1 nuotr.Mes taip ilgai gyvenome su vasara, net buvome patikėję ja ir pamiršę rudenį. Kaip ir buvo žadėta, vasariški orai išseko, tyliai ir atsargiai pasibeldė ruduo, o kad jam jau tikrai metas, rodo rudens lygiadienis. Jis - tik viena trumpa akimirka, kai diena susilygina su naktimi. Šiemet tai įvyks pirmadienį, rugsėjo 22 dieną, 21.19 val.
Taigi, 21.20 val. būsime jau kitapus lygiadienio ribos, nors akivaizdžiai to nei matysime, nei pajausime. Visada, pasiekus šią jautrią, trapią ribą nustembi, kaip ir kokiais metodais, būdais ją nustatė, identifikavo tolimi mūsų protėviai. Šiandien net tobulais prietaisais tą įrodyti nelengva, o tada... kažkas skaičiavo, pagal žvaigždes braižė linijas...
Jei lygiadienio nematome ir šio virsmo nepastebime, negalime nejausti paprasto dalyko - penketu valandų sutrumpėjusios dienos. Žinome, kad liko dar 5 valandos šviesos, kurios neteksime iki Kalėdų. Tada rytas taip priartės prie vakaro... tačiau ir dabar esame šio reiškinio stebėtojai ir dalyviai, ypač apniukusiomis dienomis, kai diena akivaizdžiai būna dar trumpesnė.
Na gerai, mes galime stebėtis, galime to nepastebėti, bet pripažįstame: kitaip nebus. Tai neturėtų užgožti mūsų gebėjimo grožėtis rudenėjančia gamta ir į tokius pokyčius reaguojančiais gyvūnais ar augalais. Kaip jie tą daro?
Tarp žvėrių viskas dėsninga: jie ruošiasi žiemai. Gali būti, kad tą daro jau senokai, kai kas - nuo vasaros vidurio. Tam jie sukaupė daug maisto atsargų, kiti dabar „storina" kailius bei riebalų sluoksnį. Riebalai formuojasi aktyviai maitinantis. Beje, taip riebėja ne tik žvėrys, bet net ir varliagyviai bei paukščiai. O pats įdomiausias dalykas - žieminio kailio augimas.
Pavasarį, kai kas pačioje vasaros pradžioje, numetė storą, jau nereikalingą žieminio kailio sluoksnį. Vasariniai žvėrių kailiukai buvo ne tik daug ryškesni, bet ir visai ploni, reti. Kai kurie šernai tapo pusiau pliki, net lapės vasarinis kailis buvo trumputis, liekninantis.
Su tokiais kailiais gyvūnai tapo daug plonesni, ilgakojai... o dabar viskas atvirkščiai - vasarinį kailį praauga ilgi žieminio kailio plaukai, formuojasi pavilnė, kurios reikės atvėsus ar atšalus. Dar nežinome, kokia bus žiema, tačiau gamtoje viskas daroma atsakingai ir žiemai ruošiamasi nuoširdžiai.
Sukruto rudens darbus dirbti bebrai. Vasarą jų užtvankos kėpsojo apirusios, trobelių taip pat niekas netaisė. Lengva tą paaiškinti: vasarą bebrai medžių negraužia, maitinasi daugiau žoliniais augalais. Taigi, ir statybinių medžiagų neturi. Dabar kas kita - vėsta vanduo, žolės tampa neskanios, todėl jie imasi krūmų ir medžių. Viso to reikia ne tik tos dienos „užkandžiams", bet ir žiemos sandėlio ruošimui. Na, o visi storesnieji rąstigaliai sunaudojami statyboms. Bebrams daug jų nereikia... o reikia tiek, kiek nusprendė gamta.
