Vienas ministras nuverstas, kas vers kitą?

„Sprendimų, turbūt, gali būti keletas. Kokį pasirinks koalicija - man sunku pakomentuoti. Bet jeigu taip žvelgiant iš šono, tai neatmestina ir tai, kas šiek tiek girdisi - tai dar vieni mainai. Nežinau, ar tai yra gerai, ar blogai", - pirmadienį LRT radijui sakė P.Baltokas.

Valdantieji žada ieškoti būdų spręsti susiklosčiusią situaciją - neatmetami dar vieni ministerijų mainai. Vis tik panašu, kad tai galėtų iššaukti tik dar daugiau nepasitenkinimo: kaip ir kultūrininkai, medikų atstovai taip pat tvirtina nenorį, kad Sveikatos apsaugos ministerija taptų mainų objektu, juo labiau atitektų į „aušriečių" rankas.

- Kultūrininkais besivadinantys asmenys protestuoja prieš tai, kad kultūros ministru taptų „Nemuno Aušros" deleguojamas atstovas, neužteko net savaitę ministru padirbusio Ignoto Adomavičiaus atsistatydinimo. Ar tai nėra politikavimas? Kaip bebūtų, „Nemuno Aušrą" į valdžią nusiuntė didelė dalis rinkėjų? - „Vakaro žinios" pasiteiravo politologo prof. Algio KRUPAVIČIAUS.

- Be abejo, tai - visiškas politikavimas. Rinkėjai balsuoja už vienas ar kitas partijas, tai yra jų pasirinkimas. Po rinkimų partijos sudaro valdžios institutus - vienos ar su koalicijos partneriais. Po rinkimų laimėjusios partijos įgyja autonomiją, normaliose valstybėse tai pripažįstama kaip esminė demokratijos išraiška. Dar daugiau: garsus JAV politologas Samuelis Hantingtonas yra rašęs savo knygą apie „trečiąjį atmetimą", tai joje teigė: pralaimėjusieji rinkimus turi priimti rinkimų rezultatus. Nesiimti protesto veiksmų, prievartos ir gerbti kitokią nuomonę. Tik tokiu atveju demokratija turi šansą įsitvirtinti. Panašu, kad po daugiau nei 30 m., kai Lietuva atkūrė savo Nepriklausomybę, mes vis dar neturime normalios demokratijos. Nes kai tik laimi „ne tie", prasideda protestai.

- Kiekvienas turime savo favoritus ir antifavoritus. Bet ar normalu, kad kažkas turi teisę pareikšti, jog tie apie 200 tūkst. rinkėjų (arba 14 proc.), kurie balsavo už „Nemuno Aušrą", balsavo „ne už tuos"?

- Būtent, sudaromas naratyvas, kad kai kurie balsavo ne už tuos. Tas naratyvas visada pasireiškia, kai rinkimus pralaimi centro dešiniosios partijos. Tačiau jo nebūna, kai rinkimus pralaimi centro-kairiosios jėgos. Jos moka susitaikyti. Ir revanšo po rinkimų jos nesiekia, rodo demokratinę laikyseną, gerbia rinkėjų valią. Rengiasi naujiems rinkimams, per kuriuos nori normaliai parodyti, kad yra vertos perrinkimo.

- Kaip nemėgtum tam tikros partijos, ar normalu kvestionuoti rinkimų rezultatus, kai net Vyriausioji rinkimų komisija konstatavo, kad nebuvo pažeidimų?

- Tas ir yra. Visi sutiko, kad pastarųjų metų rinkimai Lietuvoje yra demokratiški. Aišku, tam tikrų spragų rinkimų įstatymuose yra, tačiau pastarųjų rinkimų legitimumas niekuo nesiskiria nuo ankstesniųjų.

- Kaip galvojate, ar patys kultūrininkai ėmė politikuoti, ar juos inicijavo tam tikros politinės jėgos?

- Pakanka pasižiūrėti, su kuo kai kurie minėti kultūrininkai yra susiję. Tų politinių sąsajų netrūksta su centro-dešiniosiomis jėgomis.

- Kaip vertintumėte prezidentūros poziciją, kad galbūt reikalingi dar vieni politiniai mainai, jog Kultūros ministerija būtų „iškeista" ir nebebūtų valdoma „aušriečių"?

- Švelniai tariant, prezidentūra perlenkia lazdą. Vieni ministerijų mainai jau įvyko. Antrų mainų tikrai nereikia. Akivaizdu, kad šalies prezidentas yra neformalus ketvirtasis dabartinės valdančiosios koalicijos partneris. Tačiau valstybės vadovo funkcijos Vyriausybės formavime yra ribotos, todėl lazdos nereikia perlenkti. Situaciją turi spręsti tikrieji trys koalicijos partneriai. O scenarijų, kaip problemą spręsti, yra ne vienas ir ne du.

- Užsiminėte apie Gitaną Nausėdą, kuris esą yra neformalus ketvirtasis valdančiosios koalicijos partneris. Kas, jūsų nuomone, labiau kišasi į Vyriausybės formavimą? Ar G.Nausėda, kuris dabar turi net tris savus ministrus (Dovilę Šakalienę, Žygimantą Vaičiūną bei Kęstutį Budrį), ar jo pirmtakė Dalia Grybauskaitė, be kurios žinios net viceministrai negalėjo būti tvirtinami, nes ji iš specialiųjų tarnybų susiveikdavo slaptąsias pažymas apie politikų „nuodėmes" (su kuriomis net jie patys negalėdavo susipažinti bei apskųsti teismui) ir kurių pagrindu būdavo sudaromi „juodieji sąrašai"?

- D.Grybauskaitė tikrai turėjo didelę įtaką formuodama savo prezidentavimo laikų vyriausybes. Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, nepaisant to, jog buvo pradėta formuoti iki D.Grybauskaitės išrinkimo į prezidentus 2009 m., labai priklausė nuo D.Grybauskaitės valios. Ir Sauliaus Skvernelio Vyriausybės keli ministrai buvo vertinami kaip D.Grybauskaitės ministrai.

Kad ir dabartinis energetikos ministras Vaičiūnas, į politikos areną atėjęs kaip D.Grybauskaitės žmogus. Kaip išvardinai, G.Nausėda dabartinėje Vyriausybėje turi tris savus ministrus, bet jis turi šiek tiek mažesnę įtaką, nei jo pirmtakė. Aišku, naujoji premjerė Inga Ruginienė yra kaip kompromisinis variantas, kurį įtakojo G.Nausėdos pozicija.

- Kadangi jau prakalbome apie D.Grybauskaitę, galite paaiškinti, kodėl ji tapo konservatoriškų-liberališkų pažiūrų, nors už politinę karjerą turėtų dėkinga LDDP, vėliau susijungusia su socialdemokratais? Buvęs užsienio reikalų ministras Povilas Gylys per „Vakaro žinias" Lietuvos atsiprašė, kad padėjo jai iškilti, nes 1993 m. ją įdarbino Užsienio reikalų ministerijos Ekonomikos departamento direktore, o Algirdas Brazauskas 2001 m. ją paskyrė savo Vyriausybės finansų ministre.

- Matyt, reikia žiūrėti į D.Grybauskaitės praeitį Lietuvos valstybės Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje, ji savo veiksmais turbūt taip stengiasi paneigti savo sąsajas su Partine mokykla ir kad joje buvo ir po Nepriklausomybės atkūrimo. Todėl taip stipriai pasisuko į konservatorius. Paaiškinimų ieškočiau jos asmeninės biografijos vingiuose.

Komentuoja žurnalistas, eksparlamentaras Valdas VASILIAUSKAS:

Atidarytas ministrų portfelių turgelis. Toks - vienintelis Europoje, veikiantis tik korumpuotuose nedemokratiškuose Rytų kraštuose, Afrikoje, gal kur ne kur užsilikęs Lotynų Amerikoje.

Šio virtualiai veikiančio turgelio adresas - S.Daukanto aikštė, Vilnius. Už prekystalio (virtualaus, be abejo) stovi graži, elegantiškai pasidabinusi pora - Gitanas Nausėda ir Diana Nausėdienė. Anot turgaus paskalų, tai ponia Diana užsispyrė į prekybą paleisti kultūros ministro portfelį, nors jo savininką Šarūną Birutį vieningai gynė svarbiausios nacionalinės kultūros institucijos.

Jeigu Š.Birutis būtų buvęs neparduotas, gal būtų išvengta ministrų portfelių „barterio", sukėlusio kūrybininkų (nepainiokite su menininkais - tai tik viešųjų ryšių agentūrų pareigybės pavadinimas) performanso, parodyto net užsienio žiūrovams. Bet vargu.

Mat kaip ir kiekviename tikrame turguje, mūsiškiame virtualiame turgelyje sunku išvengti nelegalios prekybos, kitaip tariant, kontrabandos. Tokiu kontrabandos keliu (neviešais susitarimais) prekystalio S.Daukanto aikštėje savininkas įsigijo net du ministriškus portfelius - užsienio reikalų ir krašto apsaugos. Kaina nežinoma - tai galėjo būti ir „barteriniai" (natūriniai) mainai.

Bet paaiškėjo, kad šiame turguje pats vertingiausias, todėl prezidentūros geidžiamiausias, yra energetikos ministro portfelis, kurį bandyta iškeisti į kultūros ministro portfelį. Toks „barteris" - akivaizdi apgavystė, nes tai yra nelygiaverčiai mainai. Šią suktybę tobulai pridengė pasipiktinusių kūrybininkų performansas - visi kalbėjo apie kultūrą ir užmiršo energetiką.

Prezidento patarėjas vidaus politikos klausimais Povilas Baltokas pranešė džiugią naujieną - ministrų portfelių turgelis S.Daukanto aikštėje pratęsė darbą ir ministerijos ir toliau gali būti keičiamos. Atseit šie mainai įvyko ir vyks todėl, kad „Nemuno Aušra" nerado tinkamo kandidato į energetikos ministrus.

Čionai patarėjas mažumėlę suklydo ar net apsimelavo - kam nepasitaiko. „Nemuno Aušra" kaip tik pernelyg uoliai puolė ieškoti naujo energetikos ministro ir neišgirdo prezidentūros įspėjimo: