Rasa ČEPAITIENĖ: Atvirkščias pasaulis, Arba glitėnų laikai

Visi šitie dabartiniai „žodžio laisvės" ir „demokratijos" gynėjai nepajudino nė piršto, kai jos metai po metų buvo nuosekliai ir su pasimėgavimu naikinamos. Dar daugiau - dalis jų patys uoliai dalyvavo jų griovimo darbuose. Sąrašą galime tęsti.

„Antivakseriais", t. y. apskritai šiuolaikinės medicinos pasiekimų ir skiepų neva nepripažįstančiais, - suprask, idiotais - buvo skelbiami tik nenorintys į savo kūną leistis konkretaus nesertifikuoto eksperimentinio preparato. Tuomet propaganda klykė apie baisią ir visur esančią „besimptomę ligą" arba aiškino, kad „geri vaikai tėvų nelanko". Buvo gaudomi ir bauduojami bėgiojantys po miškus, kur vargu ar sutiksi kiškį ar stirną, jau nekalbant apie žmones.

Tuo tarpu „tolerancijos" sau, savo išskirtiniams reikalavimams šeimos, santuokos, įvaikinimo ir vaikų auklėjimo klausimais siekė grupės, nesiruošiančios nė per nago juodymą toleruoti kitos - labiau tradicionalistinės, konservatyvios, krikščioniškos pozicijos - atstovų nuomonės.

Po to visi, kuriems rūpi lietuvybė ir Lietuvos valstybės bei tautos ateitis, staiga tapome „vatnikais" - t.y. „dirbančiais Putinui", ir dėl to jau net šaudytinais (žinoma, už tokius pasvarstymus jų autoriams nieko nebuvo, čia tau ne koks Bibliją pacitavęs Gražulis ar begaliniu paties influenceriškiausio influencerio skaidrumu suabejojęs Orlauskas...).

O šiandien, klausant lyg ir rimtų, protingų, solidžių žmonių kalbų, arba skaitant jų pasirašomas peticijas ir viešus laiškus, tų žmonių, kurie dar neseniai atrodė esantys gerbtini savo sričių profesionalai ir visuomenės moraliniai autoritetai, kyla stiprus nejaukumo jausmas. Ir net aplanko eretiškos mintys: kam čia negerai su galva? Jie rimtai tiki, kad Lietuva skęsta „antisemitizme" ir kad judaikos studijoms išties „iškilęs sunaikinimo pavojus"?

Tiki, kad galima kvestionuoti rinkimų rezultatus, nes nu tiesiog labai nepatinka išrinktieji, ir reikalauti juos išmesti lauk iš koalicijos? Nors, kai anoje valdančiojoje koalicijoje buvo realiai už korupciją nuteista partija (net ne jos pirmininkas), tada niekam iš dabar marškinius besiplėšančių protestuotojų jokių klausimų ir pasibaisėjimų nekilo - viskas buvo puiku.

Taigi, kas čia per reiškinys, kai „juoda" vadinama „balta", ir atvirkščiai? Džordžo Orvelo (George Orwell) romane „1984-ieji" yra aprašyta, kai dalykai vadinami priešingai (pavyzdžiui, „karas" yra „taika", „vergovė" yra „laisvė" ir t.t.).

Tai jis vadino:

1) naujakalbe (angl. Newspeak) - dirbtinai sukurta, kontroliuojama totalitarinio režimo kalba, kurios tikslas - apriboti mąstymą ir sunaikinti žodžius, galinčius išreikšti nepaklusnumą ar kritišką požiūrį. Naujakalbė sąmoningai naudoja eufemizmus ir prieštaringus terminus, kad manipuliuotų visuomene;

2) dviminte (angl. doublethink). Tai psichologinis gebėjimas vienu metu priimti du visiškai priešingus įsitikinimus ir tikėti, kad abu jie yra teisingi. Tai yra Partijos vykdomos masinės psichologinės kontrolės kampanijos rezultatas. „Karas yra taika; laisvė yra vergovė; nežinojimas yra jėga" - trys oficialūs Partijos šūkiai, užrašyti ant Tiesos ministerijos pastato, kurie puikiai iliustruoja dvimintės koncepciją ir naujakalbės naudojimą. Jais siekiama supainioti žmones ir pavergti jų protus.

Šis „lingvistinės šizofrenijos" reiškinys yra esminis totalitarinių ir autoritarinių režimų valdymo mechanizmas, kurį Orvelas teoriškai aprašė distopijoje „1984-ieji", o V. Pelevinas (ypač esė „Zombifikacija") analizavo jau konkrečiai imdamas pavyzdžius iš Sovietų Sąjungos ir post-sovietinės Rusijos realybės. Šis fenomenas kyla dėl kelių glaudžiai susijusių priežasčių.

Svarbiausia jo atsiradimo priežastis yra siekis išlaikyti neribotą, absoliučią valdžią vienos partijos rankose. Totalitarinis ar autoritarinis režimas negali leisti egzistuoti nepriklausomam mąstymui ar alternatyvioms realybės interpretacijoms. Jei žmonės sugeba palyginti oficialiąją tiesą su akivaizdžiais faktais (pvz., kad šalis kariauja, o ne taikiai gyvena, skursta, o ne klesti, nyksta demografiškai, o ne gimdo daug vaikų, yra klusni kitų, galingesnių, valstybių pastumdėlė, o ne suvereni valstybė, kuri vykdo savarankišką užsienio politiką, ir pan.), kyla pavojus, kad jie suabejos ir pačios sistemos teisėtumu.

Kaip O'Brajenas paaiškina „1984-uosiuose": Partija siekia valdžios tik dėl pačios valdžios, o dvimintė yra būtina strategija, kad Partijos sprendimai atrodytų neklystantys, nepaisant nuolat kintančios „partinės linijos" ir istorijos perrašymo (prisiminkime „valstybės vadovo" titulą, suteiktą asmeniui, kuris juo nebuvo, arba sovietinę nezabudkę, atkakliai vienos partijos bruktą vietoj tautinių simbolių, stiprinusių laisvės gynėjų dvasią Sausio 13-os naktį, ir pan.).

Toks mąstymo ribojimas per kalbos ir simbolių kontrolę, remiantis Sapir-Whorf hipoteze, kad kalbos struktūra lemia mąstymo gebėjimus, reiškia siekį naujakalbės dėka fiziškai pašalinti galimybę net suformuluoti „eretiškas" mintis. Jei kalboje nėra žodžių, skirtų išreikšti kritiką ar laisvės idėją, manoma, kad šios idėjos tiesiog negalės kilti žmonių galvose.

Tuo tarpu V. Pelevinas savo svarbiame esė nagrinėjo, kaip sovietinė švietimo sistema ir ritualai veikė kaip „zombifikacijos" procesas, slopinantis individualumą ir priverčiantis žmones nuo pat mažens prisitaikyti prie grupės (partijos) logikos. Tikslas - sukurti „defektuotus sutvėrimus su užgniaužta valia", o ne harmoningai ir visapusiškai išsivysčiusias asmenybes.

Dar viena šio reiškinio ypatybė - kognityvinės miglos ir nuolatinio supainiojimo kūrimas.

Dvimintė ir atvirkštiniai pavadinimai verčia žmones nuolat gyventi psichologiniame strese ir sumaištyje. Kai oficialus diskursas sistemingai prieštarauja konkrečiai empirinei patirčiai, žmogus priverstas rinktis: arba pasitikėti savo patirtimi (ir tapti „minties nusikaltėliu"), arba nemąstant priimti ir paklusti Partijos skelbiamai „tiesai".

Šis procesas sukuria tai, kas šiuolaikinėje politologijoje vadinama informacine manipuliacija arba propagandos mechanizmu. Pasak V. Pelevino, ypač vėlesniuose jo kūriniuose (pvz., „Generation P"), tai perauga į „prasmingos kalbos" ir „realybės simuliatoriaus" sunaikinimą, kur tiesa ir melas gličiai susilieja į vieną beprasmį srautą, valdomą ir nukreipiamą su propaganda susiliejusios žiniasklaidos. Žmonės priversti priimti prieštaringus įsitikinimus kaip teisingus ir netgi nesąmoningai įsisąmoninti šį savęs apgaudinėjimo aktą.

Šio proceso nuoseklią išdavą Lietuvoje stebime dabar, ypač Daivos Ulbinaitės vardu (neabejojant, kad už jos stovi kolektyvinė Partijos valia) Seimui svarstyti pateiktame vad. „Dezinformacijos" įstatymo projekte. Jį priėmus dvimintės ir naujakalbės įtvirtinimo procesas būtų galutinai užbaigtas, o alternatyvūs balsai užčiaupti ir represuoti. Welcome back to USSR?

Dabar „tolerantiškieji" ir „pažangieji" „filosofai" ir „rektorių patarėjai" piktinasi grubiu ir negražiu kauniečių elgesiu sulaikant be penkių minučių (trūko tik dar vienos aukos) serijinį žudiką. Kaip jie drįso susiburti ir imti veikti savarankiškai, ne kokių fondų gerai apmokamus projekčiukus ar savo boso pavedimus vykdydami, o vien tik sąžinės ir solidarumo genami?! Netvarka! Kas leido?

O jei rimtai, jeigu pastaruoju metu tiesiog sviro rankos, matant, kokie lyg ir padorūs, ir protingi žmonės pereina melo ir įžūliausios demagogijos pusėn, tai kauniečių poelgis grąžino viltį, kad šioje šalyje dar ne visi serga „lingvistine šizofrenija", neleidžiančia atskirti tikrovės nuo propagandos.

Bravo, kauniečiai!