Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie standartus

Jam kas rytą pasivaidena vis nauja „tinkamumo" versija: vieną dieną svarbiausia tampa reputacija, kitą - profesinė kompetencija, trečią - lojalumo jausmas, o ketvirtą jau įvardijamas pasitikėjimo deficitas.

Ir kai žiūri į ankstesnę Šimonytės kadenciją, negali suprasti: štai tada profesinė kompetencija nebuvo reikšminga - buvo sau leidžiama daug plačiau interpretuoti „profesionalumą", užteko politinės patirties ar net aktyvumo, užteko lojalumo, gražaus CV ir kompetencijos, kuri nebūtinai turėjo ką nors bendro su ministerijos kuruojama sritimi.

Bet dabar, kai kalbame apie naujus kandidatus, tie patys kriterijai staiga tampa neįveikiamomis kliūtimis.

Šimonytės kadencijos pradžioje prezidentas pats pavadino suformuotą kabinetą „profesionalų Vyriausybe". Ar tikrai tai buvo profesionalai? Atgaivinkime atmintį.

Sveikatos apsaugai vadovauti buvo paskirtas Arūnas Dulkys - ekonomistas, socialinių mokslų daktaras, buvęs valstybės kontrolierius. Jis neturėjo jokios medicininės praktikos, nevadovavo ligoninei, nebuvo net sveikatos politikos tyrinėtojas.

Bet prezidentui tai tiko, nes buvo galima mums aiškinti, kad sveikatos sistema - tai iš esmės biudžetų, finansinių srautų ir kontrolės grandinių klausimas. Ir kas paneigs, kad tokia logika neturi racionalaus grūdo? Tačiau faktas lieka faktu: profesinė kompetencija siaurąja prasme arba jos nebuvimas barjeru užimti sveikatos ministro postą netapo.

Kultūros ministeriją perėmė apsivogęs ir pinigų savivaldybei negrąžinęs beskonis ir bespalvis Simonas Kairys. Jo išsilavinimas - politikos mokslai Vytauto Didžiojo universitete ir teisės magistras Mykolo Romerio universitete.

Jo praktinė patirtis - vadybininko darbas pašte, Kauno miesto savivaldybė, darbas taryboje, vicemero postas, kur jis prižiūrėjo, be kita ko, „Kaunas 2022" projektą.

Bet jis nebuvo menininkas ar meno vadybininkas, nebuvo muziejaus direktorius, neturėjo patirties kultūros institucijose. Ir vis dėlto prezidentas to nekvestionavo. Užteko to, kad dešinysis Kairys yra matytas kultūros renginiuose viešumoje, turi savivaldos patirties ir gali derinti kultūros projektus su finansinėmis ir administracinėmis priemonėmis.

Teisingumo ministeriją gavo bakalaurė Ewelina Dobrowolska. Ji baigė teisę Mykolo Romerio universitete, dirbo žmogaus teisių sferoje, gynė tautinių ir netautinių mažumų teises, nagrinėjo pavardžių rašybos bylas. Jos CV buvo kryptingai orientuotas į žmogaus teises ir aktyvizmo ginant mažumas lauką.

Ji nebuvo dirbusi nei teismų sistemoje, nei registruose, nei ministerijos aparate. Prezidentui tai netrukdė - buvo sakoma, kad tai naujos kartos žmogus, rodantis šiuolaikinės politikos kryptį.

Ekonomikos ir inovacijų ministerijai vadovauti paskirta tiktokerė Aušrinė Armonaitė. Politologė, baigusi viešąją politiką, partijos lyderė, Seimo narė. Jokios ekonomikos, vadybos, technologijų ar inžinerinės patirties. Bet prezidentui tai netrukdė: buvo remiamasi logika, kad inovacijos - tai viešosios politikos, reguliavimo ir startuolių ekosistemų klausimai, todėl politologės žinios yra pakankamos.

Vidaus reikalų ministerija gavo Agnę Bilotaitę. Jos biografija - politologijos bakalauro studijos, teisės magistras ir ilgametė Seimo narės patirtis. Nei policijos sistemos išmanymo, nei krizių valdymo, nei pasienio apsaugos ar kitų statutinių struktūrų valdymo patirties.

Tačiau prezidentui tai ir vėl tiko. Buvo sakoma, kad parlamentinė patirtis, teisinės žinios ir politinė atsakomybė yra pakankami kriterijai tokiai ministerijai.

Gintarė Skaistė finansų ministre tapo nežiūrint į tai, kad 2013 metų liepos mėnesį Kauno policija ją sustabdė vairuojančią automobilį. Jai nustatytas lengvas girtumo laipsnis - 0,8 promilės.

Teismas jai skyrė minimalią baudą - 1 000 litų (tuometinė valiuta) ir vienerių metų draudimą vairuoti. Juk čia nieko baisaus, jei esi konservatorius. Reputacija? Kas tai?

Dainius „moki-vagi" Kreivys, išmestas iš Kubiliaus vyriausybės, skiriamas Energetikos ministru Gitanui Nausėdai suokė: „Kalbant apie interesus, užtikrinau prezidentą, kad esu daugiau nei dešimtmetį politikoje, parlamente.

Interesų konfliktų derinimą ir prevenciją tikrai esu neblogai įvaldęs. Pamokos tikrai išmoktos. O plačių interesų energetikos sektoriuje tikrai nėra. Nematau didesnio poreikio, tik išimtinais atvejais, kai reikės nusišalinti nuo sprendimų priėmimo." O aš teigiu, kad jis puikiai įvaldęs pinigų pasisavinimo algoritmus energetikoje.

Visa tai 2020 metais, skiriant teisingų partijų vyriausybę buvo priimta be ypatingų ginčų. Viena partija dar 2007 metais buvo pripažinta turinti ryšių su teroristinėmis organizacijomis, kita nuteista korupcijos byloje, trečia atėjusi į politika su tikslu legalizuoti narkotikus. Ar kas nors kėlė tokius klausimus?

Prezidentas tuo metu net neformulavo reikalavimo, kad ministras turėtų sektoriaus patirtį, reputaciją be menkiausio šešėlio, aiškią karjeros liniją, tiesiogiai susijusią su ministerijos kuruojama sritimi. Profesinė kompetencija buvo suprantama plačiai ir gana abstrakčiai. Užteko, kad žmogus atrodytų tinkamas ir politiniu požiūriu priimtinas.

Ir štai šiandien „Nemuno aušros" siūlomi kandidatai susiduria su visiškai kitokiu filtru. Prezidentas kalba apie tai, kad kandidatų reputacija turi būti nepriekaištinga, kad jie turi turėti aiškią patirtį sektoriuje, kad negali būti net regimybės dėl interesų konflikto.

Pavyzdys - ministru 8 mėnesius dirbęs Povilas Poderskis, vėl siūlytas į Aplinkos ministeriją. Prezidentūros patarėjas Ramūnas Dilba po susitikimo sakė: „Susitikimo metu kandidatas pristatė savo profesinę patirtį, vadovavimo patirtį įvairiuose sektoriuose, aukštųjų technologijų, statybų ir kitose verslo ir savivaldos srityse.

Turint tokią kompetenciją buvo pabrėžta būtinybė suburti profesionalią komandą, kuri sugebėtų atstovauti aplinkosaugos ir biologinės įvairovės klausimais." Tokia retorika rodo, kad klausimas jau ne apie bendrą administracinę patirtį, o apie labai konkrečią reputaciją, interesų konfliktų išvengimą ir komandą, kuri gebėtų veikti sektoriaus lygmeniu.

Pats Poderskis pripažino: „Dirbau lobistu iki darbo SSVA pradžios. Mano klaida - pamiršau išsideklaruoti." Ir tai tapo rimtu argumentu prieš jo kandidatūrą. Kitaip tariant, ankstesnėje kadencijoje tokie niuansai būtų praleisti, dabar jie tampa neįveikiamu barjeru.

Kitas pavyzdys - Mindaugas Jablonskis, siūlytas į Energetikos ministeriją. Kandidatas, turintis inžinerinį išsilavinimą, darbo patirties energetikos įmonėje. Atrodytų, kaip tik artima kompetencija sektoriui. Bet prezidentas nesutiko. Motyvas - reputacijos klausimai ir abejonės dėl kompetencijos. Ankstesnėje kadencijoje tokios patirties užtektų su kaupu. Šiandien - ne.

Ta pati logika taikyta ir kitiems „Nemuno aušros" siūlytiems kandidatams. Kęstutis Žuromskas, buvęs aplinkos viceministras, žmogus, realiai dirbęs ministerijoje, taip pat susilaukė skeptiškos reakcijos - buvo akcentuojama, kad buvimas viceministru dar neįrodo nepriekaištingos reputacijos ir kompetencijos. Prezidentas kelia kartelę taip aukštai, kad ją peršokti nebūnant liberalu ar konservatoriumi tampa beveik neįmanoma.

Ir štai čia yra didžiausias paradoksas. Pirmoje kadencijoje prezidentas ramiai pritarė tam, kad sveikatos sistemai vadovautų ne medikas, kultūrai - ne menininkas, ekonomikai - ne ekonomistė, o vidaus reikalams - ne policijos profesionalas. Visa tai buvo vadinama „profesionalų Vyriausybe".

Šiandien, kai siūlomi žmonės su administracine patirtimi, su inžineriniais aukštojo mokslo diplomais, su ministerijų darbo patirtimi - prezidentas atmeta juos dėl „kompetencijos trūkumo". Vieniems kriterijai buvo neįtikėtinai lankstūs, kitiems - neįmanomai griežti.

Tai nėra Konstitucijoje aprašytas procesas. Konstitucija nesuteikia prezidentui teisės kurti paralelinės vyriausybės personalo agentūros, kuri kasdien keičia taisykles pagal veidrodžio Daukanto aikštėje nuotaiką. Ministro kandidatūros tinkamumą lemia politinė atsakomybė ir Seimo pasitikėjimas. Prezidento pareiga - užtikrinti, kad procesas būtų skaidrus ir teisėtas, o ne selektyvus.

Tad kai vėl išgirsime, kad „visi kandidatai netinka", prisiminkime: prieš ketverius metus tie patys kriterijai tiko be jokių abejonių. Profesinė kompetencija tada buvo tik priedas, šiandien ji tapo privalomu atributu. Tai reiškia, kad ne valstybės logika pasikeitė, o tik prezidento veidrodžio atspindys. Vieną dieną užteko politologės, kitą - reikia inžinieriaus, trečią - net ir inžinieriaus neužtenka. Problema - ne kandidatuose, problema - vaizde rūmų veidrodyje.

Lyg pažinodamas Grikio šeimininką Džordžas Orvelas rašė: „Dvigubas mąstymas reiškia gebėjimą vienu metu savo galvoje laikyti dvi prieštaringas nuostatas ir priimti abi."