Tikrasis nedarbo lygis piko metu greičiausiai sudarė beveik 25 proc. Toks nedarbo lygis, kaip prisimena istorikai, buvo Didžiosios depresijos metu, taigi mes išgyvenome ne ką mažesnį įvykį nei Didžioji depresija, kuri buvo ketvirtajame XX a. dešimtmetyje.
Jeigu mes apimsime tuos žmones, kurie praranda paskatas ieškoti darbo ir išnyksta iš nedarbo lygio rodiklių, nes nebepriklauso darbo jėgai, o nedarbas skaičiuojamas pagal nedirbančių asmenų santykį su darbo jėga. Taip pat jeigu mes apimsime beveik 100 tūkst. emigrantų, kurie per pastaruosius kelerius metus išvažiavo dėl to, kad negalėjo rasti darbo, tai ir gausime beveik 25 proc.
Greitą darbo rinkos atsigavimą sunku prognozuoti. Istoriškai nedarbo lygis Lietuvoje pradėdavo mažėti, kai ekonomika per metus paaugdavo vidutiniškai 5,3 proc. Kitaip tariant, reikia gana sparčiai lėkti į priekį norint stabilizuoti nedarbo lygį. Eksportuojantis sektorius, kuris šiuo metu traukia Lietuvos ekonomiką, naujas darbo vietas turėtų pradėti kurti po kelerių metų.
Emigracija, darbo rinkos dalykai yra didieji ledkalniai, kurie turi būti kaip nors apeiti. Valdžia gana pasyviai į visa tai reaguoja. Bandoma kurti darbo vietas žmonėms, kurie jas jau turi, pavyzdžiui, informacinių technologijų sektorius, tačiau dabar problema yra ne tie žmonės, kurie turi darbus ir paskui turės geresnius, bet tie, kurie jų neturi, slegia visą mūsų socialinę sistemą ir prastina klimatą šalyje. Tai ir yra didieji iššūkiai.
Ar galėjome ką nors padaryti kitaip? Prieš kelerius metus pradėjau siūlyti, kaip gaivinti ekonomiką. Kodėl vienos gaivinimo priemonės yra geros, o kitos blogos? Matyt, ne kartą esate girdėję mane kalbant apie masinę renovaciją. Tai yra neatsitiktinis dalykas, nes aš manau, kad tai buvo vienintelė politikų galimybė bent kaip nors stabilizuoti tą visiškai laisvai krentantį lėktuvą. Nes masinė renovacija atitinka visus gero ūkio skatinimo plano bruožus.
Visos valstybės, kurios rimtai skatino ekonomiką, pirmiausia pradėjo nuo investicinių projektų, nes jie kloja pamatus ūkiui augti ateityje. Mūsų valstybė pasirinko kitą būdą, kur a priori buvo aišku, kad jis bus neefektyvus. Ji nutarė skolintis daug milijardų, kad iš pradžių palaikytų biudžetininkų perkamąją galią ir jų skaičių šalyje. Problema buvo ta, kad žmonės stengėsi sutaupyti kiek galima didesnę sumą pinigų. Šie pinigai nusėdo bankuose, bankai nekredituoja, siunčia pinigus į Švediją. Taigi tuo šios dalies skatinamasis poveikis ir baigėsi. Štai kodėl, nepaisant didelio skolinimosi - 8-9 mlrd. litų per metus, ekonomika krito nosimi žemyn.
Sunku prognozuoti, kas laukia ateityje, nes grėsmių yra ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.
Yra daug klaustukų tiek dėl mūsų, tiek dėl mūsų ekonominės aplinkos ateities. Biudžeto situacija vis dar yra įtempta, norint ją stabilizuoti prireiks nemažai pastangų. Kaip žinote, Europa makaluojasi skolų krizėje, ir dėl tam tikrų valstybių bankrotų klausimas yra ne ar, bet kada. Kai kurioms valstybėms nėra galimybių išaugti turimos skolos ir tam tikri restruktūrizavimai neišvengiamai bus daromi. Geras klausimas, kaip tai paveiks Europą - pagrindinę mūsų rinką. Tai gali baigtis dar viena finansų krize. Tai yra viena didžiausių grėsmių mūsų plėtrai.
