1 nuotr.Svarbiausia tavo atėjimas, kada po apgaulingos pranašystės ir laukimo propagandos turi būt pastebėtas pro trobelės langą, atlinguojantis gatvės žibintų šviesoj, kurios trikampiuos lėtai leidžiasi kelios snaigės, o dar geriau, kai jie nežiūri - tada užklumpi netikėtai, priglaudi barzdotą, baisų veidą prie ledinio, būtinai iš apačios apšarmojančio stiklo ir ten, šiltoj šviesoj ir lempučių mirgėjime staiga pakyla siaubingi spiegimai ir lakstymas.
Dievu būti nesunku, netgi malonu nulemti laimes ir sutvirtinti patikėjimus, ir gali viską galėti ir gera pabūti geram, nors kartais būni ir piktas, ir dar koks neteisingas ir vienišas, bet pamatai tas išsiplėtusias, gyvas, pilnas nesuvaidintos nuostabos, su žvakių šviesos ugnelėm akis, nušvitusias stebuklu - tavim tikinčiųjų akis - ir išgirsti, kaip užlūžta pasikeitę tavo gyvenimo žmonių balsai, ir pajunti tikrą tikėjimą, viltį ir meilę, kurių nebesitikėjai esant.
Ir štai, priartėja tavo atėjimas - susikaupk ir pasiseks - tuoj įžengsi pro tas daugybę kartų matytas ir liestas duris, ir tavo išrinktoji tauta pasitiks džiaugsmingai netikėdama, ir akys net didelių užsidegs kaip mažutėlių, kuriems apsireiškei, tik kaip nepasimauti ant smulkmenų, kaip tada - o džinsai tai visai kaip dėdės Algio! - todėl gerai pasislėpęs tylėk, nors prakaitas čiurkšle nugara, ir per užpakalį, ir po netikra barzda baisiai niežti, ir tuoj pats viskuo patikėsi.
Bet išsiduosi, jei ne tarmė ir meškos balsas, įvaldytas sekant vaikams prieš miegą pasakas, kurias mokėsi mintinai iki gilios senatvės, kai nebebus kam jų sekti, kalbėk tikėjimo žodžius storu balsu ir biržiečių tarme - taip visada išsigelbėji ir išpažintys prasideda, ir štai, didžiausi abejotojai prakaituoja, laukdami išrišimo - tik nesusimaišyk, skaitydamas tėvų užrašytus flomasteriu vardus, nes dažnai tikintieji nieko neatsako, išsigandę įsikniaubia į mamos pilvą ir tik vogčia, pro šoną, viena akim.
Tokie Viešpačiui mieliausi - sunkiai, nes sąnariai jau, atsisėdu ant grindų šalia ir klausinėju, ir kai tyli - pats pasakau už juos ką reikia atsakyt, ir įvyksta pakeitimas, įtikėjimo stebuklas, ir po truputį atsisuka, ima kalbėti - taip...ne... aha... nežinau... noriu... - o kada ateina metas atsisveikinti, sekioja iš paskos, nusitvėrę už skverno, ir, nepriklaupęs apsikabinti su pasūpavimais, neišeisi, ir atsimins tave visą gyvenimą, kaip ir tu tą lengvą kaip paukščio glėbį, vaiko plaukų - ateinančio pasaulio - kvapą.
Pareiti pas žmones lengviau, nes visi užsiėmę likimo ir Dievo dovanomis, ir sugrįžęs gudriu melagio balseliu klausinėji, džiugiai klausaisi pasakojimų apie didįjį įvykį ir smulkmenų, aikčioji ir kraipai galvą, žiūrinėji girdamas dovanas, kurias patys naktimis suvyniojot, o svarbiausia - atgauni savo raudono vyno taurę - ir argi esi pavargęs, argi vienišas ir išsigandęs laiko, jei dabar toks teisus ir laimingas? - ir tikrumas užpildo atėjęs per širdį, kuri niekada neklysta ir negali apgauti.
Ir staiga giliai išgirsti, kaip garsiai tyli tavo siela, ir sušniokščia gimtinės klevai, ir vėl kojyčių trepsenimas ir matai jaunus senelius apsikabinant sodyboj prie užšalusio ežero, apaugusio alksnynais, kur tavęs kadaise laukdavo, ir girdi savo Tėvynės žmones per šimtmečius be žodžių susikalbant, nors viens kito niekada nesate regėję ir nepažinot, ir pajunti, tarsi naktinio vėjo gūsį mus užplūstančią laukimo viltį - kaip sunkią išbandymų valandą kelsimės su tuo, kuo protas niekada nepatikės, nes patyrei - Dievu būti visai nesunku.
