5 nuotr.
Mėginsime sudėti pirmą žodį.
Klausykitės gerai... Širdim klausykit!
Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų
Pajusite medaus ir kraujo skonį,
Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,
Užuosit šieno ir liepynų kvapą,
Regėsit baugų debesio šešėlį
Per lauką bėgant...
Taigi pamėginkim.
„El-ie" bus „Lie",
„tė-u" bus „tu",
„vė-a" bus „va".
Kartokite! Kartokit ir klausykit.
Ar girdit jau?
Taip kalbėjo Justino Marcinkevičiaus Mažvydas. Ir pilnos žmonių salės atsistodavo ir su ašarom kartodavo, kuo toliau, tuo garsiau.
Ir laikas vėl sugrįžo. Vėl išaugo nauja, negavusiųjų per galvą karta. Vėl metas atsibusti.
Šventė būna ne tada, kada valdžia surengia suvaidintas ir negyvas prisitaikėlių demonstracijas.
Šventė būna, kada žmonės patys, pakviesti savo širdžių, neprašydami vyresnybės malonių ir nepaisydami draudimų ar baudimų ateina prie Amžinosios ugnies žuvusiems už Tėvynės laisvę ir nulenkia galvas.
Tokie žmonės yra tikri. Tokia šventė yra tikra. Mes esam gyvi ir Lietuva esame mes.
Ačiū Tadui už paruoštus deglus, ačiū visiems, kurie atėjo šią valandą ir pabuvom kartu.
Deglų ir žvakių šviesa nedingo. Mes parsinešėm širdyse Laisvės liepsnos šviesą į savo namus.
Su Švente, Kaune ir Lietuva! Mes dar susitiksim.
