Kunigas Algirdas Toliatas: Vėlinės - ne tik apie išėjusiuosius

- Kalbėdami apie Vėlines daugelis žmonių pirmiausia akcentuoja kapinių tvarkymą.

- Tai irgi yra svarbu, bet svarbiausia yra prisiminti išėjusius artimuosius, apkabinti juos malda, mintimis. Vieni labiau į tai įsigilinę, kiti menkiau. Įsivaizduokite, sunkiai serga žmogus, yra be sąmonės, kalbiesi su juo, nežinai, jis tave girdi ar negirdi, supranta ar nesupranta. Taip galėtume bendrauti ir su artimais mirusiaisiais, pačiais brangiausiais.

- Yra žmonių, kurie sako „aš netikiu į Dievą", bet per Vėlines, kaip ir visi kiti, aplanko kapines, uždega žvakutę, sukalba maldą. Tai - selektyvus tikėjimas?

- Štai gyvenate Lietuvoje, bet už Lietuvos gyvenimas irgi egzistuoja. Toks ir dvasinis pasaulis, gali juo nesidomėti, bet jis yra ir jis veikia. Net jei nesate tikintis, nepraktikuojantis, vis tiek dvasiniai dalykai jus pasiveja. Mes visi esame keliautojai šioje Žemėje, tiesiog supranti, kad esi kelyje.

Vis dėlto jei neįsisąmonini, kad esi kelyje, viskas kitaip. Štai žmogus, kuris ligoninėje rūpinosi sunkiais ligoniais, savo knygoje rašo klausdavęs tų ligonių, ko jie labiausiai gyvenime gailisi? Jie nekalbėdavo apie darbus, karjerą, kad čia per mažai padarė. Atsakydavo, kad per mažai laiko skyrė savo vaikams, patiems artimiausiems. Žmogus tiesiog suvokia, kad svarbiausi dalykai yra dvasiniai.

- Gailimasi, kad per mažai laiko praleista su artimaisiais, bet ir tie artimieji, kol brangus žmogus gyvas - nei mes glėbiais gėles nešam, nei gražių žodžių daug pasakom. Visa tai pasipila, kai žmogus miršta...

- Taip. Vėlinės - ne tik apie iškeliavusius. Vėlinių prasmė yra ir apie mūsų artimiausius žmones. Tai priminimas, kad kiekvieną dieną nugyventume taip, tarsi ji būtų paskutinė. Rūpinkimės vieni kitais, neškite šviesą, tiek, kiek nuo jūsų pačių priklauso.

- Jums dažnai tenka girdėti žmonių pasakojimus apie ryšį su mirusiaisiais?

- Taip. Žinoma, labai sunku pasverti, kur šiapusinis ir anapusinis pasaulis. Mes juos protu skiriame. Kai žmonės pasakoja apie dvasinius išgyvenimus, viskas būna persipynę, kalba apie tokius patyrimus, kuriuos gali interpretuoti kaip nori. Gal tai sutapimas, atsitiktinumas? Bet žmonės to sutapimu nevadina, jie jaučia, kad tai - prisilietimas, tai - tikėjimas. Niekas nepatikrins, kaip yra iš tikrųjų, bet jeigu nestatysi tiltų, tai jų tiesiog nebus.

- Ar daug mūsų iš tiesų suvokia savo laikinumą šioje Žemėje?

- Viskas susiję su gyvenimo etapais. Kai viskas labai gerai, tiek visko daug, kad net nėra laiko pagalvoti, ir negalvoji. Kai, pavyzdžiui, sušlubuoja sveikata, byra gyvenimo svajonės, žmogus atsiduria kryžkelėje.

Su dvasiniu pasauliu yra panašiai, kaip ir su fiziniu pasauliu, jei jam skiri laiko, pajautimas ateis. Štai, pavyzdžiui, knygoje „Mažasis princas" lapę reikia prisijaukinti. Ką reiškia prisijaukinti? Skirti tam laiko. Ir tas prisijaukinimas nėra toks, kad „aš supratau", „aš įvaldžiau". Svarbiausia BŪTI. BŪTI KARTU. Iš to gimsta ryšys. Tas galioja kalbant ir apie gyvuosius, ir mirusiuosius. Jeigu mes statysime tiltus, kaip tas mažasis princas su lape, tai tas ryšys ir bus. Viskas priklausys nuo to, kiek skirsi laiko „savo lapei".

- Ar labai tikintys žmonės yra laimingesni nei netikintys?

- Įsivaizduokite, pakliuvote į labirintą, rodos, viskas, nebeišeisite, nebėra jokios prasmės. Kita būsena - aš pabandysiu keliauti į priekį. Ar pasieksi finišą, neaišku. Kiekvienoje kelionėje nėra to 100-o procentų. Taip ir tikėjime - tai kelionė, nėra 100-o procentų, kad štai tu dabar tiki ir bus toks rezultatas, apie kurį svajoji. Vis dėlto tai yra galimybė kelionei. O keliaudamas tu sutinki bendražygių. Aš pats tikėjimą matau kaip kelionę.

Aišku, tu gali tikėjimą priimti kaip piliulę, kaip amuletą, kuris nuo kažko saugo, kad taip tiesiog ramiau. Vis dėlto jei tikėjimas nekeičia tavo vidinio pasaulio, jis, išeina, „sterilus". Kartais tikėjimas būna kaip saviapgaulė, savitaiga, toks tikėjimas - atvirkščiai - gali trukdyti keistis.

Gražus, šviesus tikėjimo pavyzdys man siejasi su senovės graikų filosofo Sokrato posakiu „kuo daugiau žinau, tuo daugiau nežinau". Plečiantis pažinimo ratui, plečiasi ir jį gaubianti nežinomybė. Išminčius, žinantis begalę dalykų, nesustoja. Būtent sielos, širdies nuolankumas leidžia leistis į kelionę, ieškoti, atrasti, subręsti, pakeisti. Tikėjimas ir yra apie tai.

Kartais žmonės manęs klausia nuo ko jiems pradėti? Ateina į bažnyčią ir sako, man svetimi tie ritualai, aš nežinau, nuo ko pradėti. Yra bažnyčiose toks Alfa kursas, čia susirenka tikintys, netikintys, kelionėje kartu, tiesiog smalsūs žmonės. Aš kasmet ten dalyvauju ir matau žmonių atradimus ir virsmus. Ten visko yra, žmonės susidraugauja, dalijasi, iš šios kelionės grįžta pasikeitę. Alfa kurse tu gali būti toks, koks esi, ir tavęs niekas nepasmerks.

- Žmonės pasitikrina Dievo buvimą, kiekvienas - savaip?

- Jeigu tu gyvenime kažkur įstrigai vieną, kitą kartą ir supranti, kad vėl grįžti į tą patį, tu turi ieškoti impulso, kuris tau padės išjudėti iš to taško. Jeigu nėra vilties, nėra tikėjimo, tada labai sunku. Kai esame kryžkelėse, mes bandome. O kai pabandome, suprantame, kad štai nutiko gerų dalykų. Kartais mums trukdo pačių susikurti įvaizdžiai ir stereotipai.

- Dvasininkai irgi yra kelionėje?

- Taip, jie irgi turi būti atsargūs, kad kelionėje nepadarytų klaidų. Nėra taip, kad jei jau esi dvasininkas, tai nebereikia stengtis. Kaip tik atvirkščiai. Žinoma, bėgant laikui ateina patirtis, bet gali ir aptingti, ir nutolti. Kita vertus, mes visi esame dvasininkai, nes kiekvienas turime dvasią. Kiekvieno mūsų istorija gali tapti įkvepianti kitam žmogui. Nebūtinai pavyzdys gali būti kunigas. Tai gali būti bet kuris žmogus, gal jis labai atjaučiantis, rūpestingas. Nenuvertinkime vieni kitų.

Gyvenimus keičia Šventoji Dvasia, ne dvasininkai, ne jų argumentai. O mes esame susitikimo su Dievu aplinkos kūrėjai. Na, kaip apšildanti muzikos grupė, belaukiant pagrindinio Atlikėjo.

- Nors kalbame apie Vėlines, apie ryšį, tikriausiai sutiksite, kad šiuo metu visuomenėje labai daug susipriešinimo, pykčio ir tas kyla dėl geopolitinių priežasčių, pasaulis labai nestabilus, daug baimės, netikrumo dėl ateities.

- Tai, kas vyksta aplinkui, mums tik primena, koks žmogus yra trapus. Kaip lengvai galima likti tik „šalia gražių šūkių", bet nebūtinai išsaugoti atsakomybę, atjautą, rūpestį. Kita vertus, mes būdami labai skirtingi, turėdami kitas nuomones, turime gebėti vieni kitus matyti, jausti, pabandyti suprasti ir statyti tiltus. Nes po vieną, kad ir kaip gerai darytum, negalime nieko padaryti.

Ir Biblijoje rašoma, kad silpniausiais nariais reikia labiausiai rūpintis. Užuot skaldę, kritikavę, žeminę, galime elgtis kitaip. Taip, išsakyti kritiką reikia, bet praktikuokime tiesos sakymą su meile. Žinoma, tai didelis menas.

Grįžtu prie Vėlinių konteksto, - mes, minėdami mirusiųjų pagerbimo dieną, galėtume tapti labiau tiltų statytojais, daugiau mylintys ir savo aplinkoje. Taip pagerbtume tuos, kurie mums dovanojo laisvę, ir kartu kurtume ateitį. Uždekime ir dvasines žvakeles. Ne tik fiziškai.

- Mūsų kultūroje apstu daug liūdnų minėjimų, Vėlinės - vienas jų. Ar galima Vėlines priimti pozityviai tuo atžvilgiu, kad tai dar viena proga pajusti ryšį su išėjusiaisiais, prisiminti juos geruoju, su džiaugsmu.

- Viena vertus, visada mums trūks tų, kuriuos mylime, kurie išėjo, kita vertus, gyvenimas nesibaigia mirtimi, jis tęsiasi. Ir tai yra apie buvimą KITAIP su tais, kurie jau iškeliavę.