LRT forumas atspindi ar konstruoja tikrovę?

Šis klausimas kyla todėl, kad laidoje dalyvauja žiniasklaidos atstovai, kurie formuoja redakcinę politiką. Tai leidžia daryti gerokai platesnį apibendrinimą. Bus nuobodu, bet pakalbėkim apie viską nuosekliai.

Kalba eina apie politinį elitą ir valstybės valdymą. Pasakojimo ašis - valstybė valdoma be krypties ir atsakomybės. Pasitikėjimo krizė nėra atsitiktinių klaidų rezultatas, o sisteminio politinio nepasirengimo ir moralinio nuosmukio pasekmė. Kaip link tokios išvados veda pasakojimas?

Per metaforas - dugno metafora, judėjimo pirmyn nebuvimas, vizijos stoka, murkdymasis pelkėje. Kuriamas beviltiškumo ir stagnacijos vaizdinys.

Blefavimas, netesėti pažadai, sąmoningas rinkėjų klaidinimas, moralinė degradacija. Vyksta moralizavimas ir visuomenės nusivylimo legalizavimas. Kuriamas nugyventos partijos vaizdinys. Partijai trūksta kadrų, gyvena iš inercijos, galvoja apie trumpalaikį išskaičiavimą ir išgyvenimą. Tai būdinga ir kitoms partijoms, bet išskiriami tik valdantieji.

Epitetų grandinę galima tęsti, bet manau, pakanka, norint suprasti, kad kuriamas vienpusis paveikslas, kuriame nėra alternatyvų ir prošvaisčių, tik nusivylimas - jokios išeities. Nėra siūlymų, tik paaiškinama, kodėl neverta tikėtis nieko gero.

Dabar atskirkime faktus ir nuomones. Faktai. Apklausos rodo žemą pasitikėjimą prezidentu, Vyriausybe ir valdančiąja dauguma. Valdančiąją koaliciją sudaro socialdemokratai, „Nemuno Aušra" ir „valstiečiai". Vyko ministrų pasikeitimai ir viešos diskusijų dėl jų tinkamumo. Premjerė ir partijos pirmininkas - ne tas pats asmuo.

Kas yra nuomonės ir interpretacijos? Teigiama, kad socialdemokratai nepasiekė „dugno" ir krizė gilės. Manoma, kad koalicijos partneris daro neproporcingai didelę įtaką. Tvirtinama, jog partija nepasiruošusi valdyti, nors laimėjo rinkimus. Spėjama, kad koalicijos nenutraukimas yra sąmoningas išskaičiavimas.

Daroma prielaida, jog sprendimai priimami ne ten, kur numatyta formaliai. Nuomonę grindžia emociniai epitetai - murkdymasis pelkėje, politinis aklumas, nugyventa partija, visi sprendimai blogi, melas, kuris tęsiasi. Tai nėra faktai. Epitetai skirti stiprinti nepasitikėjimą ir nuosmukio nuotaiką. Jų tikslas paveikti auditorijos emocijas. Vedantysis ir „diskusijos" dalyviai kuria pasakojimą, kuris parodo valdžią kaip nekompetentingą iš esmės, krizė neišvengiama, ateitis be alternatyvos.

Diskusijoje dalyvauja žurnalistai ir ekspertai, kurie kritiškai vertina valdžią. Nėra valdžios atstovų ar jų poziciją ginančių dalyvių. Visų dalyvių nuomonės sutampa. Ar tai atsitiktinumas ar redakcinis pasirinkimas? Atsakymą į klausimą palieku atvirą.

Žiūrovams nepateikiamos alternatyvos. Kritika ne diskusijos objektas, tai tiesa. Pateikiamas „racionalus" aiškinimas. Žiūrovams siūloma vienintelė interpretacija ir peršama išvada, kad taip galvoja visi. Tai laidos vedėjo pasirinkimas. Kodėl ne? Bėda ta, kad laida pateikiama kaip diskusija ar analitinis komentaras, kurio čia nėra. Tai kolektyvinis nuomonės formavimo seansas.

Laidos vedėjas atlieka kelis vaidmenis vienu metu. Jis - laidos vedėjas, politinis komentatorius, valdžios kritikas ir politinio proceso dalyvis. Tai jo asmeninis pasirinkimas, bet tai reikia aiškiai įvardinti ir neklaidinti žiūrovų vaidinant neutralų laidos vedėją. Laida ne analizuoja, kas vyksta, bet nurodo, kaip tai reikėtų vertinti.

Laidos dalyviai perima ir sustiprina vedančiojo interpretacijas. Tai kolektyvinis kaltinamasis aktas, pagrindžiantis kritikos teisingumą. Vėlgi, čia nebūtų nieko bloga, jeigu laida neapsimetinėtų tuo, kuo nėra. Laida kviečia žiūrovus solidarizuotis su kritika, bet pateikiama kaip neutrali diskusija.

Svarbu ir tai, kad laidoje dalyvauja didžiųjų naujienų portalų ir žiniasklaidos grupių vadovai ir vyriausieji redaktoriai. Tai žmonės, kurie formuoja dienos naujienų prioritetus, nustato kryptį, daro įtaką temų atrankai ir akcentams. Laidoje kalba ne atsitiktiniai komentatoriai, o institucinės galios turėtojai.

Tai žiniasklaidos elito pokalbis apie politiką. Tai rodo, kad žiniasklaida ne atspindi diskursą, ji pati jį gamina, suderina ir koordinuoja požiūrį į politiką. Redakcinės politikos formuotojai viešai sutaria dėl problemos apibrėžimo, vartoja tas pačias metaforas, patvirtina vieni kitų interpretacijas.

Tai veikia kaip neformalus redakcinis suderinimas. Tai nebūtinai sąmokslas. Auditorija gauna vienodą žinią per skirtingus kanalus. Nors formaliai žiniasklaida įvairi ir konkurencinė, diskurso lygmenyje ji turi bendrą normatyvinį foną, kurį viešai deklaruoja.

Kyla pavojus, kad žiniasklaida ne kontroliuoja valdžią, bet pati tapo kolektyviniu galios centru. Kai pagrindiniai redaktoriai mąsto panašiai, matome vieną interpretaciją. Kyla rizika, kad alternatyvios pozicijos tampa ne tik nepageidaujamos, bet ir nematomos.

LRT eteris tapo redakcinės nuomonės derinimo aikštele, kur formuojamas legitimus kritikos tonas. Taip nustatoma, kas laikoma „rimta kritika". Prieiname prie taško, kai žiniasklaida ne atspindi realybę, bet ją konstruoja.

Kaip žadėjau, turėjo būti nuo-bodu, bet tikiuosi, kad naudinga.