Ignas VĖGĖLĖ: Istorija linkusi kartotis

Etiketės nepadėjo - atėmė pramogas ir barus: verslininkai buvo skatinami neaptarnauti tų, kurie neturėjo skiepų kodo. Nepaklusnūs tie lietuviai - tuomet uždraudė darbą, teisę apsipirkti, paslaugas. Fanatikai vijo tikinčiuosius net iš bažnyčių. Nestabdė: užsimojo priverstinai skiepyti medikus, vėliau - vaikus. Iki absoliučiai paklusnios visuomenės politikams buvo belikęs vos pusmetis...

Įsivaizduokite valdžios svajonę: eilė prie išganingojo skysčio, kurį du kart per metus kiekvienas (net ir nenorintis) savo noru susileidžia. To paties skysčio, kurio formulės iki šiol niekas neatskleidžia, nors finansinės vertės toje formulėje vargiai belikę. Dar kyla klausimų kodėl slepia? Jei vis dar rūpi atsakymas: jis ten, tuose per teismus vos išsireikalautuose iRNR skysčio tyrimų duomenyse, kuriuos gamintojas siekė užslaptinti 75 metams. (Nerandate panašumų su KGB bendradarbių įslaptinimu 75-iems? Tai vadinama „galai į vandenį").

Dar pusmetis ir fiziškai paniekinta visuomenė apie demokratiją, žodžio laisvę ar pliuralizmą galėtų pasiskaityti tik istorijos vadovėliuose. Valdžia kaip „Didysis brolis", padedama „Tiesos ministerijos", nurodytų, kas yra dezinformacija, o kas - tiesa, kas yra visuomenės priešai, o kas - teisingieji. Nei Švabui reikėtų atsistatydinti - toliau mėgautųsi viešų finansų teikiamais masažų ir dėmesio malonumais. Nei Von der Leyen reikėtų aiškintis spaudai dėl SMS žinučių su Pfizer‘io Burla ar Audito rūmams dėl milijardinių pirkimų. Nei valstybių sveikatų sistemų politikams - dėl perteklinių mirčių. Bet viską sumaišė tos prakeiktos viruso atmainos, kitusios greičiau, nei gamyklos štampavo nekintantį iRNR skystį, 2020-aisiais „tikinčiųjų mokslu" pavadintą vakcinomis.

Pamenate, vienu metu plačiai paskleista teorija, kad virusas išgelbėjo visus mus nuo trečiojo pasaulinio karo. O viskas iš tiesų atvirkščiai - karas išgelbėjo visuomenes nuo antihumaniškos fizinės prievartos, o skysčių gamintojus bei jų užsakovus ir prievartos vykdytojus valdžioje - nuo realios atsakomybės.

Ir lyg pamojus burtų lazdele, 2022-aisiais - dar nenuslūgus viruso galingoms bangoms - plokščiažemių ir antivakserių pravardės dingo. Dingo visi ribojimai ir prievarta. Dingo QR kodai, kaukės. Net ir policija, tarsi, pasitraukė į pogrindį. Nebepatogi Kovid tema kone per parą patraukta į pakraščius: per daug akivaizdūs buvo tapę faktai, rodantys tų skysčių itin menką veiksmingumą, šalutinį poveikį ir perteklinių mirčių skaičių. Skubiai reikėjo naujo „naratyvo", leisiančio toliau valdyti ir kontroliuoti visuomenę. Visi Kovid veikėjai trina rankomis - karas Ukrainoje pačiu laiku. Juk baimės emocija - geriausias visuomenės valdymo įrankis.

„Plokščiažemiai" ir „antivakseriai" virto „vatnikais" ir „prorusiškais". Etiketės nebepadėjo - prie pravardžiavimo įpratusi visuomenė reagavo vangiai. Vėl įjungta žiniasklaida, kurioje įsivyravo viena tiesa - „karas yra taika". Pasmerktas kiekvienas, kuris manė, kad „karas nėra taika". Grubesnėms patyčioms surasti juokdariai, kurie mūsų 1991-aisiais apgintame Seimo pastate, vulgariausiais rusiškais keiksmais „puošė" „įtikėjusių mokslu" vėliau pamėgtą klausimą apie Krymą.

Kai 2024-aisiais politikai pakeitė vieni kitus, į Seimą papuolė keletas drąsesnių. Bet užteko pagąsdinti „penktąja kolona" ar neišduoti slaptumo pažymos, ir šie virto „klusniaisiais": „vertybiniai" klausimai „paėjo kaip per sviestą".

Žinoma, kiekvienam įstatymui būtina taikyti slaptažodį „gynyba". Ir „stumia" įstatymą vieną po kito. Pajamų mokesčiai, turto mokestis, pelno mokestis, cukraus mokestis, PVM lengvatų naikinimas. Mažai? Keičiame valstybės skolos skaičiavimo metodiką (negi rodysi tikrą valstybės skolą?), keičiame įstatymus dėl naujų skolinių įsipareigojimų. Dar mažai? Svarstomi projektai dėl baudimo už dezinformaciją. Kriminalinei žvalgybai krūva naujų teisių slapta sekti net ir neįtariamus tyčiniais nusikaltimais, dar nenusikaltusius - ant melo detektoriaus kėdės. O visus tebesipriešinančius - apšaukti „kolaborantais".

Koks jasiukevičius išdės, kaip „apsivalyti" nuo tų „degradų" ir „degeneratų": pradedant „išgamų" turto naikinimu iki artimųjų persekiojimo ir fizinio susidorojimo. Keli ultrapatriotai ims įgyvendinti tai miestų gatvėse. Mūsų, grupės pareiškėjų, pranešimu policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl kurstymo prieš žmonių grupę ir grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą ar žmogaus terorizavimo.

Eina jau antras mėnuo, manote bus rezultatas? Nuojauta sufleruoja, kad baigsis niekuo, kaip ir vieno „valstybės kūrėjo" teismas.

Tuo tarpu valdžia „džiazuoja" konservatorių rimtu toliau. Pasmerktas Sakartvelas ir Vengrija. Eilėje laukia Slovakija ir Serbija. Ėmėme smerkti Jungtines Amerikos valstijas bei jų vadovus. Kam ta Amerika, kai ministrai žino, kad galime apsiginti ir patys? Duomenimis įrodo, kad suduosime rimtą atkirtį: tam turime ir drakono dantų, ir priešpėstinių minų, boxerių, dar ir vielinę tvorą!

Tik va teiginys, kad „karas yra taika" nepaėjo... Nuraminsiu, laikinai. Kol Trampui neatsibos ginčytis su Europa. Tuomet dar kartą mūsų europarlamentarė Juknevičienė pakvies Amerikos liaudį sukilti prieš Amerikos valdžią.

Nekyla klausimas: kokios specialiosios tarnybos pavedimą turėtų vykdyti asmuo, tyčia kurdamas konfliktą tarp Lietuvos ir vienintelio karinę galią turinčio sąjungininko? Sakote, tarp Juknevičienės ir Vaitkaus nėra skirtumų?

Klystate. Vienas - viešai pasmerktas antivalstybininkas, įvykį ką tik pradėjo tirti policija. O kita - jau „nubausta": ištremta menkai apmokamų darbų į Europos Parlamentą, kankinamai krūtinę slegia Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius, nepriklausomybės ir kiti medaliai.

Priešingai nei Andriukaitis, negerbiu nei Juknevičienės, nei Vaitkaus - kurdami savo įvaizdį, gali sukurti nemažai žalos Lietuvai. Tačiau ginsiu jų teisę turėti ir išsakyti savo nuomonę. Ar su dideliu pagreičiu judėsime link vis labiau kontroliuojamos, įbaugintos, vienos tiesos visuomenės priklausys nuo valdančiųjų politikų, tarp kurių premjeras Paluckas įgyja vis didesnę įtaką.

Dažnai klausiate, ką daryti? Pakartosiu kelių Popiežių išmintį - NEBIJOTI. Vienas net ir Popiežius visų neapgins. Tą pačią mintį kartojo ir Džordžas Orwelas, taikliausiai numatęs ateitį. Jo romane „1984-ieji" totalitarinės valstybės „Tiesos ministerija" skelbė: „Karas yra taika. Laisvė yra vergija. Nežinojimas yra jėga".