Trispalvės kojinės - ne tik valstybės 100-mečiui

Šimtmetis įpareigoja

„Skinijos“ valdybos pirmininkas Kęstutis Rudgalvis pasakoja, kad tautinė linija sukurta daugiau nei prieš dešimt metų: „Tai mūsų indėlis į tautinę tradiciją, jos palaikymą. Tai svarbu“. Be pradinio vertybinio motyvo, greitai atsirado ir grynai komercinis. Dailios, linksmų spalvų kojinės neužsiguli parduotuvių lentynose, jos - „einama“ prekė.

Kažin ar lietuviai taip graibsto ir užsienio gamintojo tualetinio popieriaus pakuotes, ant kurių - sveikinimas lietuvių tautai su valstybės šimtmečiu? „Kiekvienas renkamės, kur brėžti ribą vertybių skalėje“, - gūžteli pečiais K.Rudgalvis. Pasirodo, būta pastabų ir dėl lietuviškų spalvų kojinių, kažkam atrodė, kad tai ne vieta tautinei simbolikai.

„Aš tikrai nematau nieko blogo, jei visi bandysime pabrėžti lietuviškumą savo produktais. Pernai savo valstybės šimtmetį šventė suomiai. Jie buvo prigaminę labai daug dalykų su savo simbolika, pradedant kramtomąja guma. Ir tai buvo gražu, prasminga“, - prisimena bendrovės direktorius Tadas Rimkevičius.

„Skinijos“ produkcija lietuviška „iš esmės“ - lietuvių sukurtas dizainas, technologijos, gamyba vyksta Kaune ir t.t. Bet jai tenka konkuruoti su iš Kinijos atgabenamomis „tautinėmis“ kojinėmis. Kaip suvenyrus iš Lietuvos jas šluoja turistai oro uostuose, tikėdami, kad išsiveža kažką itin savito.

Apdirbimas - išguitas

Vis dėlto tenka pripažinti, kad pagaminti šimtu procentų lietuviškas kojines net „Skinijai“ neišeina. Žaliavos, ar tai būtų medvilnė, ar vilna, ar šilkas, yra atvežtinės. Ir nieko čia nepakeisi, nes lietuviškos žaliavos paprasčiausiai nėra. Ta lengvosios pramonės sritis - ištrinta iš šalies ūkio žemėlapio.

„Vietinių žaliavų negalime naudoti, nes nėra tiekėjų, - skėsteli rankomis T.Rimkevičius. - Didžioji dalis žaliavų atvažiuoja iš Vakarų Europos, dalį medvilnės perkame tiesiai iš Indijos, vilną - iš Naujosios Zelandijos, Pietų Amerikos, Australijos“.

Lietuviai nuo seno mokėjo elgtis su vilna. Tačiau dabar šalyje nėra nė vienos vilnos plovyklos. Prieš keliolika metų įvedus itin griežtus aplinkosauginius reikalavimus, visas teko uždaryti. Dabar mėsai ar kitoms reikmėms avis auginantys ūkininkai yra priversti vilną deginti arba užkasti. Tik keli nukirptą žaliavą siunčia į Angliją, ten karšia, o verpia parsigabenę atgal. Buvo atvejis, kai verslininkai, Danijoje nusipirkę visą liniją vilnos plovimo įrenginių ir ketinę tuo užsiimti, niekaip nepramušė reikalavimų sienos ir turėjo juos sunaikinti.

„Medvilnės apdirbimas - taip pat jau praeitis. Turėjome tokius milžinus kaip „Alytaus tekstilė“ su trimis tūkstančiais darbuotojų, „Trinyčius“ - nė vieno iš šių medvilnę verpiančių fabrikų nebeliko“, - apgailestauja T. Rimkevičius.

Tas apgailestavimas - pirmiausia vertybinis. Gaila, kad nesugebėjome išsaugoti to, kas buvo sukurta, ir dabar, užuot dirbę patys, duodame užsidirbti kitiems. Nebeliko fabrikų, kurie galėtų kurti didžiulę pridėtinę vertę, mokėti mokesčius ir t.t.

Kojinių mezgėjai su pavydu dairosi į, pavyzdžiui, finansinių ar informacinių technologijų klasterius. Šioje ūkio šakoje to nėra. Jei trikotažo gamintojai, žaliavos tiekėjai, dažytojai ir t.t. burtųsi vienoje vietoje, tai būtų didelė jėga, spartinanti technologijų diegimą ir pan.

„Pavydime italams, - prisipažįsta K.Rudgalvis. - Susitinkame parodose, klausiame, kas šitą gamina ar aną. Sako: mano kaimynas už tvoros, kolegos iš gretimo miestelio... Graži apdaila? Mums tai ne problema - turime partnerius, kurie tą daro. Pas mus nieko panašaus nėra“.

Tekstilė nemirė!

Tekstilės pramonės veidas per pastaruosius dešimtmečius stipriai keitėsi. „Skinijos“ vadovai pagarbiai mini kitą kojinių gamintoją - Vilniaus „Spartą“, ją išsaugoti sugebėjusį ligšiolinį vadovą Zenoną Janavičių. Tuo tarpu „Kintenė“, taip pat mezgusi kojines, neišsilaikė, kaip ir daugybė kitų šios šakos įmonių. Ir, anot jų, dėl to nebūtinai kalti įmonių vadovai.

„Daugeliu atvejų pritrūko valstybės palaikymo. Buvo sunkus tarpsnis, kai užsidarius Rusijos rinkai, krentant pardavimams įmonės nuo tūkstančio darbuotojų mažėjo iki trijų šimtų, atleidžiamiems žmonėms reikėjo išmokėti kompensacijas. Jos paskendo didžiulėse skolose. Valstybės politikos šiuo klausimu praktiškai nebuvo. Tada tos įmonės bankrutavo, išsidraskė, ir viskas“, - nesenus laikus primena K.Rudgalvis.

Jis stebisi, kad lengvoji pramonė, turinti senas tradicijas, ir dabar lieka už valstybės dėmesio akiračio. Pagrindinis valdžios arkliukas - informacinės technologijos, valstybės ateitis buriama aplink jas. Bet T.Rimkevičius siūlo nepamiršti, kad aukštų technologijų fabrikuose dirba mažai žmonių, o tekstilės sektoriui reikia daug darbo rankų.

„Vienas iš ūkio ministrų tekstilės šaką pavadino atsilikusia, neprioritetine sritimi. Tai labai įžeidė. Kai nuvažiuoji į techninės tekstilės parodas, matai pačias aukščiausias technologijas. Tekstilininkai kuria stadionų dangas, be jų neapsieina automobilių pramonė, net „Formulė1“. Tekstilė yra daugelio iš mus supančių techninių daiktų, kad ir tų pačių padangų, su kuriomis važinėjame kasdien, pagrindas“, - aiškina „Skinijos“ vadovas.

Prieš kelis dešimtmečius į Kauną atvažiavę kolegos iš Norvegijos klausė, kokių nuolaidų, lengvatų fabrikas laukia iš Vyriausybės, ir labai juokėsi išgirdę: prašome vieno - kad tik mums netrukdytų. Yra toks modelis: atvažiuoja užsieniečiai, atsiveža stakles, apmoko žmones ir prižiūri juos su bizūnu mokėdami minimumą, o viską, kas sukuriama ir uždirnama, išsiveža. Nacionalinis verslas kuriamas ant visiškai kitokių pamatų - jis pats kuria, inovuoja, lavina specialistus, tačiau valdžiai tai mažai rūpi. Ir štai vieną dieną atsitinka taip, kad „Skinija“ iš lengvosios pramonės specialistus daugybę metų ruošusio Kauno technologijos universiteto pasiėmė paskutinį technologą.

„Nebeliko norinčių studijuoti. Bet argi gali būti kitaip, kai valdžia vis kalba, kad lengvoji pramonė - neperspektyvu. Jei neišgirs vaikai, išgirs tėvai, ar jie linkės vaikams rinktis tai, ko valdžia nelaimina? Ir dabar, žinant, kiek Lietuvoje turime tekstilės pramonės, kiek joje dirba žmonių, technologai jau visai netrukus bus vieni iš labiausiai ieškomų specialistų, - prognozuoja T.Rimkevičius, ir nuogąstauja, kad neatsitiktų kaip Vokietijoje: - Atsitiko, kad ėmė ir neliko inžinierių. Nes jiems reikia ilgai ir sunkiai mokytis, daup paprasčiau tapti rinkodarininku, vadybininku, socialiniu darbuotoju“.

Mezga ir karaliams

Juodos kojinės, tonomis gabenamos į Rusiją. Tie laikai - jau „Skinijos“ istorija. Šiandien fabriko staklės tiražuoja naujausių technologijų gaminius. Bet ir tuo jau nieko nenustebinsi. Tad kauniečių arkliukas - išskirtinumas. „Skinijos“ vadovai didžiuojasi mezgimo ceche, tarp moderniausių, keliasdešimt tūkstančių eurų kainuojančių staklių, stovinčiu praėjusio amžiaus vidurio įrenginiu. Pačiais pirmaisiais fabriko metais šios mechaninės staklės, pagamintos Anglijoje, atkeliavo iš partnerių norvegų. Senąsias stakles kolektyvas labai saugo, nes nei staklių, nei atsarginių dalių šiandien jau niekas nebegamina. Jomis mezgamų unikalių, „tikrų“ gaminių pageidauja išskirtiniai užsakovai, vertinantys autentiškas senąsias technologijas.

Tarp „Skinijos“ įdomybių - Norvegijos karališkosios šeimos slidinėjimo kojinės, vilnonės, baltos, siuvinėtos. Kauniečiai siunčia jas į Norvegiją. Pirma čia tik mezgė, vėliau perėmė ir siuvinėjimą - kruopštų, rankomis atliekamą darbą.

„Mums patinka tokios nesąmonės, - kvatoja T.Rimkevičius. - Tai mūsų fabrikui pridėtinė vertė. Kuo sudėtingiau, tuo įdomiau, nes sukdamas galvą, kaip tą įgyvendinti, kaskart pats paaugi“.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“