Iš Arklių slėnio žmonės išeina geresni

- Olga, esate žmogus, gyvenimą paskyręs arkliams, iš kur toks atsidavimas?

- Man nuo vaikystės labai patiko arkliai, ši „liga" liko iki šiol. Tam tikru gyvenimo etapu turėjau galimybę su arkliais susipažinti iš arčiau, nes visada svajojau, bet niekada neturėjau galimybės pažinti jų iš arčiau. Iš pradžių lankiau žirgyną, tvarkiau gardus ir, rodės, nieko daugiau gyvenime nebereikėjo... Paskui tapau trenere, teisėja, o dabar esu ten, kur esu (šypsosi).

Žirgų globos asociacijoje savanoriauju jau 11 metų, iš jų 5 metus - vadovauju, tiesa, pati asociacija buvo įkurta prieš 20 metų. Akstinas jai atsirasti buvo arklių nepriežiūros atvejis, keletas arklių buvo paleisti ūkininko žiemą į mišką dėl neaiškių priežasčių. Arkliai buvo sunkiai sergantys, badavo, kai kurie iš jų neišgyveno. Žinoma, per 20 metų keitėsi asociacijos vertybės, vadovai, požiūris į pačius arklius. Dabartinė asociacija visai kita, nei kad buvo pradžioje.

- Kuo kitokia?

- Pats pavadinimas Žirgų globos asociacija rodo tai, kad dauguma tokių asociacijų veikia tokiu principu: gelbėja arklius, pastato juos ant kojų, išgydo ir ieško jiems naujų namų. Taigi rotacinis būdas. Jau 10 metų mes veikiame kitaip - visiems arkliams, kurie pas mus patenka, čia ir yra paskutiniai namai. Jie iš čia niekur nebekeliauja. Mes labiau atitinkame hospiso principą.

- Iš kur arkliai patenka pas jus?

- Sveikų arklių yra labai mažai, šiandien Arklių slėnyje gyvena 45 arkliai, iš jų sveikais galima pavadinti daugiausia du. O patenka jie iš visur, dauguma arklių yra anksčiau teikę jojimo paslaugas. Dėl tokių arklių žmonės dažniausiai kreipiasi tiesiogiai, jie žino, jog tie arkliai nurašyti dėl savo sveikatos būklės. Kadangi nelieka abejingi, prašo tokius arklius priimti.

Dalis arklių pas mus patenka per oficialias konfiskacijas, nors tai yra labai reti atvejai. Kita dalis - vargšų poniukų, kurie būna pripirkti dėl grožio arba anūkams, su laiku labai pasiligoja ir tampa nereikalingi. Trumpai tariant, tai nebereikalingi arkliai, nes nebegali patenkinti žmogaus poreikių.

Dėl ponių - žmonės įsivaizduoja, kad čia mažas poniukas, daug priežiūros jam nereikia, paleidai į pievą, pastatei vandens, anūkai patenkinti... Gražu... Nesigilinant į tai, kokie iš tiesų yra ponių poreikiai, galima pridaryti bėdų. Ponių metabolizmas smarkiai skiriasi nuo arklių, vadinasi, jie negali ėsti tokių pačių maisto kiekių, kiek arkliai, negali ėsti tokio paties pašaro kaip arkliai. Poniams reikia skurdesnio ėdesio, kur kas mažesnių kiekių. O žmonės - tai obuoliuką, tai morkų, tai avižų duoda. Kokį kibirą...

Poniai greitai tampa sunkūs metaboliniai ligoniai, įgyja laminito ligą, kuri labai skausminga. Poniai išgyvena tiesiog agoniją. Žmonės besaikį šėrimą linkę vadinti meile, o aš tai vadinu egoizmu, kai nepasidomėjęs darai, kaip atrodo, o paskui palieki gyvulį su jo bėdomis...

- Arkliai patenka pas jus daugiausia dėl amžiaus?

- Dauguma žmonių mano, kad visi arkliai pas mus yra garbaus amžiaus, deja, realybė kitokia - pas mus patenkančių arklių amžiaus vidurkis yra nuo 10 iki 17 metų. Tai patys gražiausi arklio metai, kai jis fiziškai ir psichologiškai subrendęs, kupinas jėgų. Bet... Jie patenka pas mus būdami visiški fiziniai, dažnai ir psichologiniai, invalidai. Žinoma, jei nepatenka pas mus, tai tokie arkliai tiesiog keliauja mėsai... Kiti 10 proc. veterinariniais vaistais paslepiant kai kuriuos simptomus perparduodami.

Paliegę arkliai keliauja į lapynus (lapių auginimo ūkius, - aut. past.). Taigi arklių gyvenimo pabaiga yra dramatiška. Arklys - uždarbio įrankis, jei kalbėsime apie jojimo mokyklas, pinigai yra pirmoje vietoje, arkliai neša tuos pinigus, jie, liaudiškai kalbant, drožiami nuo ankstyvo amžiaus, be saiko. Joja bet kas, bet kaip, per dieną arkliai gali aptarnauti nuo 5 iki 20 žmonių, kurie visai neturi jokio supratimo, kaip reikia joti, kaip sėdėti balne. Netinkamas ir besaikis darbas priveda prie to, kad jauni arkliai tampa visiškai luoši. Yra žmonių, kurie neturi supratimo apie arklio fiziologiją, psichologiją ir tai turi pasekmių.

- Poreikis arkliams patekti į Arklių slėnį yra didesnis nei jūsų galimybės juos priimti?

- Poreikis Lietuvoje yra labai didelis, gauname vis daugiau skambučių, priimti visų arklių mes niekaip negalime, todėl būtina daryti atranką. Iš 15 atvejų „taip" galiu pasakyti tik vienam. Suvokiant, kad kitiems 14-ika tai yra mirties nuosprendis. Tačiau šiandien galimybės, deja, tik tokios. Arklių slėnis užima 18 ha. Deja, mes nesame guminiai nei fiziškai, nei ekonomiškai. Tikrai norėtųsi turėti galimybę priimti visus, deja, šiandien tas neįmanoma.

Turint lėšas galima plėstis, galima samdytis darbuotojus. Šiandien bendrai prižiūrime 60 gyvūnų, nes ne tik arkliai yra. Aš esu viena, tikrai yra daug darbo. Savanoriai daugiausia savaitgaliais dirba.

- Arkliai dėl nepriežiūros dažnai konfiskuojami?

- Tai labai retas dalykas Lietuvoje, nes institucijos bijo prisiimti atsakomybę. Pas mus slėnyje gyvena 7 arkliai, kurie pas mus pateko po konfiskacijos. Institucijos vengia konfiskacijos, nes juk daug darbo, važinėjimo po teismus...

- Kokie žmonės apsilanko Arklių slėnyje?

- Yra žmonių, kurie visą gyvenimą ieškojo kontakto su žirgais, bet viską, ką jie matė, tai tik žirgynus. Kur tau greitai žirgą pabalnoja, pasodina, pajojai ir išvažiavai namo. Žirgynai žinių apie patį gyvūną nedaug duoda. Kita dalis lankytojų niekada neturėję jokio kontakto su arkliais, jie dėl smalsumo atvažiuoja pas mus. Ir nusprendžia, ar jiems įdomus toks gyvūnas.

Arklių slėnis nėra vien arkliai ir rūpinimasis jais. Tai vieta, skirta žmonėms, kurie nori atrasti save, atrasti ramybę, būdą duoti, rūpintis kitu nesitikint nieko atgal. Šiandieniniame gyvenime duoti ir jausti malonumą, kad kažkas dėl to jaučiasi gerai, yra prabanga. Arklių slėnis nėra vien apie arklius, tai apie arklius ir žmones.

- Arklių priežiūra daug kainuoja, kaip išsilaikote?

- Mes laikomės iš gyventojų pajamų mokesčio (žmonės skiria 1,2 proc. GPM), tai pagrindas, iš kurio mes išgyvename. Kita dalis - pavienės aukos. Mes turime projektą „Globok mane", žmogus gali pasirinkti arklį, kurį nori globoti, perveda mėnesinę paramą į asociaciją. Ir žmogus gali arklį lankyti tiek, kiek nori, arba visai nelankyti, tai jau bus globa per atstumą. Kartą per mėnesį mes su tokiais žmonėmis susisiekiame ir aš papasakoju apie arklį, siunčiu vaizdinę medžiagą.

Žinoma, nėra malonu, kad viskas sukasi apie finansinę dalį, deja, mūsų veikloje ši dalis yra lemtinga, nuo finansų priklauso viskas - planai, gyvūnų gerovė. Šiandien labai didelių planų neturime, savo biudžetą galime planuoti daugiausia metams į priekį, kad išmaitintume tuos arklius, kuriuos turime, suteiktume jiems reikiamą veterinarinę priežiūrą ir pagal galimybes plėstume infrastruktūrą, kuri svarbi. Gyvūnų daugėja, jie turi ligų, mums labai reikalingas veterinarinis gardas, jis skirtas veterinarinėms procedūroms, o šiandien jo mes, deja, neturime. Tai - svajonė. Mes šiandien negalime jo sau leisti, nes reikia apie 50 tūkst. eurų veterinariniam gardui įrengti.

- Kaip jūs visur spėjate?

- Žmogus daug gali, kai yra motyvacija ir nėra kitos išeities (šypsosi). Mes kalbamės, aš žiūriu pro langą, matau, kad visi arkliai sotūs, atsigėrę, visi turi savo namelius, visiems sausa, švaru, kam reikia, tie su batukais, kiti - aprengti. Manau, kad susitvarkau. Pasikartosiu, žmogus daug gali.