Po 24 metų emigracijos laimė namuose

Daug kas juos bandė atkalbėti nuo tokio sprendimo, esą, ką čia grįžę veiks? O veiklos ir grįžimo Tėvynėn džiaugsmo sutuoktiniams per akis.

- Ponia Elvyra, nusikelkime į laikus prieš emigraciją, ką iki tol veikėte?

- Iki tol prekiaudavau trikotažu, į Sibirą važinėdavau. Paskui pakito dolerio kursas, nebegalėjome išvažiuoti per sienas. Lietuvoje kaip tik buvo sunku su darbais. Draugė pirma išvažiavo į Ispaniją, paskui ir aš su vyru. Gerai pamenu, buvo 1999 metų rugsėjo 1 diena.

15-metė dukra dėl mokslų liko su močiute Lietuvoje. Tąkart manėme, metus padirbsime, užsidirbsime pinigų ir grįšime. Tai iš tų vienų metų išėjo 16-ika. Žinoma, iš pradžių buvo sunku, labai norėjosi namo, trauka buvo begalinė. Svetimame krašte nemoki kalbos, Ispanijoje angliškai tada niekas nekalbėjo.

Daug darbų teko dirbti, iš pradžių šiltnamiuose, sandėlyje rūšiuoti daržoves, paskui kepiau šakočius, duoną, bandeles, tortus, kibinus. Kempinge valymo paslaugas teikiau. Paskui 4 metus prekiavau sendaikčiais. Pradėjau nuo lėlių, jos kainuodavo pigiai, išplaudavau, sušukuodavau, sutvarkydavau ir parduodavau. Gražios lėlės buvo... Darbas su sendaikčiais man labiausiai ir patiko.

Vyras iš pradžių dirbo statybose, paskui tolimųjų reisų vairuotoju.

Ispanijoje buvo labai daug lietuvių, turėjome stiprią bendruomenę. Šventes kartu švęsdavome. Paskui lietuvių sumažėjo, daug kas, ieškodami geresnio uždarbio, išvažiavo į Angliją, Norvegiją, taip daug mūsų išsiskirstė. Dabar tame Ispanijos regione, kur mes dirbome, labai daug žmonių iš Maroko. Plaukia laivais nelegaliai...

- Dukra po mokslų irgi atvyko pas jus?

- Taip, baigusi mokslus atvažiavo pas mus, bet jai nepatiko. Dukra universitete baigė dailę, išvažiavo pas draugę į Angliją ir ten susipažino su savo būsimu vyru. Taigi dukra Anglijoje sukūrė šeimą, turiu 14 metų anūkę ir 12 metų anūką. Atsiradus vaikams nuvažiavome į Angliją dukrai padėti, netoli Birmingamo 8 metus pragyvenome.

Dirbome su vyru adatų fabrike, vyras dirbo medicininiame skyriuje, aš - siuvamų adatų skyriuje. Ten ir mano dukra dirba vadybininke, atsakinga už kokybę. Patiko man ten dirbti, tačiau gyventi buvo sudėtingiau, ten nebuvo aplink lietuvių, taip, kaip Ispanijoje, kai visa bendruomenė kartu švęsdavome šventes.

Žinoma, šaunu, kai šalia dukra, anūkėliai. Beje, juos išmokėme lietuviškai. Jiems patinka Lietuvoje. Anūkas man vis sako, kai būsiu didelis, gyvensiu Lietuvoje. Jie atvažiavę naujų draugų susiranda. Kiek teko patirti, Anglijoje žmonės konservatyvesni. Jei ne taip kokį žodį ištari, jie, atseit, nesupranta. Ispanijoje šiltesni žmonės buvo. Ispanai stengdavosi suprasti, ką jiems sakai, kad ir neteisingai ištari.

- 24 metai emigracijoje, kaip apskritai nusprendėte grįžti į Lietuvą?

- Visą laiką norėjome grįžti, vis sakėme, na, dar padirbsime ir grįšime. O dabar galvoju, gal be reikalo ir išvažiavę buvom... Gerai ir toje Lietuvoje, jei norėsi rasti darbą, tai ir rasi. Dabar dirbu su sendaikčiais ir jau beveik metus dirbu koordinatore su ukrainiečiais. Padedu jiems apgyvendinimo klausimais, kai į ligoninę reikia, padedu banke sąskaitą atsidaryti ir panašiai. Juk ne visi kalba rusų kalba, jaunesni nelabai supranta.

Žinau jų bėdas. Kai paklausai, tai baisu. Yra tokių moterų, kurių namai yra susprogdinti, jos neturi kur grįžti... Visos jos dirbančios, dirba žuvų fabrike „Norvelitoje". Visos stengiasi. Parvažiuoja namo, pabūna mėnesį, vėl sugrįžta.

- Pas mus dažnai kalbama karo tema, nebijojote dėl to grįžti į Lietuvą?

- Manau, kad karo nebus. Nepritraukime to savo mintimis. Skambūs straipsnių pavadinimai, paskaitai, rodos, baisu. Bet kai įlendi į straipsnį, nieko panašaus. Pats turinys visiškai nesutampa su skambiu, gąsdinančiu pavadinimu.

- Ar nebuvo pasakymų, kad gal negrįžkite į Lietuvą?

- Labai daug žmonių taip sakė. Vieni kalbėjo, „ką jūs čia darysite?". O daugiausia sakė, „ar jūs kvaili, kodėl jūs grįžtate?".

Manau, dabar užsienyje nelabai kažkas skiriasi nuo Lietuvos. Žinoma, ten truputį didesnis atlyginimas, bet išvažiavę žmonės daugiausia nuomojasi būstą, o nuoma yra labai brangi. Maisto kainos visame pasaulyje kyla. O uždarbis nepasakyčiau, kad labai stipriai skiriasi... Jeigu Lietuvoje turi savo namus ir nereikia nuomotis, tai dar stabiliau ir geriau gyventi nei užsienyje.

Aš už tai, kad žmonės neieškotų laimės išvažiavę kažkur kitur. Geriau tegul stengiasi savo šalyje. Pats geriausias yra savas kraštas, sava prigimtis, savi žmonės.

Beje, kaip tik skaičiau, kad tikrų anglų likę 37 proc. Daugiau visi atvykėliai yra. Į visas šalis suvažiavo iš tų kraštų, kur moterys gimdo daug vaikų. Jie įsilieja į europiečių gyvenimą. O mūsų gimstamumas mažėja, žmonių mirštamumas didelis, ir nykstame visi... Lietuvoje buvo mažiausiai maišoma santuoka su kitų šalių žmonėmis. Ir tas lietuviškas „dimeras" yra išlikęs. Bet dabar jau viskas keičiasi...

- Lietuvius vertina užsienyje, nes darbštūs? Jūs pati tą pastebėjote?

- Mūsų žmonės stengiasi labai gerai dirbti, galbūt mūsų karta tokia. Nežinau dabar, kaip mūsų jaunimas. Pavyzdžiui, rumunai arba iš Maroko, Libano, Indijos atvažiavę... Labai lėtai dirba, nesistengia, tas iškart matosi.

- Ko pasiilgstate iš tų šalių, kuriose gyvenote?

- Ispaniškų jūrų gėrybių, vaisių, jie labai skanūs ten. Tokio skanumo! Buvome pripratę ten valgyti vytintą mėsą. Rūkytos visai Lietuvoje nenoriu. Jūrų gėrybes buvome pamėgę, Andalūzijos krašte galėjai pigiai pavalgyti, keptas aštuonkojis, šalia bulvytės, padažiukas, labai skanu. Ir pigu, už porą eurų.

- O dabar grįžę ką dažniausiai gaminate?

- Kai kada gaminu ispanišką paeliją. Ispanišką bulvių tortiliją. Kibinus kepu, kuriuos kepiau ir Ispanijoje ir ten pardavinėjau. Ispanams patikdavo ir kibinai, ir mūsų duona. Kibinus tai visi pirkdavo (juokiasi). Ir musulmonai neatlaikydavo. Nuveždavau karštus iškeptus kibinus pas vieną ispaną, dar aplink į parduotuvėles, kvapas parduotuvėse pasklisdavo. Atėjo marokiečiai, sakome, čia gi su kiauliena, jūs nevalgote. Sako: nieko tokio, jau valgysime (juokiasi).

- Kokie dabar jūsų planai?

- Nusipirkome namą Raseiniuose, susitvarkėme, turime kur gyventi, einu į darbą, o daugiau... Per tuos 24 metus mes tiek prikeliavome, kad dabar norisi ramybės. Man pačiai jau 63 metai, vyrui 68 metai. Į kitas šalis važinėti nelabai norisi. Norisi Lietuvoje pakeliauti. Kol sveikatos leidžia, visur dalyvaujame, visur einame, nesėdime namie. Vyras groja keliose kapelose. Per Užgavėnes užimtumas didelis buvo.

Prieš grįždami buvome butą Vilniuje nusipirkę, norėjome daugiau kultūrinio gyvenimo. Bet paskui apsisprendėme grįžti į Raseinius, ten mano vyro tėviškė, aš pati tai iš Plungės. Esu iš 8 vaikų šeimos, giminė labai didelė, tai kai visi susirenkame, būna 65 žmonės. Bendraujame tarpusavy, va, vyro mama neseniai 90-metį atšventė. Džiaugiamės visi.

Žinoma, grįžtant po 24 metų pradžia buvo nelengva, rodos, ką darysi, kur darbą rasi. Bet viskas susidėliojo.

Džiaugiamės gyvenimu savo Tėvynėje.