Ekspertas – apie degalų kainų šuolį, „laisvos rinkos“ dogmą ir lietuvių kantrybę

Tarptautinė energetikos agentūra skelbia, kad konfliktas sukėlė vieną didžiausių naftos tiekimo sutrikimų istorijoje - pasiūla sumažėjo arti dešimtadalio pasaulinės paklausos.

Nors šis skaičius gali atrodyti santykinai nedidelis, naftos rinka yra itin jautri net menkiausiems svyravimams. Vis tik kainas augina ne tik realus trūkumas ar pabrangusi logistika, bet ir lūkesčiai, baimė bei spekuliaciniai veiksniai.

„Kol galima pakentėti, tol „laisvos rinkos" dogma bus patogiausias paaiškinimas bet kokiai neteisybei. Mano nuomone, tikrasis lūžis įvyksta tik tada, kai krizė tampa per gili, kad ją būtų galima užmaskuoti kompensacijomis.

Tik tada, kai „patogus gyvenimas" sugriūva ir vidurinei klasei, atsiranda poreikis ne imitaciniam, o tikram elitui", - sako JAV ekspertas Džerminijus Džeminis.

Su juo kalbėjomės apie tai, kodėl degalai brangsta net tada, kai jų fiziškai netrūksta, kiek čia yra rinkos dėsnių, o kiek - „laisvos rinkos" mito, ir kodėl valdžia, regis, nebijo rinkėjų pykčio.

- Pradėkime nuo „naivaus" klausimo: jei dyzelino realiai netrūksta, kodėl jo kaina taip drastiškai kyla? Ar tai nėra tiesiog spekuliacija?

- Ekonomistai tai dažnai vadina „lūkesčių kainodara", bet paprastam žmogui tai tikrai atrodo kaip gryna spekuliacija. Štai kodėl ši „analogija" veikia būtent taip.

Naftos rinkoje prekiaujama ne dabartimi, o ateitimi. Prekybininkai perka tai, ko reikės po mėnesio. Jei jie mano, kad tuomet dyzelino trūks, jie pradeda jį pirkti dabar už bet kokią kainą. Rezultatas - kaina kyla šiandien, nors bakai dar pilni.

Veikia ir logika „kas pirmas, tas laimi". Degalinių tinklai, matydami kylančias kainas didmeninėje rinkoje, skuba jas kelti pas save, kad už gautus pinigus vėliau galėtų nusipirkti naują partiją, kuri jau bus brangesnė. Niekas nenori parduoti pigiai, jei rytoj teks pirkti brangiai.

Dar vienas aspektas - pelno maržos. Istoriškai pastebėta, kad kai nafta brangsta, degalinės kainas pakelia per valandą („raketos efektas"), o kai nafta pinga - jos krenta savaitėmis („plunksnos efektas"). Šis skirtumas ir yra ta dalis, kurią drąsiai galima vadinti spekuliaciniu pelnu.

Be to, yra ir psichologinis barjeras. Kai fone vyksta karas, vartotojas susitaiko su mintimi, kad bus brangu. Pardavėjai tai žino ir naudojasi proga maksimaliai pakelti kainą, nes pirkėjas kaltins ne degalinę, o karą.

Taigi, fizinis trūkumas ir kainos kilimas nebūtinai eina koja kojon. Dažniausiai mes mokame ne už dyzelino trūkumą, o už riziką, kad jo gali pritrūkti, ir už tai, jog kažkas iš tos rizikos uždirba.

- Prasidėjus krizei Konkurencijos taryba teigė nematanti išskirtinio kainų šuolio Lietuvoje ar kartelinių susitarimų. Tai profesionalus vertinimas ar institucinė bejėgystė?

- Šis pastebėjimas liečia pačią jautriausią vietą - institucinę drąsą. Dažnai gali atrodyti, kad Konkurencijos taryba veikia kaip „popierinis tigras": ji turi „dantis" (įstatymus), bet retai kada skaudžiai kanda didiesiems žaidėjams.

Štai kodėl jų veiksmai arba jų trūkumas dažnai vertinami kaip bejėgiškumas. Tam, kad taryba nubaustų degalinių tinklus už spekuliaciją ar kartelį, jai reikia rasti „rūkstantį pistoletą" - tiesioginius įrodymus (laiškus, žinutes, susitarimus), kad kainos buvo derinamos.

Jei visi tiesiog kelia kainas žiūrėdami vienas į kitą („lygiuojasi į rinkos lyderį"), teisiškai tai nėra nusikaltimas, nors vartotojui rezultatas tas pats.

Degalinių versle įprasta stebėti konkurento švieslentę ir keisti kainą per 5 minutes. Taryba tai vadina „lygiagrečiu elgesiu", kuris nėra draudžiamas. Trūksta asmenybių, kurios išdrįstų teisiškai užginčyti tokią praktiką kaip kenksmingą visuomenei.

Be to, tyrimai trunka metus ar dvejus. Kai taryba pagaliau kažką nustato, karas jau būna pasibaigęs, o pelnai seniai įsisavinti. Baudos, net jei jos siekia milijonus, didiesiems koncernams dažnai yra tiesiog „veiklos išlaidos".

Prisiminkime, kad institucijos vadovai yra skiriami politiškai. Jei trūksta stiprios politinės valios „pajudinti" stambųjį kapitalą, taryba dažnai apsiriboja stebėjimu ir „rekomendacijomis".

Realiai, vartotojai Lietuvoje dažniau sulaukia pagalbos per kompensacijas, nei per kainų suvaldymą.

- Yra manančių, kad valstybinis degalinių tinklas būtų geresnis vaistas nei tarnybos deklaracijos, tačiau „laisvos rinkos" principas dažnai pateikiamas kaip neliečiamas. Ar šiandien tai vis dar ekonomikos dėsnis, ar ir ideologinė priedanga neveiklumui?

- Tiksliai pastebėta - „laisva rinka" pas mus dažnai naudojama kaip šventas skydas, už kurio paslepiamas bet koks nenoras keisti esamą situaciją. Tas primityvus deklaravimas sako: „Rinka pati susireguliuos", bet realybėje ji susireguliuoja stipriausiųjų naudai.

Idėja apie valstybinį žaidėją ar griežtesnį reguliavimą vis atsimuša į sieną. Bet koks valstybės įsikišimas į prekybą iškart apklijuojamas „grįžimo į sovietmetį" ar „socializmo" etiketėmis. Tai puikus būdas nukirsti bet kokią rimtą diskusiją dar jai neprasidėjus.

Teigiama, kad valstybė visada bus prastesnė valdytoja nei privatininkas. Tačiau pamirštama, kad krizės metu valstybės tikslas būtų ne maksimalus pelnas, o rinkos stabilizavimas (kad kiti nebūtų tokie „drąsūs" su spekuliaciniais antkainiais).

Laisva rinka veikia tik tada, kai yra reali konkurencija. Jei visi 4-5 didieji tinklai elgiasi identiškai, tai nebėra laisva rinka - tai oligopolija, kurią tas „primityvus deklaravimas" tiesiog įteisina.

Kol politikai ir institucijos kartoja „laisvos rinkos" dogmas, gyventojas lieka vienas prieš sistemą, kurioje „laisvė" reiškia laisvę kelti kainą, kai tik tam atsiranda menkiausia proga.

Tikrosios politinės drąsos prireiktų pripažinti, kad energetinis saugumas (ir degalų prieinamumas) yra nacionalinio saugumo klausimas, o ne tik „laisvos prekybos" reikalas.

- Ko reikia, kad politikai išdrįstų peržiūrėti šią „šventą karvę"?

- Galime kalbėti apie visuomenės spaudimą, bet kritinės masės, kuri priverstų politikus ar verslą drebėti, Lietuvoje pasigendame.

Mes dažniau renkamės tylų nepasitenkinimą prie virtuvės stalo arba emigraciją (tiek fizinę, tiek vidinę), o ne aktyvų bendruomeninį veiksmą.

Štai keletas priežasčių, kodėl ta kritinė masė pas mus nesusiformuoja net tada, kai kainos bado akis.
Lietuviai linkę išgyventi po vieną. Jei brangu - ieškosime pigesnės degalinės, važiuosime mažiau arba tiesiog daugiau dirbsime, bet neisime į gatves reikalauti sisteminių pokyčių.

Protestas Lietuvoje dažnai vis dar asocijuojasi su „maršistais" ar marginalais. Vidurinioji klasė, kuri labiausiai jaučia kainų kilimą, bijo būti sutapatinta su „rėksniais", todėl renkasi tylėti.

Be to, nėra tikėjimo, kad protestas kažką pakeis. Vyrauja nuostata, kad „jie ten viršuje vis tiek padarys, kaip jiems reikia", o „laisvos rinkos" dogma pateikiama kaip gamtos dėsnis, prieš kurį protestuoti esą kvaila.

Lietuvoje vis dar stipri šešėlinė ekonomika arba neoficialios pajamos, kurios sušvelnina kainų šuolius. Žmonės „sukasi", todėl katilas neužverda iki sprogimo ribos.

Kol nėra realaus politinio pavojaus prarasti valdžią dėl rinkėjų pykčio, tol politikai gali ramiai dangstytis „laisvos rinkos" deklaracijomis ir stebėti, kaip Konkurencijos taryba rašo dar vieną bejėgišką ataskaitą.

- Daug žmonių vis laukia naujo politinio judėjimo. Ar gali įvykti „stebuklas", jei nematome už savo šalies interesus sugebančio veikti elito?

- Tiesiai į dešimtuką - pati elito kokybės ir resursų koncentracijos problemą. Mažoje valstybėje kaip Lietuva ši dilema yra dar aštresnė.

Egzistuoja interesų voratinklis. Tas nedidelis elitas, kuris turi išsilavinimą ir resursų, dažniausiai yra glaudžiai susijęs su esama sistema. Kam jiems kurti jėgą, kuri kvestionuos „laisvos rinkos" dogmas, jei jie patys iš tos sistemos (per bankus, energetikos įmones ar stambų verslą) puikiai gyvena?

Be to, šviesiausi protai dažnai renkasi ramią karjerą korporacijose, Briuselyje ar akademinį darbą užsienyje. Politika Lietuvoje tapo „toksiška" zona, kur tave greitai „suvalgo" konkurentai, o tavo autoritetą sumala socialiniai tinklai.

Norint sukurti rimtą politinį judėjimą, reikia ne tik idėjų, bet ir didelių pinigų reklamai, struktūrai. O kas duos pinigų tiems, kurie žada griežčiau reguliuoti degalų kainas ar pažaboti spekuliaciją? Verslo magnatai tikrai nefinansuos savo pačių kontrolierių.

Dažnai tuos, kuriuos vadiname „elitu", tėra sėkmingi vadybininkai ar nuomonės formuotojai, neturintys gilesnio valstybinio mąstymo. Tikrasis elitas turėtų jausti atsakomybę už valstybės ateitį, o ne tik už savo ketvirčio ataskaitą.

Todėl ir turime situaciją, kurioje politinė arena užpildoma arba „technokratais", kurie aklai vykdo instrukcijas, arba „rėksniais", kurie neturi nei kompetencijos, nei realaus plano ką nors keisti.

Dažnai mūsų „elitas" vadovaujasi nuostata, kad „mes per maži, mes nieko negalime". Tai tampa puikiu pateisinimu nieko nedaryti.

Maža šalis be aiškios nacionalinės strategijos ji tampa tiesiog aplinkybių įkaite. „Maža šalis be stuburo", yra pasekmė dešimtmečius vykdytos politikos, kurioje valstybės pasitraukimas iš ekonomikos buvo laikomas didžiausia vertybe, nepaliekant jokių saugiklių krizės atvejams.

Norint turėti „stuburą", reikia turėti asmenybių, kurios nebijotų pasakyti „ne" stambiajam kapitalui ar tarptautiniams reikalavimams. Kai „elitas" labiau rūpinasi savo įvaizdžiu Briuselyje ar kitose struktūrose, vietos gyventojų interesai (ir degalų kainos) lieka antrame plane.

- Jaunoji karta gali tapti pokyčių varikliu?

- Žiūrint į tai, kaip veikia sistema, manau, kad ji yra kur kas galingesnė už pavienius entuziastus. Jaunoji karta, grįžtanti su vakarietišku išsilavinimu, dažnai susiduria su dviem keliais.

Norėdamas ką nors pakeisti, turi patekti į vidų - į ministerijas, tarybas, partijas. Tačiau ten galioja senos taisyklės, hierarchija ir tas pats „laisvos rinkos" primityvus deklaravimas. Po kelerių metų kovos su vėjo malūnais daugelis tiesiog nuleidžia rankas ir tampa dar vienu geru sraigteliu, nes taip gyventi paprasčiau ir pelningiau.

Tie, kurie lieka bekompromisiai ir bando realiai pajudinti „elito" interesus, greitai apšaukiami populistais arba radikalais. Be didelių finansinių resursų ir žiniasklaidos, kurie priklauso senajam elitui, palaikymo jie lieka paraštėse.

Mano nuomone, tikrasis lūžis įvyksta tik tada, kai krizė tampa per gili, kad ją būtų galima užmaskuoti kompensacijomis. Tik tada, kai „patogus gyvenimas" sugriūva ir vidurinei klasei, atsiranda poreikis ne imitaciniam, o tikram elitui.

Lietuvoje žmonės vis dar yra fazėje, kur „dar galime pakentėti". Kol galima pakentėti, tol „laisvos rinkos" dogma bus patogiausias paaiškinimas bet kokiai neteisybei. Tad ir 2 eurai ir daugiau už litrą dyzeliną nėra ta riba, kuri priverstų žmones mąstyti kitaip.

O šiandien Balandžio 1-oji - pasaulinė Juoko arba Melagių diena, su kuria ir sveikinu visus šio teksto skaitytojus.

Verta prisiminti: net ir rimčiausiose analizėse gali būti ironijos ar provokacijos.

Be to, šio dirbtinio intelekto sugeneruotuose atsakymuose galimi netikslumai, todėl juos visada verta vertinti kritiškai.