Reikia auginti patriotus, o ne „verktinius“

„Mes gyvename pafrontės valstybėje, nes esame tarp Rusijos bei Baltarusijos - dvigubai pasienio regione. O kuo pasižymi tos pafrontės teritorijos? Daug tarptautinių konferencijų rengta šiuo klausimu, svarstyta, kaip žmonės išgyvena tokiomis nepaprastomis sąlygomis. Kalbant apie Lietuvos istoriją, mes turime tautines grupes, kurios gyvendavo tuose pasienio regionuose. Pagrindiniai „pasieniečiai" yra žemaičiai - tauta, kuriai teko gyventi kelis šimtus metų kariaujant su Kryžiuočių ordinu. Ir jie ne tik sugebėjo išgyventi tomis sunkiomis sąlygomis. Nuo tų laikų yra išlikusios kai kurios žemaičių savybės: nepalenkiamumas, užsispyrimas, laikymasis savo, užsidarymas ir žiūrėjimas į aplinką iš viršaus, kas leidžia sunkiausiomis sąlygomis išsaugoti orumą. Šios savybės yra pastebėtos net NKVD tardytojų, kurie minėjo, kad visus būdavo galima palaužti, išskyrus žemaičius, nes jie tris pirmas dienas su svetimais nekalba. Šitos savybės atsirado dėl pasienio įtakos", - konstatavo V.Rakutis.

Pasak jo, kita Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyvenusi pafrontės tauta - kazokai.

„Daug kas galvoja, kad tai yra Rusijos žmonės. Ne, tai visų pirma LDK pasienio gyventojai, gyvenę miškų ir stepių susikirtimo taške. Jie pasižymėdavo ypatingu laisvės pojūčiu. Tokios tautos labai sunkiai pasiduoda centralizuotam valdymui. Ir šie žmonės yra ne tik atsparūs įvairiems puolimams, bet ir labai aktyvūs. Patys ukrainiečiai sako: „Mes esame maištininkai". Visos Rusijos revoliucijos, perversmai vyko dalyvaujant kazokams. Buvo įprasta, kad pietinėse žemėse, kur gyveno kazokai, jie palaikydavo sunkiai suvaldomus procesus. Bet jei juos kas užpuldavo, sugebėdavo pademonstruoti ypatingą atsparumą bet kokiam puolimui. Netgi visiškai neracionalios gynybos sąlygomis pademonstruodavo puikiausius rezultatus. Pavyzdžiui, 1621 m. Chotyno mūšyje 56 tūkst. kazokų rėmė lietuvių-lenkų pajėgas prieš keliskart didesnę turkų kariuomenę, kuri mūšio metų vis augo. Kazokai kariavo įsikasę į urvus ir kitais neįmanomais būdais. Šiandien stebime tą patį. Vakariečiai sakė, kad jie negali priešintis, subyrės per tris dienas. Ukrainiečiai juokiasi: „Jūs ką, juokaujate, mes niekad nesubyrėsime", - kalbėjo profesorius.

Istoriko teigimu, XVII-XVIII pagrindiniai LDK „pasieniečiai" gyveno prie Dniepro bei Dauguvos.

„Šiandien mes juos vadiname baltarusiais. Reikia žinoti, kaip stipriai priešinosi kai kurios LDK pilys: Polockas, Vitebskas, Mogiliovas, Bychavas. Pavyzdžiui, Vitebsko miestas atlaikė septynias apgultis", - dėstė V.Rakutis.

Pasak jo, šiuo metu pietinį frontą laiko ukrainiečiai, ir retoriškai klausia, ar mes esame pasiruošę atlaikyti kitą frontą.

„Kiek mūsų švietimo sistema ruošia mūsų piliečius būti pasienio gyventojais? Paskutiniu metu šitie dalykai atsiranda, šiemet Šaulių sąjunga bendrojo lavinimo mokyklose pradeda ugdyti devintokus, kitais metais, tikimasi, bus ugdoma 70 proc. vaikų, o dar po metų - visi 100 proc., kad jie gautų bent bazinius įgūdžius. Tačiau ką darėme prieš tai 30 metų? Mes labai intensyviai „ravėjome" žodį „patriotizmas" iš visų dokumentų, palikdami žodį „pilietiškumas". Ir tik visai neseniai, praktiškai prieš metus, grįžo „patriotizmas". Ukrainos karas parodė, kad gynyba laikosi ant patriotinio jausmo. Pilietiškumas neturi konkrečios sąsajos su konkrečia valstybe ir konkrečia tauta, nes galima būti bet kokiu piliečiu. O Tėvynė yra viena", - pabrėžė profesorius.

Pasak jo, visai neseniai arkivyskupas Gintaras Grušas, kuris yra visų kariuomenės kapelionų vadovas, akcentavo, kad mūsų švietimo sistemos padarinys - į kariuomenę ateina labai susilpnėję žmonės, kurie elgėsi kaip nesubrendėliai. Ir pateikė pavyzdį - 19-metis karys už kažkokius „nuopelnus" savaitgaliui nebuvo išleistas namo.

„Tai tas 19 metų žmogus atsisėdo ir pradėjo verki. Tai kaip jis galės ginti kraštą, jei jam neišvažiavimas savaitgaliui namo yra tokia didelė nelaimė? Lygiai taip pat yra su fiziniu parengimu ir kitais dalykais. Mes neskatiname žmonių augti, nesudarome sąlygų patirti tam tikrų sunkumų. Tai kaip mes paruošime tuos kazokus ar žemaičius? Juos reikia išugdyti tam tikromis priemonėmis, jie turi būti pripratę prie pavojaus, prie rizikos", - reziumavo prof. V.Rakutis.