Teismas antrą kartą įpareigojo atskleisti Eduardo Vaitkaus apdovanojimo atėmimo pagrindus

Iki šiol kanceliarija to nepadarė, apsiribodama abstrakčia nuoroda į Prezidento diskreciją (veiksmų laisvė, nuožiūra).

Teismo pozicija šiuo klausimu yra ypač reikšminga konstitucinei teisinei praktikai: veiksmų laisvė nėra teisinė tuštuma ar imunitetas nuo teisminės kontrolės.

Teismo nurodymo esmė

Teismas konstatavo, kad Prezidento kanceliarija privalo pasirinkti vieną iš trijų aiškių, teisinių kelių: interesantams pateikti prašomus dokumentus ir informaciją; konkrečiai nurodyti teisines priežastis, kodėl atsisakoma tai padaryti; oficialiai patvirtinti, kad tokių dokumentų nėra ir prisiimti atsakomybę už tokio pareiškimo teisingumą.

Teismas taip pat pabrėžė, jog kanceliarija negali apsiriboti deklaratyvia pozicija, kad informacija neteiktina vien todėl, jog sprendimas priimtas Prezidento veiksmų laisvės pagrindu. Tokia argumentacija buvo atmesta kaip nepakankama ir neatitinkanti teismo proceso standartų.

Tai jau antras kartas, kai teismas suteikia Prezidento kanceliarijai galimybę įvykdyti pareigą atskleisti sprendimo priėmimo pagrindus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iki nustatyto termino dokumentai nebuvo pateikti. Už tai įstatymas nustato sankcijas, tačiau minėtai institucijai jos taip ir nebuvo pritaikytos.

Veiksmų laisvė ir pareiga pagrįsti sprendimą

Prezidento kanceliarija E.Vaitkaus byloje nuosekliai laikosi pozicijos, kad Prezidentas, atimdamas valstybinį apdovanojimą, vadovavosi konstitucine veiksmų laisve, todėl sprendimo motyvų ir jį pagrindžiančių dokumentų galima neatskleisti.

Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis yra įtvirtinęs priešingą principą: politiko turima veiksmų laisvė neatleidžia nuo pareigos atskleisti sprendimo pagrindą teismo procese. Diskrecija reiškia pasirinkimo laisvę tarp teisėtų alternatyvų, bet ji nereiškia teisės veikti be faktinio ir teisinio pagrindo.

Valstybinio apdovanojimo atėmimas nėra abstraktus politinis pareiškimas. Tai - individualus sprendimas, asmeniui sukeliantis konkrečias neigiamas, su reputacija, garbe ir viešuoju statusu susijusias, pasekmes. Pagal konstitucinę doktriną tokie sprendimai reikalauja ypatingo skaidrumo ir pagrįstumo.

O jeigu dokumentų nėra?

Tikėtina, kad sprendimas - atimti valstybinį apdovanojimą - negalėjo būti priimtas faktinėje ir dokumentinėje tuštumoje. Jei Prezidento kanceliarija tvirtintų, kad jokių dokumentų, rekomendacijų, raštų ar vertinimų nėra, tai keltų dar rimtesnių abejonių dėl sprendimo teisėtumo.

Tokiu atveju pagrįstai kiltų klausimas - gal sprendimas buvo priimtas vien subjektyviu, politiškai motyvuotu vertinimu, be jokios patikrinamos faktinės medžiagos? Tai jau peržengtų visas veiksmų laisvės ribas ir pavojingai priartėtų prie savivalės.

Istorinis precedentas - prezidento R.Pakso atvejis

Lietuvos konstitucinėje istorijoje jau egzistuoja aiškus precedentas, parodantis, kad net ir konstitucinė Prezidento diskrecija nėra absoliuti. Prezidento Rolandas Paksas atveju veiksmų laisvė, kuria buvo pasinaudota suteikiant Lietuvos pilietybę Jurijui Borisovui buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, nes ji buvo panaudota be konstitucinio pagrįstumo ir prieš valstybės interesus.

Būtent šios diskrecijos žlugimas tapo pagrindu apkaltai ir Prezidento nušalinimui.

Šiandien susiduriame su situacija, kai Prezidento G.Nausėdos veiksmų laisvė taikoma dar jautresnėje srityje - ne suteikiant, o atimant asmeniui valstybės suteiktą garbės ženklą.

Skirtingai nei R.Pakso atveju, čia diskrecija naudojama prieš konkretų asmenį. Bet be teismo sprendimo, nustatytų faktų ir procedūros, o pasekmės - reputacinės ir stigmatizuojančios.

Pagal konstitucinę ir Europos žmogaus teisių doktriną, kuo labiau sprendimas varžo asmens teises ar reputaciją, tuo griežtesnė turi būti jo teisminė kontrolė, tačiau konkrečiu atveju to pasigendama.

Simboliška teisėjos figūra

Dar vienas svarbus momentas - teismo procesą veda teisėja, anksčiau dirbusi Prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėja. Nepaisant ankstesnių ryšių su Prezidentūra, teismas šioje byloje demonstruoja aiškią poziciją: Prezidento institucija nėra aukščiau teismo ir Konstitucijos.

Suteikdamas Prezidento kanceliarijai antrą galimybę pateikti dokumentus, teismas veikia itin korektiškai ir kantriai, tačiau kartu aiškiai brėžia ribą - toliau slėptis už abstrakčios veiksmų laisvės sąvokos nebebus galima.

Išvada

Byla peržengia vieno apdovanojimo atėmimo ribas. Joje sprendžiamas fundamentalus klausimas: ar Prezidento veiksmai Lietuvoje yra teisiškai kontroliuojami, ar jie gali virsti nepatikrinama valdžios zona?

Teismas į šį klausimą jau atsakė - diskrecija neatleidžia nuo pareigos pagrįsti sprendimą. Dabar belieka sulaukti, ką nuspręs Prezidento kanceliarija - pasirinkti skaidrumo ir teisės kelią, ar dar kartą bandyti įtvirtinti pavojingą precedentą, kad Prezidento sprendimai gali būti priimami be faktų, be dokumentų ir be atsakomybės.

Bylos baigtis taps reikšmingu lakmuso popierėliu Lietuvos teisinės valstybės brandai.