Vienas vyras ir trys žmonos: visuomenei brukamas absurdas

Aptariami užsienio pavyzdžiai, kai vyro ir moters santuoką „išgelbėja" trečias asmuo. Kaip tą vertinti? - „Vakaro žinios" klausė šeimos psichologo ir psichoterapeuto Gedimino NAVAIČIO.

„Ne kartą studentams esu uždavęs klausimą: sugalvokite man šeimos formą, kurios nežinočiau, kuri nebūtų kur nors istoriškai buvusi. Jei sugalvosite, iš karto pridėsiu porą balų per egzaminą. Mes linksmai leisdavome laiką.

Tokių formų nesugalvodavo, nes buvo ir haremas, ir poliandrija, serijinė monogamija ir daugybė kitų formų kur nors egzistavusių, - kalbėjo G.Navaitis. - Mūsų visuomenė buvo įstumta į beprasmišką diskusiją, ką vadinti šeima. Todėl kad mes ją galime apibrėžti istoriškai, ekonomiškai, psichologiškai ir kitaip. Ir tie apibrėžimai neišvengiamai nesutaps.

Vadinasi, tikrasis klausimas turėtų skambėti taip: kokią šeimos formą mes kaip visuomenė, kaip valstybė remiame?

Jei kalbame apie kultūrą, gerai, kad, pavyzdžiui, Vilniuje yra įvairių šalių restoranų. Įdomiau. Daugiakultūriškumas kai kuriose srityse mūsų gyvenimą akivaizdžiai pagerina. Bet kaip idėja ganėtinai susikompromitavo, kai buvo perkelta į kitas sritis. Lygiai taip pat įvairios šeimos formos.

Atskiras žmogus gali kurti kas tik jam patinka, bet ar mes kaip visuomenė norime palaikyti „įvairių formų" šeimas? Tada tai, apie ką jūs klausiate, tampa visai aišku, - tai yra ir atsitiktinis, ir organizuotas, ir numatytas bendras veikimas prieš mums priimtiną kultūriškai ir - labai svarbu - demografiškai šeimos modelį.

Inkų imperijoje susituokti - pareiga, tai netekėjusios merginos ir nevedę vaikinai susirenka savo rajonuose. Ateina valdininkas ir sako: kas norėtų vesti „marytę", visi šaukia aš, aš! Tada valdininkas sako: „marytė" 100 Eur. Kitas šaukia - 200 Eur. Ir taip pakeliama iki 10 tūkst., sako „petrai", tavo.

Taip varo, kol prieina prie „onutės", kuri nemokamai. O dar toliau - prieina prie „petrutės", kurios niekas nenori. Ir sako, už „petrutę" gausite 100 Eur, tas, kuris sutiks ją vesti. Ir taip visas ištekina. Idėja - kad gražios turi surinkti kraitį „negražiosioms". „Tobula" seksualinė-socialinė lygybė, ar ne? Gerą modelį papasakojau? (ironizuoja).

Tiesiog sakau, kad tų modelių gali būti labai daug ir jų istorijoje egzistavo daug. Jeigu pradedamas kuris nors vienas propaguoti, visada reikia pagalvoti, kieno intereso ausys už to kyšo? Nekalbant apie žmogaus teises, galimybes.

O apie tai, kad kažkokioje šeimoje „jis ir dvi moterys" arba „viena moteris ir du vyrai" labai laimingi, jie puikiai sutaria, jų santykiai išgelbėti. Kokį šeimos modelį Lietuvos valstybė remia? Nes kai sakoma, kad remia viską, realiai neberemiama nieko. Va kur problema."

- Jūs pasakojate objektyviai. Paprastas skaitytojas atsiverčia portalą ir skaito, kaip po 9 metų santuokos sutuoktiniai įsileidžia trečią asmenį ir džiaugiasi, kad jų santuoka sustiprėjo. Ar tai nėra propagandos užuomazgos?

- Apsisukame prie klausimo, ką mes kaip visuomenė remsime? Visa tai, apie ką mes kalbame, natūraliai pritraukia dėmesį kaip išskirtinumas. Jeigu tai būtų masinis reiškinys, tai apie tai ir nekalbėtume. Bet nuolatinis kalbėjimas reiškinį daro masiškesnį.

Kažkas pagalvos, o kodėl ir man nepabandžius? Kitas pasakys: jokiu būdu nedarysiu, man tai nepriimtina. Paauglys, kuris nori protestuoti, sakys, ką čia kalbi, žiūrėk, kaip galėtų būti puiku. Iš ryto labai žavėjausi „onute", o po pietų pagalvojau, kad ir „marytė" irgi graži. Ir norėčiau, kad jos abi mane mylėtų. Kaip man būtų tada gerai, ir kaip visi kiti paaugliai man pavydėtų.

Perėjome į pokalbį apie nuostatų formavimą. O nuostatas galima keisti, formuoti. Vėlgi grįžtame prie klausimo, kokia šeimos samprata mums kaip visuomenei yra naudingiausia.

- Vyro su trimis žmonomis istorija sulaukia daug dėmesio, daug patiktukų, o kur prasideda ir baigiasi atsakomybė prieš visuomenę? Kaip pateikiama istorija, kaip formuojama visuomenės nuomonė.

- Iš dalies atsakiau užduodamas klausimą, kokio šeimos modelio mūsų tautai, visuomenei, valstybei reikia. Jeigu šis dalykas praleidžiamas - o tikrai mačiau, kad praleidžiamas išskirtinės šeimos pristatyme - tai yra kryptingas poveikis formuojant nuostatas. Tą galiu sakyti kaip psichologas, kad nuostatos šitaip ir formuojamos. Praleidžiamas vertinimas. Žaidžiama objektyvumu.

Štai aš jums pasakiau faktus, o jūs ir galvokite. Faktų galima surasti bet kokių: štai vienas žymus menininkas nuolat vartojo narkotikus, o jūs galvokite ir galbūt padarysite išvadą - jeigu vartosiu narkotikus, būsiu žymus menininkas.

Apsimestinis atsiribojimas nuo vertinimo ir nuo to klausimo, apie kurį jau daug kartojau, iš tikrųjų ir yra nuostatos formavimo veiksmas. Nuostatos, kad toks gyvenimo būdas yra priimtinas ne tik tiems išskirtiniams žmonėms, bet ir kitiems žmonėms. Arba bent postūmis „pamėginkite". Iš kur jūs galite sakyti, kad blogai? Jūs gi nemėginote (ironizuoja).

- Net kai kurie politikai savo socialiniuose tinkluose klausia, kodėl mažai rašoma, pavyzdžiui, apie gausias gražias šeimas? Nes neįdomu?

- Įdomumas ir vertinimas irgi gali būti suformuotas. Jeigu nuolat šnekame, kad daugiavaikė šeima - neįdomi šeima, tai pradedama tikėti. Atkreipčiau dėmesį kad ir į reklamos sritį, reklama dažnai skiriama poroms. Kartais - šeimoms.

Ar matėte reklamą, kurioje rodoma daugiavaikė šeima? Manau, kad sunkiai prisiminsite. Maksimumas, kas bus, tai vyras, žmona ir du vaikai. Dažniau - vyras, žmona, vaikas. Dar dažniau - pora. Po to dejuojame, kad nėra trijų vaikų šeimos. O juk tokių šeimų skaičius ir lemia, kokia bus kartų kaita. Jeigu visos šeimos turės du vaikus, bus neišvengiamas gyventojų skaičiaus mažėjimas. Ne visos moterys gali gimdyti, ne visos išgyvena iki reprodukcinio amžiaus.

- Ar pasikeitus kartoms galime piešti perspektyvą, kad tradicinės šeimos institutas susvyruos?

- Visi matėme televizoriaus ekrane, kaip atsivedamas kumeliukas, po poros valandų jis stovi, po poros savaičių jis laksto kone kaip suaugęs arklys. Kūdikiui, paliktam savarankiškai verstis, akivaizdu kaip baigtųsi... Vadinasi, juo turi kažkas rūpintis ir rūpintis gana ilgai, bent dvejus metus tiesiog fiziškai, galime skaičiuoti dar kokius 7 metus, kad jis galėtų nors kokioje aplinkoje, nors ką daryti.

Akivaizdu, kad juo geriausiai pasirūpins motina. Tada kažkas turi rūpintis ir motina, ir kūdikiu. Tai grynai biologiškai žvelgiant mes matome, - kad rūšis išgyventų, reikalinga stipri pora.

Ką tik kalbėjau apie tai, kad reikia daugiau vaikų, neužtenka vieno. Jeigu kažkuo buvo rūpintasi 5-7 metus, tai gal lengviau ir toliau pratęsti rūpinimąsi, o ne pulti kažkuo kitu rūpintis. Mes kaip visuomenė, galiausiai kaip žmonių biologinė rūšis, esame užprogramuoti tokiam gyvenimui - šeiminiam gyvenimui, o ne kitokiom sugyvenimo formom, kurios galbūt ir suteikia smagumo, bet neduoda to, ką duoda šeima. O ką duoda šeima, gali kiekvienas ir atsakyti.