IN MEMORIAM: Netekome Maestro Virgilijaus Noreikos

Išskirtinio tembro V.Noreikos balsas buvo žinomas ir užsienyje, tik ne tiek, kiek jis yra vertas. Prieš kelerius metus žurnalas „Opera News“ išspausdino straipsnį, kuriame jis buvo minimas tarp geriausių šimtmečio Edgardo partijos („Liučija di Lamermur“) atlikėjų - Karuzo, Martinelio, Pavaročio, Domingo ir t.t. „Šitame sąraše turėtų būti ir Virgilijus Noreika, su puikiu briliantinio skambesio balsu, bet jis dėl sovietų režimo nebuvo išleistas dainuoti“, - rašyta straipsnyje.

Viena garsiausių operos dainininkių Irena Milkevičiūtė nedvejoja: „Netekome nuostabaus žmogaus ir nepamainomo tenoro. Kai klausausi jo įrašų, man visiškai aišku, kad šis išskirtinai gražus balsas ir jo emocija, sklindanti per muziką, stato jį greta Pavaročio, Domingo, - kaip taikliai išsireiškė Gintaras Rinkevičius, Noreika yra mūsų Pavarotis... Nuo tada, kai buvau priimta į Operos ir baleto teatrą, visada mačiau, su kokia atida, su kokiu rūpestingumu jis dirba su jaunais talentingais žmonėmis. Visada mačiau jame Mokytoją, visada kreipiausi „Maestro“, visada su juo dainuodama vienoje scenoje turėjau didelę pamoką. Scenoje V.Noreika taip įsijausdavo į personažą, kad norom nenorom jo atsidavimas persiduodavo ir jo kolegoms. Žinoma, jei ne geležinė uždanga, Maestro būtų kur kas labiau išgarsėjęs pasaulyje - juk į stažuotes pirmiausia važiuodavo Maskvos didžiojo teatro solistai, o jei pakviesdavo dainuoti operos partiją, netrukdavo sulaukti atsakymo: neva serga...“

Apie praleistas galimybes V.Noreika yra užsiminęs ir šių eilučių autorei: „Jeigu atvirai, buvo periodas, kai aš apskritai išvažiuodavau tik į socialistinius kraštus. Kai pasigirdo užuominų, kad mane nori kviesti Niujorkas, sulaukiau ypatingo dėmesio: visi puikiai žinojo, kad jei padainuosiu spektaklyje „Metropolitan“ operoje, galiu sulaukti tokių pasiūlymų, kuriems bus sunku atsispirti. (...) Esu ir pats padaręs didelių klaidų, būčiau dar dainavęs „La Scala“ kokius penkis kartus, jei būčiau vienu momentu protingiau pasielgęs. Būčiau galėjęs pakeisti susirgusį tenorą, bet nesijausdamas užtikrintai per perklausą atsisakiau dainuoti, pamiršęs, kad čia „La Scala“, kad antro karto nebus ir kad už durų stovi du šimtai tenorų, kurie tuo metu veržte veržiasi būti vietoj manęs. Tai galbūt buvo viena didžiausių mano kaip vokalisto nesėkmių. Maskvos didžiajame teatre dainavau aštuonių pavadinimų operose, buvau kviečiamas dirbti, man siūlė net trijų kambarių butą M.Gorkio gatvėje, buvo šokiruoti, kai atsisakiau. Man išeinant iš kabineto pasakė: „Jūs daugiau Didžiajame teatre nedainuosite, pasiūlymo dirbti Didžiajame teatre neatsisakoma“. Tuo ir pasibaigė mano karjera Didžiajame teatre“. Į klausimą, kodėl taip pasielgęs, atsakė, kad ne vien tik dėl braškančios šeimos (Loreta Bartusevičiūtė - antroji V.Noreikos žmona), bet ir dėl Lietuvos, kurios meilė Maestro atžvilgiu gal ne visada buvo vienodai lygi ir nesavanaudiška. Bet čia tarp Lietuvos ir jos valdančiųjų nederėtų braukti lygybės ženklo, nes tautos simpatijos solistui metams bėgant tik stiprėjo. Vėlokai, tik 2010-aisiais V.Noreika sulaukė pelnyto įvertinimo - Nacionalinės kultūros ir meno premijos, tačiau už nuopelnus kultūrai buvo užpiltas kitų garbingų apdovanojimų lietumi tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio. Jis neliko nepastebėtas ir „Respublikos“ nacionalinių vertybių rinkimuose - 2010 metais pripažintas nacionaline vertybe „Žmogumi-amžininku“...

2015 metais Maestro tapo ir Šiaulių miesto garbės piliečiu. Jei nežinotum, koks brangus buvo V.Noreikai šitas miestas, stebėtumeis, kad šitas pripažinimas garsiam dainininkui buvo toks reikšmingas. Jautė šiokią tokią nuoskaudą, kad nepatvirtino iš pirmo karto - pasaulyje minimas tarp šimtmečio solistų, o žiū, savam kieme, kuriam saugo tiek sentimentų... Dar neįteisintas garbės piliečiu kaip vieną gražiausių vaikystės prisiminimų pasakojo: „Prisimenu, kaip nuo turgaus Vilniaus gatve žygiuoja pulkas kareivių su dūdų orkestru į Šv.Petro ir Povilo bažnyčią. Prieš juos, kad nedulkėtų, gatve pravažiuoja bruką plaunanti mašina. Ji purškia vandenį ir mes, berniukai, pasiraitoję kelnes, bėgam artyn, kad mus aplaistytų tas vanduo...“

V.Noreika čia buvo gimęs 1935 metų rugsėjo 22 dieną. Mirė 2018 metų kovo 3 dieną Vilniuje. Lietuvos kultūros skliaute užgeso pirmo ryškumo operos žvaigždė. Nereikia būti pranašu - jos spindulius jaus kartų kartos, - kaip žinome iš astronomijos, mus iki šiol pasiekia prieš milijardus metų mirusių žvaigždžių milžinių šviesa.

***

Šiandien Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Didžiojoje salėje atsisveikinimas nuo 9.00 val. Karstas išnešamas 13.00 val. Laidotuvės 14.00 val. Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.

Gyvenimo faktai

Virgilijus Kęstutis Noreika 1949-1953 m. mokėsi Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje. 1958 m. baigė tuometinės Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabartinės Lietuvos muzikos ir teatro akademijos) Kipro Petrausko solinio dainavimo klasę; studijuodamas tapo Operos ir baleto teatro solistu.

1965-1966 m. stažavosi Milano „La Scala“ teatre pas garsų vokalo pedagogą Gennaro Bara. 1975-1991 m. ėjo Operos ir baleto teatro direktoriaus pareigas. 1976 m. ėmė dėstyti Muzikos ir teatro akademijoje.

1993-1994 m. Virgilijus Noreika dėstė Dainavimo akademijoje Karakase (Venesuela), 1995-1996 m. vedė meistriškumo pamokas Estijos nacionaliniame operos ir baleto teatre „Estonia“, nuo 1997 m. buvo Estijos muzikos ir teatro akademijos kviestinis profesorius.

2003-2008 m. buvo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Operos studijos meno vadovas ir pedagogas.

Operos teatro scenoje Virgilijus Noreika per savo ilgametę karjerą sukūrė visus svarbiausius tenoro vaidmenis - iš viso daugiau kaip 50 vaidmenų, surengė per 700 solinių koncertų. Dainavo Lietuvoje ir už jos ribų: Maskvos didžiajame teatre, Berlyno valstybės operoje, Paryžiaus, Buenos Airių, Varšuvos ir kitų sostinių pagrindinėse scenose.

Profesoriaus mokiniai - šiandien garsūs solistai Edgaras Montvidas, Merūnas Vitulskis, Vaidas Vyšniauskas, Tomas Pavilionis, Laimonas Pautienius, Arūnas Malikėnas, Sergejus Larinas (1956-2008) ir kt.

Daugiau unikalių kadrų iš Maestro Virgilijaus Noreikos gyvenimo, jo draugų prisiminimus rasite šeštadieninėje „Respublikoje“.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“