiosios šalies plėtros.

Tačiau pastaraisiais mėnesiais kai kurie žiniasklaidos pranešimai ir oficialūs sprendimai, įskaitant Tadžikistano piliečiams išduotų darbo vizų stabdymą bei siekį juos pavaizduoti kaip teisėtvarkos pažeidėjus, ima kelti susirūpinimą. Kaip Tadžikistano pilietis, politinis pabėgėlis ir nuolatinis Lietuvos gyventojas, norėčiau pasidalinti savo nuomone šiuo klausimu.

Tadžikai nekelia grėsmės Lietuvai ir jos gyventojams. Atvirkščiai, jei pažvelgsime į Tadžikistano ir Lietuvos žmonių santykių istoriją po Sovietų Sąjungos žlugimo, pamatysime, kad Lietuva ir jos nepriklausomybės judėjimas tapo demokratinių reformų siekiančių ir mąstančių tadžikų įkvėpimo šaltinis.

Savo knygoje Tadžikistano nepriklausomybės architektas Ahmadšohas Komilas, nepriklausomas žurnalistas ir politinis kalinys, teigia: „Tohiras Abdudžaboras (mokslininkas, 1989 m. susikūrusio demokratinio judėjimo „Rastohez" („Atgimimas") pirmasis vadovas) po susitikimų su Baltijos parlamentarais parengė Tadžikistano nepriklausomybės deklaraciją ir pateikė ją Nacionaliniam parlamentui.

Pirmasis Tadžikistano Demokratų partijos laikraštis „Adolat" („Teisingumas") pasirodė 1990 m. rugsėjį Vilniuje ir iš čia buvo siunčiamas į Tadžikistaną, nes Dušanbės komunistų vyriausybė trukdė laikraščio leidybai vietoje. 1990 m. vasarį grupė politinių aktyvistų protestavo priešais KGB pastatą Dušanbėje. Esantys pastate į demonstrantus atidengė ugnį, buvo aukų, kas privertė kelis aktyvistus, įskaitant Abdusatorą Karimovą (šalyje uždraustos opozicinės Tadžikistano islamiškojo atgimimo partijos narys), bėgti į Lietuvą. Kai padėtis stabilizavosi, jie grįžo namo.

Taigi, Lietuva daugelio tadžikų atmintyje ilgam išliks kaip laisvės, teisingumo ir tiesos simbolis.

Beje, šiandien padėtis nedaug tepasikeitė. Nemažai tadžikų ieškojo prieglobsčio Lietuvoje, nes, jų manymu, ši šalis ir jos žmonės juos supranta geriau nei kitos. Daugelio tadžikų įsitikinimu, Lietuva vis dar yra demokratijos, teisinės valstybės ir žmogaus orumo simbolis buvusioje posovietinėje srityje.

Akivaizdu, kad kai kurie tadžikų darbo migrantai gali nesuprasti šalies teisinių ir kultūrinių normų, tačiau tai neturėtų būti vertinama kaip grėsmė. Priešingai, tai suteikia galimybę autoritarinės šalies naujokams mokytis demokratinių vertybių ir teisinės praktikos.

Taip pat tenka pripažinti, kad Rusijoje Tadžikistano piliečiams iki invazijos į Ukrainą 2022 m. vasarį buvo paprasčiau gauti Rusijos pilietybę. Nemažai tadžikų, bėgdami nuo represijų ar ieškodami darbo, šia galimybe pasinaudojo.

Remiantis Rusijos vidaus reikalų ministerijos migracijos departamento duomenimis, vien 2019 m. daugiau nei 45 000 Tadžikistano piliečių įgijo Rusijos pilietybę. Tačiau jie nesuvokė, kad tai buvo spąstai. Netrukus jie buvo pašaukti į kariuomenę ir išsiųsti į mūšio lauką Ukrainoje kaip Rusijos piliečiai.

Tad neigiama migracijos patirtis Rusijoje, „pagražinta" korupcija, smurtu, neteisybe, pažeminimu ir diskriminacija, paskatino migrantus keisti požiūrį į oficialias Rusijos institucijas.

Be to, jie pradėjo galvoti, kad rusiška autoritarinė sistema egzistuoja ir kitose šalyse.

Bet kai jie susiduria su atvira ir įstatymais besivadovaujančia Lietuvos visuomene, jų suvokimas pradeda keistis.

Gyvenimas demokratinėje aplinkoje suteikia jiems galimybę augti ir internalizuoti teisingumo principus bei teisinę valstybę. Tai yra patirtis, kurią jie gali sugrąžinti namo, taip prisidėdami prie sveikesnės, teisingesnės visuomenės kūrimo Tadžikistane.

Jei migrantai sulaukia paramos ir humaniško elgesio, jie gali tapti tiltais tarp kultūrų. Lietuva jiems gali tapti ne tik „darboviete", bet ir demokratijos, teisėtumo ir humanizmo mokykla.

Mes, tadžikai, pabėgę nuo politinės priespaudos ir autokratinio režimo, kreipėmės į laisvą lietuvių tautų. Mes atvykome į Lietuvą tikėdamiesi geresnės ateities savo vaikams.

Mes svajojame gyventi demokratiškoje, teisinėje ir humaniškoje visuomenėje. Mes stengiamės skatinti žmogiškąsias vertybes, demokratiją bei teisinės valstybės kūrimą savo šalyje, todėl palaikome ir gerbiame jas ir Lietuvoje.

Lietuva, patyrusi ne vieną priešiškų valstybių invaziją, visada stovėjo tiesos ir teisingumo pusėje. Šiandien tikimės, kad taip pat objektyviai, o ne kaip į grėsmę, Lietuva žiūrės ir į atvykstančius tadžikus. Kiekvienas tadžikas, kuris atvyksta į Lietuvą po to, kai jį pažemino Rusijos valdžia, gali tapti Lietuvos gynėju ir advokatu.

Jiems tik reikia padėti perprasti jos socialinę sistemą ir susipažinti su įstatymais. Taip, vienas kitas tadžikas gali pasielgti netinkamai, arba pasiduoti nusikalstamų grupuočių įtakai, tačiau pavieniai asmenys neturėtų būti siejami su visa tauta.

Tikroji grėsmė Lietuvoje kyla ne iš tadžikų, kurie patys nukentėjo nuo Rusijos autoritarizmo. Grėsmė kyla iš tų, kurie gyvendami Lietuvoje vis dar svajoja atgaivinti Rusijos imperiją.

Pati Lietuva neabejotinai gautų naudos iš demokratinių vertybių plėtros posovietinėse šalyse ir taip prisidėtų prie ilgalaikio stabilumo bei saugumo užtikrinimo.

Laisvę mylinčių ir demokratiškai mąstančių tadžikų mintyse Lietuva išlieka demokratijos, laisvės, teisėtumo ir žmogiškumo simboliu. Mes tikime, kad ši maža šalis gali įgyvendinti savo didžiąją misiją.