1 nuotr.Nežinia, ar visi mes vartojame tokius žodžius, ar sakome - mūsų vasara subrendo! Taip dažniau ištaria tikrieji kaimo gyventojai, visada esantys gamtoje, prie gamtos, matantys metų rato darbus.
Jiems vasaros branda nėra tik žodžiai, nes iš esmės tai yra jų visų metų darbų rezultatas: kas užaugo, kas subrendo, prinoko, viską reikės surinkti, sudėti, išsaugoti. Branda, derlius - tikrojo kaimo gyventojo neatsiejami žodžiai, visiems kitiems jie yra lyg iš poezijos, lyg iš spaudos...
O kaip būna, kai subręsta gamta? Ji mums neaugina nieko, viską skiria sau, savo vaikams. Patikėkite: visos uogos, vaisiai, sėklos yra garantija rūšių išlikimui. Tiesa, visą šį turtą užauginę ir subrandinę augalai juo dalijasi su gyvūnais, barsto - tai ne labdara ir atsainus požiūris, taip platinamos sėklos, stiprinamos rūšies pozicijos. Ne visada tokį augalų ir gyvūnų ,,bendradarbiavimą" vertiname vienodai.
Kai kurių rūšių, ypač invazinių, platinimas nėra pageidautinas, bet... viską pradėjome mes: įvežėme, pasodinome, sakykim, vėlyvąsias ievas, medlievas, raukšlėtalapį erškėtį, o toliau jo platinimą perėmė gyvūnai.
Ievų ir medlievų vaisiukai (jų viduje yra sėklos) labai patinka daugeliui paukščių - strazdams, devynbalsėms, varnėnams, sulesę juos paukščiai skrenda tolyn, o nesuvirškintos sėklos su išmatomis patenka į aplinką.
Maža to, žarnynuose apdorotos sėklos tampa daigesnės. O erškėtis? Jo paukščiai beveik nelesa...
Tiesa, žiemą mėgsta kapsėti žaliukės ar žvirbliai, bet kai kur, pavyzdžiui, Kuršių nerijoje, šios rūšies platinimu užsiima šernai. Šiame smėlėtame žemės ruože tarp jūros ir marių maisto šernams trūksta, todėl jie ėda stambius ir maistingus erškėčio vaisius. Po kažkiek laiko sėklos ,,paliekamos" miške ir ten gali sudygti.
Vasara - pats svarbiausias metų laikas, nes ji subrandina, sunokina, suruošia atsargas visiems metams, iki kitos vasaros. Tos atsargos - nebūtinai maistas. Kur kas svarbesnės yra sėklos, kurių reikia giminei pratęsti, rūšies populiacijoms ir net visai rūšiai palaikyti.
Na, o maistas? Juk gamtoje egzistuoja mitybinė piramidė, kuri suręsta pagal paprastą principą - apatiniuose sluoksniuose yra žemoji mitybinė grandis, dažniausiai - augalai, aukščiau - bestuburiai, smulkūs paukščiai, graužikai, o viršuje - stambieji plėšrūnai.
Žinoma, tai tik supaprastintas šios piramidės vaizdas, tačiau to pakanka, norint įsivaizduoti, kaip ji veikia.Taigi, maistas gamtoje gali būti viskas, ir tai nebūtinai tik vaisiai ir sėklos.
Tiesa, gamta tikrai negyvena tik ,,šia diena". Netgi maisto atsargos, kurias kaupia kai kurie gyvūnai, nėra išlikimo garantas. Pats svarbiausias principas - garantija ilgajam laikotarpiui, kurį apibūdinti sunku.
Štai kai kurių augalų sėklos išlieka daigios keletą dešimtmečių, o vabzdžių lervos vystosi keletą metų. Jų (ir sėklų, ir lervų, vikšrų) būna daug kartų daugiau, nei reikia populiacijos išsaugojimui. Tačiau dalis jų bus suvartota kitų rūšių, kitos neišgyvens.
Atrodo taip paprasta... bet gamtos paprastumą suprasti yra labai nelengva...
