Kražių skerdynės ar Kražių „skerdynės“?

Pokalbis apie Kražių skerdynes - su šiauliečiu dr. Dangiru Mačiuliu, Lietuvos istorijos instituto vyresniuoju mokslo darbuotoju.

- Kas paskatino jus su kolega imtis Kražių skerdynių temos?

- Mūsų nuomone, Kražių skerdynių įvykis labai gerai iliustruoja caro valdžios politiką toje erdvėje XIX amžiuje, imperiniame laikotarpyje. Iš kitos pusės, jis gali labai gerai iliustruoti atminties reiškinio raidą. Juo labiau kad įvykis sulaukė labai plačių atgarsių visame pasaulyje.

Buvo labai įdomu pažiūrėti pačią maišto anatomiją: kas paskatino žmones priešintis, kokie pagrindiniai faktoriai, paskatos, kaip vystosi pasipriešinimas, kokia visuomenės branda, apskritai, ką reiškia pasiryžimas priešintis.

- Kas lėmė, kad būtent Kražiai pasipriešino bažnyčios uždarymui?

- Kražiai nebuvo pirmieji, kurie pasipriešino. Žinome, kad gerokai anksčiau panašūs įvykiai vyko tame pačiame Kelmės rajone, kai tikintieji pasipriešino Tytuvėnuose. Ir tada jiems pavyko.

Paskui žinome Kęstaičių atvejį - Kęstaičiuose bažnyčios apginti nepavyko. Kęstaičių įvykiai tokio plataus atgarsio nepaliko, nors, manau, kad žinios tada sklido.

Kražių uždarymas nebuvo vienadienis procesas, tęsėsi kelerius metus. Buvo bandoma bažnyčią išgelbėti: rašomos peticijos, kreipiamasi į carą. Lūkesčių žmonės turėjo - tikėjosi monarcho mielaširdystės.

To meto imperija ir valdininkija nebuvo monolitinė, kaip įsivaizduojama.

- Nuo kada imta vartoti terminą „Kražių skerdynės"?

- Iš karto po įvykio. Pats įvykis aprašomas kaip kažkas kraupaus, perduodant žinias, išauga aukų skaičius. Kai kas rašo, kad šimtai žuvusių buvo, kad pabrėžtų istorijos brutalumą.

- Kodėl siūlote dėti Kražių „skerdynės" į kabutes?

- Manau, terminą „skerdynės" reikėtų vartoti sąlyginai. Man labiau norėtųsi vadinti Kražių bažnyčios gynimo istorija.

Bet skerdynės jau yra prigijęs kaip tam tikras vaizdinys, mūsų kolektyvinėje atmintyje įsitvirtino kaip labai aiškus istorinis epizodas.

- Kokios, jūsų tyrimo duomenimis, skaičiuojamos Kražių skerdynių aukos?

- Aukų klausimas yra labai sudėtingas, visada išlieka tam tikros abejonės. Bet labai didelė tikimybė, kad tą naktį, pačių įvykių metu, žuvusių nebuvo. Bet tikėtina, kad buvo žmonių, mirusių nuo sužeidimų, sužalojimų praėjus kuriam laikui.

Surinktuose atsiminimuose galima rasti vienas kitam prieštaraujančių dalykų. Vienas žmogus pasakojo netgi galįs parodyti duobes, kur užkasinėjo aukas, o kitas aiškina, kad tos duobės taip niekada ir nebuvo užkastos.

- Knyga keis enciklopedinius duomenis, kad per Kražių skerdynes mirė 9, sužeista apie 50, tardyta 330, 71 suimtas?

- Manau, kad taip. Kolega atliko labai detalų tyrimą, pasižiūrėjo aplinkinių parapijų mirčių metrikų knygas. Bet tai klausimas, į kurį niekada iki galo nebus atsakyta, nes kelios vienalaikiuose šaltiniuose minimos aukos nebuvo aiškiai įvardintos, tad nėra kaip patikrinti.

Kita vertus, yra tam tikros trauminės patirtys, jas apskritai labai sunku analizuoti. Tarpukariu rinkdamas duomenis, užrašydamas atsiminimus, Antanas Rimkus yra pastebėjęs, kad yra temų, kurių, jei jis klaustų dalyvių, būtų nesuprastas, pavyzdžiui, apie prievartą prieš moteris, taikytą kazokų. Kad nukentėjusių buvo, jokių abejonių - suluošintų, sužeistų, vėliau nuo žaizdų mirusių.

- Kokios priežastys lėmė, kad žinia apie Kražius paplito taip plačiai, nuo Amerikos iki Japonijos?

- Manau, keletas priežasčių. Susidarė dėkingos sąlygos. To meto visuomenė po 1863 metų sukilimo buvo kaip ir susitaikiusi su padėtimi, kad reikia susigyventi su buvimu caro imperijoje, nes priešintis nelabai yra prasmės. Ir staiga atsiranda žmonių, kurie pasiryžę dėl savo teisių kovoti.

Vėlgi, mes žinome, kad to meto Lenkija nebuvo visa Rusijos imperijoje, dalis priklausė Austrijai-Vengrijai, ten funkcionavo lenkiška spauda. Pirmosios knygos, brošiūros, galima sakyti, pasirodo kone akimirksniu, yra išleidžiamos būtent Lenkijos teritorijoje, kuri tuomet priklauso Austrijai-Vengrijai.

Komunikacija veikia jau gana gerai, žinios telegrafais pasklinda po visą pasaulį. Amerikoje yra lietuvių bendruomenė - žinia čia labai plačiai pasklinda. Brutali prievarta tarsi patvirtino įsivaizdavimą Rusijos kaip jėgos, kuri nesiskaito su priemonėmis, yra visiškai necivilizuota.

- Tarpukario spaudoje galima rasti ir versiją, kad Kražių skerdynės - „grynai žemaičių valstiečių sukilimas prieš rusus".

- Tarpukariu prasideda labai įdomus procesas, nes išryškėja pastangos tų, kurie save identifikuoja žemaičiais, kurie akcentuoja žemaitišką tapatybę. Žemaitiška tapatybė dažnai buvo siejama ne tik su gyvenimu lokalioje erdvėje, bet su labai savitu žemaitišku charakteriu, kurį ženklino užsispyrimas, tvirtybė, pasiryžimas ginti savo vertybes.

Kražių bažnyčios gynėjai, kurie nepabūgo, tvirtai stovėjo, jiems atrodė tikrų žemaičių etalonas. Pavyzdžiui, tarpukariu Raseiniuose vyksta paminklo „Žemaičiui" atidengimas (jo pavadinimas kitas, bet visi vadina „Žemaičiu"). Raseinių apskrities viršininkas (tuo metu Kražiai priklausė Raseinių apskričiai), pasirūpina, kad į iškilmes atvyktų Kražių bažnyčios gynėjai, kurie kaip tik ir įkūnija tikrus žemaičius.

Žemaitiškos tapatybės žymuo vėliau atgimsta jau atkūrus nepriklausomybę, kai atsiranda žemaičių kultūrinis sąjūdis.

- Grįžkime į 1893 metus. O koks buvo pačių dvasininkų indėlis į Kražių bažnyčios gynimą?

- Tarpukariu buvo pakankamai kritikuojama, ypač tautininkiškajame pasakojime, kad katalikų dvasininkai nestovėjo kartu su žmonėmis ir negynė bažnyčios.

Kita vertus, buvo du momentai. Vienas momentas: dvasininkai tą kovą rėmė tiek, kiek buvo galima taikiu keliu, legaliais teisiniais metodais, bet nepritarė budėjimui per naktis, saugojimui, ėjimui į konfrontaciją. Nuogąstauta, kad tai gali sukelti represijų bangą, kad gali būti imtasi dar didesnių represijų.

- Ar pavyko rasti Kražių skerdynių dalyvių palikuonių?

- Taip, pavyko. Laikui bėgant, prisiminimai jau gerokai priblėsę, praėjo kelios kartos nuo įvykių. Įprastai manoma, kad gyva atmintis išsilaiko apie 100 metų, paskui natūraliai nuslopsta.

Sovietmečiu Kražiuose vyko tautosakinė ekspedicija, užrašinėta tautosaka. Dalyviai nerinko specialiai pasakojimų apie „Kražių skerdynes", o tiesiog prašydavo žmonių papasakoti kažką įdomaus - neįprastą atsitikimą. Tada labai nemažai buvo papasakota istorijų apie „Kražių skerdynes", pasakojimuose faktinių nuklydimų būta labai nedaug. Tuomet buvo praėję apie 80 metų nuo įvykių.

Šnekinant garbesnio amžiaus kražiškius, ne vienas prisiminė, kad sovietmečiu apie „Kražių skerdynes" buvo pakalbama, buvo prisimenama, bet tai buvo siužetas, apie kurį žmonės nenorėjo kalbėti. Nebuvo uždrausta, bet atsargumo sumetimais dėl pokario represijų, ideologinės priežiūros, manyta, kad apie tai geriau nekalbėti.

- Kaip dabar Kražiuose saugoma Kražių skerdynių atmintis?

- Dabar situacija gera, nors Kražiams su atminties saugojimu nesisekė. Tarpukariu pradėtas kaupti „Kražių skerdynių" rinkinys, įkurtas muziejus, buvo renkami ne tik daiktai, susiję su Kražiais, bet ir bažnytiniai rūbai, sakralinė dailė. Rinkinys sudegė pirmosiomis Antrojo pasaulinio karo dienomis.

Pokariu vietinių kraštotyrininkų iniciatyva buvo vėl bandoma surinkti įvairius reliktus, susijusius su incidentu, bet dalis rinkinio, kaip suprantu, buvo išgrobstyta, o dalis sunaikinta. Kražių klebonas bažnyčioje buvo įkūręs nedidelę ekspoziciją, skirtą „Kražių skerdynėms". Kai gandai apie ekspoziciją galiausiai pasiekė saugumą, pasirūpinta, kad jos neliktų.

- Kitąmet nuo Kražių skerdynių sukaks 130 metų, ar įvykis tebėra aktualus?

- Vietos bendruomenei jis yra svarbus. Šį įvykį rasime mokykliniuose vadovėliuose kaip Rusijos imperijos brutalios politikos išraiškos pavyzdį, bandymą įtvirtinti stačiatikybę, varžant katalikų teises. Tikintiesiems tai yra heroizmas, pamoka, kaip reikia ginti savo katalikišką identitetą.

Netgi regime akivaizdų norą, siekį Kražių bažnyčios gynėjus, kurie, manoma, žuvo gindami bažnyčią, paskelbti šventaisiais. Tai jau tikėjimo kankinystės istorija.