Šiaudiniuose soduose - materijos ir dvasios dermė

„Sodai veikia visus, net ir nesidominčius jais", - tvirtina ponia Marija.

- Pernai Jums buvo įteikta Nacionalinė Jono Basanavičiaus premija už ilgametę veiklą etninės kultūros srityje, už šiaudinių sodų tradicijos atgaivinimą. Ar šis apdovanojimas Jums buvo naujas atspirties taškas?

- Žinoma, toks apdovanojimas mane įkvėpė naujiems žygdarbiams šiaudinių sodų srityje (šypsosi). Ir dabar sodus jau pažįsta daugelis Lietuvos žmonių, o štai prieš 20 metų, kuomet kabinome parodą sostinės S.Konarskio g. televizijos patalpose, praeidavo kultūros darbuotojai, kai kurie net nepažvelgdavo, kaip pro tuščią vietą praeidavo. Tuomet apie sodus dar mažai kas buvo girdėjęs ir matęs.

Tuomet supratau, kad sodų Lietuva nepažįsta, nesupranta jų vertės ir prasmės. Pasiryžau atiduoti visas savo jėgas, tuomet dirbau Vilniaus etninės kultūros centre, galėjau rengti edukacijas, rašyti projektus Kultūros tarybai. Rengėme parodas, konferencijas, leidome leidinius įvairiomis kalbomis apie sodus. Ir ką gi, šiandien sodai jau labai skamba. Asociacija „Dangaus sodai", kurią įkūriau 2020 metais ir kuri šiuo metu vienija daugiau nei 70 rišėjų iš visos Lietuvos, rengia daugybę parodų, edukacijų mūsų šalyje ir užsienyje. Dar labiau sodų žinomumas padidėjo po to, kai 2023 m. ši tradicija buvo įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašus.

Vos ne kasdien atsiranda nauja sodų rišėja ar rišėjas (mat ir vyrai mielai imasi šio darbo), nes vedant mokymus pasimato, jog vieną kitą iš kokių 20-ies žmonių sodas „pasigauna", žmogus tikrai ims rišti. Širdis džiaugiasi. Kaip tik šiandien (kalbamuoju momentu, - aut. past.) buvau vienoje mokyklų ir su ketvirtokais rišome „reketukus‘‘ - sodo elementus, vaikai klausė „o jūs dar pas mus ateisite?" Atsakiau, kai būsite vyresni, vėl ateisiu, ir tuomet jau rišime tikrus sodus.

Išmokti rišti sodus panori vis daugiau ir pavienių žmonių, ir kolektyvų. Mokiau vieno odontologijos centro, kuriame pati gydausi dantis, darbuotojus. Jie turi tradiciją metų pabaigoje pasimokyti kokio nors naujo amato. Labai sveikintina tradicija. Kaip kadaise beveik kiekviena moteris mokėjo austi, verpti, sodus rišti, taip ir dabar, manau, kad kiekviena turi mokėti bent jau sau sodą susirišti kalendorinėms ar asmeninėms šventėms. Senovės romėnai nekultūringu žmogumi laikydavo tą, kuris nemokėjo plaukti, tai Lietuvoje greitai nekultūringu bus laikomas toks žmogus, kuris nemoka rišti sodo (juokiasi).

- Sodai rišami ne tik iš šiaudų?

- Pavyzdžiui, mano vyras sodus riša iš žalvario vamzdelių, vienas kitas žmogus prašo taip rištų. Tokį sodą galima kabinti lauke, pirtyje. Galima rišti iš nendrių, smilgų, bet kokio augalo, per kurį gali praverti siūlą.

Ne visų javų šiaudai tinka sodų rišimui, tinkamiausi yra rugio ar kvietrugio šiaudai. Man labai patinka kvietrugiai, aš juos vadinu „kietrugiais", nes jie kietesni net ir už rugius.

- Kiek pati surišote sodų?

- Būtų jau keturženklis skaičius, kadangi sodus rišu jau 40 metų. Ir dabar plušu išsijuosusi. Tradiciškai sodas kabinamas virš stalo, bet kadangi dabar mūsų būstuose virš stalo dažniausiai kabo šviestuvai, tai tenka ieškoti kitos vietos. Pamenu, kai manęs prašydavo surišti sodus vestibiuliams aukštiems, atsakydavau, taigi ne, sodas turi būti ten, kur triskart per dieną susirenka šeima, valgo, bendrauja. Galų gale vyksta šventiniai pusryčiai ar vakarienės per kalendorines ir šeimos šventes.

Sodai buvo apeiginis dalykas, juos rišdavo kalendorinėms šventėms - Kūčioms-Kalėdoms, Velykoms, būtinai naują sodą. Taip pat rišdavo asmeninėms šventėms - vestuvėms, gimus vaikeliui. Besilaukdama mama rišdavo pati sodą, kabindavo jį virš lopšelio, kad vaikas pramerkęs akeles matytų ne kokį šnypščiantį ryškų dinozaurą, o auksinį siūbuojantį sodą, puoštą angeliukais, paukšteliais, žvaigždutėmis ir saulutėmis.

Nors į sodą šiuolaikinis žmogus žiūri tik kaip į interjero detalę, sodas vis tiek veikia. Sodas normalizuoja, struktūrizuoja visą erdvę, skleidžia darnos, harmonijos virpesius. Klasikinis sodas sudarytas iš dviejų piramidžių su bendru pagrindu, viršūnė kaupia dieviškąją energiją, o apačia atiduoda energiją. Ne veltui visos šventyklos yra smailais bokštais.

Kupiškėnai sodą vadindavo vėlių nameliu, nes manė, kad protėvių vėlės sugrįžta į namus, kuriuose gyveno ir darė nuodėmes. Buvo tikima, kad vėlės paleidžiamos iš skaistyklos per didžiąsias šventes - Vėlines, Kūčias, Velykas. Kai vėlės grįžta į savo namus, jos įsitaiso būtent šiaudiniame sode, kabantis sodas yra kaip ir ženklas, jog jos laukiamos.

Anksčiau kiekvienam regione vyravo skirtingi sodo pavadinimai. Pavyzdžiui, dzūkai juos vadino širšuonais; kiti vadina sietynais, rojumi. Dar vadinami vorais. Ukrainiečiai, lenkai taip vadina, gal dėl to, jog primena voro tinklą, o gal dėl tikėjimo, jog vorai neša laimę.

O žemaičiai sodus vadina „mosių dongus", aš net pyktelėjau ant jų, kad taip suvulgarino tokį sakralinį objektą ir vadina musių dangumi. Žemaičiai tvirtai stovi ant žemės, ir pastebėję, jog musės iš tiesų mėgsta soduose tupėti, davė sodams tokį pavadinimą. Jų požiūriu ir virš lopšelio sodus kabindavo, kad musės netrukdytų kūdikių miegelio.

- Mes visi žinome kažką apie Heloviną, bet nežinome daug apie senąsias tradicijas. Paradoksiška, tiesa?

- Mūsų tradicijos yra gilios, persunktos senosios išminties, jose užkoduota visa senovės lietuvių pasaulėjauta. Tik nei švietimas tuo rūpinasi, nei žiniasklaida. Kai atgavome Nepriklausomybę, mes eidavome per darželius, mokyklas ir rodydavome Kūčių papročius, aiškindavome, kaip reikia padengti stalą, kokie valgiai, kokia apeigų prasmė. Niekas apie tai nežinojo, nes sovietmečiu siekta pakeisti senąsias, religines tradicijas naujomis, kurios turėjo atspindėti naujo gyvenimo tvarką. Nebuvo leidžiama studentams per Kalėdas grįžti pas tėvus. Arba prieš Kūčias parduotuvėse negausi žuvies, silkės, o prieš Velykas - kiaušinių. Dabar net juokinga, net nesuvokiama. Bet taip vyko.

Apmaudu, kai matau, jog šiandien mūsų tradicijoms realią grėsmę kelia komercija ir globalizacija. Helovinas - labai pelninga, triukšminga, pramoginė šventė, iš kurios galima neblogai uždirbti. Per filmus, soc. tinklus ir mokyklas tampa madingas tarp jaunimo. Kai mažiau kalbama apie Vėlinių prasmę šeimoje ir mokykloje, savos tradicijos silpnėja ir jas užima svetimos šventės. Štai jau antri metai Vilniaus Kalnų parke jau nuo spalio 10 dienos rengėjai siūlo „linksmybes visai šeimai" - vampyrų ir vilkolakių zonas, siaubo tunelius... Žinoma, ne už dyką!

- Šiuolaikinis vartotojų pasaulis tradicijoms padeda ar trukdo?

- Papasakosiu tokią istoriją: viena moteris savo kavinėje pakabino šiaudinį sodą, žmonės prie jo priprato. Paskui tas sodas buvo nuvežtas į parodą ir lankytojai labai pasigedo jo. Vis klausė: „Kur sodas? Mes nebeisime į tą kavinę". Vadinasi, žmonės jaučia.

Japonai pamatę sodą „atpažįsta" juos, domisi, klausinėja, fotografuojasi... Ir ne vien dėl to, kad Japonijoje labai gerbiamas rankų darbas. Juos labai domina ir žaliava - šiaudas. Japonų prigimtiniame tikėjime - šintoizme - labai daug apeigų su džiovinta žole, šiaudais. Mūsų protėviams šiaudas taip pat buvo gerbtinas ir artimas, gyvenimas prasidėdavo ir baigdavosi ant šiaudų, mat, čiužiniai būdavo prikemšami šiaudų, kurie prieš didžiąsias šventes pakeičiami naujais. Šiaudinės buvo ir jų pačių, ir jų trobelių kepurės. Indai javams saugoti būdavo rišami iš šiaudo, ir dar daugybė kitų buities rakandų būdavo šiaudiniai. Be to, šiaudas labai gražiai iliustruoja senąją pasaulėjautą, kuri sako, kad nesunaikinus seno, negimsta naujas.

Klasikinis sodas padarytas tik iš dviejų figūrų - trikampio ir kvadrato. Kvadratas visose senosiose civilizacijose reiškė materiją, tai, kas pastovu. Trikampis reiškė dvasią, taigi sodas, sudarytas iš trikampių ir kvadratų, yra materijos ir dvasios dermė. Dabartiniams žmonėms tos figūros nieko nesako, bet, kaip minėjau, sodas vis tiek veikia. Šiaudiniai sodai išgyvena renesansą.

- Jūs kadaise minėjote turinti svajonę įkurti Šiaudinių sodų muziejų.

- Yra vilties. Gal dar ir išvysiu savo akimis muziejų. Ačiū Dievui, mūsų laikais taip pat atsiranda žmonių, dvasinės kultūros nešėjų ir vertybių saugotojų. Jiems svarbu ne tik materialinė sėkmė, bet ir prasmingas gyvenimas, savo gyvenimą paverčiant dovana kitiems.