Darbo migrantai ir jų šeimos. Pavojus realus ar išsigalvotas?

Politikų teigimu, pagal šią programą atvyktų apie 60 tūkst. užsieniečių, kurių išlaikymo našta tektų Lietuvos mokesčių mokėtojams.

Apie tai, kiek tokios prognozės realios ir koks būtų tokios imigracijos poveikis, „Respublika" kalbėjosi su arabistu Egdūnu RAČIUMI ir muftijumi Aleksandru BEGANSKU.

- Ar tikrai, tik atsiradus galimybei, šiuo metu Lietuvoje dirbančių užsieniečių šeimų nariai skubės į mūsų kraštą?

A.Beganskas: Reikia suprasti, kad V.Sinica bei į jį panašūs politikai rūpinasi savo reitingais ir siekia būti žinomi. Bet jeigu jie galvoja, kad kiekvienas tadžikas, uzbekas ar kirgizas gimtinėje turi po 4 žmonas, kurias taip norėtų atsivežti į Lietuvą, tegul pirma pasigilina į realią situaciją. Buvusių tarybinių respublikų įstatymai neleidžia turėti 4 žmonų, tad jeigu kažkuris iš čia dirbančių ir atsiveš, tai tik vieną žmoną, bet ir jos atvykimas turės būti pagrįstas bei argumentuotas.

Kalbant apie vaikus, juos turi išlaikyti vyras, kuris juos pas save kviečiasi. Prieš kviesdamas jis turi įrodyti, kad turi užtektinai lėšų savo vaikų išlaikymui ir sugebės tinkamai jais pasirūpinti.

Beje, šis įstatymas galioja jau ne vienerius metus, bet jokio migrantų bumo nebuvo. Pagal šeimų susivienijimo programą per metus atvyksta apie 250-300 žmonių, bet ne tūkstančiai.

E.Račius: Pirmas klausimas, kuris man kyla - ar laikinai dirbti leidimą gavę asmenys tikrai gali atsivežti čia savo šeimas? Tiksliai nežinau, bet manau, kad ne. Be to, absoliuti dauguma atvykėlių ir patys, manau, neplanuoja Lietuvoje ilgai užsibūti. Jeigu šiandien atliktume tyrimą ir apklaustume darbo migrantus, labai tikėtina, kad po metų jų nebepavyktų rasti, nes jie būtų išvykę. Iš tų 30 tūkstančių, kurie atvykę iš Azijos ar musulmoniškų kraštų, absoliuti dauguma dirba laikinai, todėl, tikėtina, neturi ne tik teisės atsivežti savo antrąsias puses, bet ir noro likti Lietuvoje.

Yra dalis tų, kurie čia jau sukūrė šeimas, tad jiems iš visko nieko atsivežti nebereikės, o tie keli šimtai, kurie tokią teisę turės ir gal net ja pasinaudos, tikrai nepridarys mūsų valstybei kokių nors problemų. Aišku, kada nors šis klausimas gali tapti aktualus, tačiau šiandien jį kelti yra gerokai per anksti.

- Politikai nuogąstauja, kad, vietoje ekonominės naudos valstybei, patiems Lietuvos mokesčių mokėtojams teks pareiga prisidėti prie tokių užsieniečių šeimų išlaikymo. Imant musulmonišką pasaulį, ar jame moterys nedirba?

A.Beganskas: Atvykusiems iš Azijos kraštų apsimoka čia dirbti, uždirbti ir siųsti pinigus į gimtinę, nes ten viskas pigiau. Taip pat jie supranta, kad už 1500-2000 eurų negalės išlaikyti šeimos ir vaikų. O Lietuvos įstatymai nenumato, kad valstybė turėtų rūpintis atvykėlių šeimos nariais. Išimtis daroma tik tiems, kuriems suteikiamas leidimas gyventi dėl humanitarinių ar politinių priežasčių.

Pasikartosiu, nemačiau nė vieno uzbeko ar tadžiko, kuris turėtų 4 žmonas. Be to, islamas leidžia moterimis dirbti, bet tai yra jų pasirinkimas, nes šeima rūpintis ir ją išlaikyti privalo vyras. Jeigu darbas nekenkia šeimos garbei ir orumui, jeigu jis moters neišvargina ir ji randa laiko šeimai bei namams, ji gali dirbti. Turime gerų pavyzdžių, kai musulmonės moterys darbavosi mokslo ar teisės srityse ir nemažai pasiekė.

E.Račius: Kai kuriose šalyse moterys net buvo ministrėmis pirmininkėmis, tad, juokaujant, galima teigti, kad musulmonės tikrai dirba, bet tik premjerėmis. O jei rimtai, daugelyje šalių jos dirba ir tai nėra joks stebuklas.

Kita vertus, nelabai suprantu pačios „išlaikymo" sąvokos. Tarkim, JAV nemaža dalis moterų gali sau leisti nedirbti ir rūpintis namais, nes jų vyrai uždirba pakankamai. Ar tai yra blogai? Be to, jeigu yra dirbantis sutuoktinis, kuris moka mokesčius, tai aišku, kad iš valstybės kažkas priklauso ne tik jam, bet ir jo šeimos nariams. Jeigu vaikai - mokyklinio amžiaus, tai jie turi teisę į mokslą, sveikatos priežiūrą ir t.t. Mano vaikai irgi patys dar neužsidirba, tai taip išeina, kad valstybė išlaiko ir juos, bet ar turėtų būti kitaip?

- Kadangi musulmonai vertina šeimas, jeigu pastarosios susijungs, ar galima laukti staigaus gimstamumo šuolio. Ir kaip tai paveiktų Lietuvos, kurioje vaikų gimsta vis mažiau, demografinę padėtį?

A.Beganskas: Aišku, jeigu vaikas gims čia, Lietuvoje, jis turės daugiau teisių. Bet iš to, ką mačiau, jeigu vaikai gimsta čia, užsieniečiai vis tiek juos išlaiko patys. Lietuvos valdžios paramos atvykusiems nesu matęs ir nepastebėjau į tai orientuotos politikos. Pagalbos gali tikėtis tik tie, kurie turi nuolatinį leidimą gyventi arba gavo Lietuvos Respublikos pilietybę.

Islamo požiūris į šeimą, tėvus, vaikus liko tos pats, koks Lietuvoje gyvavo prieš 100-200 metų. Negalima sakyti, kad islamas nori kažką pakeist ar paveikti šalies gyvenimą. Islamas tiesiog saugo tas vertybes - teigiamą požiūrį į artimuosius, į šeimos institutą, į vaikus - kas Lietuvoje pamažėl pamirštama.

Taip pat pastebiu, kad silpni žmonės, tokie kaip mūsų politikai, negali pripažinti savo klaidų, nesimoko iš gerų užsienio šalių pavyzdžių, todėl nieko nedaro, kad Lietuvos gyventojus skatintų saugoti šeimos vertybes ir gimstamumą. Taip pat politikai neskatina šalies visuomenės dirbti, o vis ieško kaltų dėl to, kad kažkas esą ne taip. Pasak jų, darbo nėra, nes suvažiavo migrantai. O jie gal kaip tik suvažiavo todėl, kad vietiniai nenori arba nebemoka dirbti? Gal laikas pripažinti tiesą ir kalbėti apie realias problemų priežastis?

E.Račius: Statistiškai matome, kad musulmonų visuomenėje gimstamumas mažėja, ką lemia edukacija, tobulėjanti sveikatos apsauga ir pan. Tokios tendencijos yra akivaizdžios. Musulmoniškų šalių, kuriose gimstamumas būtų ypač didelis, nėra daug. Taip, musulmonų kraštuose jis santykinai didesnis negu Europoje ar Lietuvoje, bet jis nėra labai aukštas.

Taip pat pastebima, kad atvykę į Europą migrantai susilaukia mažiau vaikų. Nepaneigiant to, kad vaikų gali būti daugiau negu šiandieninėje tipiškoje lietuviškoje šeimoje, galvoti, jog keli šimtai ar net tūkstantis migrantų atsiveš tiek vaikų, jog mokyklos taps nelietuviškomis, mažai tikėtina.

Sakyčiau, klausimą reikėtų formuluoti taip - ar būsime pasirengę tokiai įvykių eigai po 60-70 metų, kai tokių, kurie norės gyventi Lietuvoje, atvyks tikrai daug? Bet, įvertinus įvardintą laikotarpį, galime palikti apie tai galvoti ateinančioms kartoms.

- Žiūrint į situaciją per religinę-kultūrinę prizmę, kiek realu, kad jeigu migrantų daugės, jie nepradės radikalizuotis ir skubės integruotis? Ar visgi įmanomas blogasis scenarijus?

A.Beganskas: Situacija yra tokia, kad ko mes sieksime, kokios ateities norėsime patys sau, taip ir bus. Kiek kalbame su verslininkais, jie sako, kad, deja, bet be migrantų verslas negali išgyventi. Tai yra faktas.

Jeigu kalbame apie agresyvius pasisakymus ir nuomonės formavimą, tai tas tikrai daro įtaką visoms pusėms. Kaltais tampa visi „ne tokie" - musulmonai, žydai, juodaodžiai ir t.t. Tai lemia, kad radikalizuojasi abi pusės, nes agresija gimdo agresiją.

Lietuvoje per amžius visos tautos - lietuviai, lenkai, žydai, totoriai, karaimai, baltarusiai, rusai - gyveno taikiai, tik pastaruoju metu visuomenė skaldoma. Tai yra blogai, nes tik tada, kuomet visi gyveno draugiškai ir vieni kitus palaikė, valstybė buvo stipri. Sakyčiau pats laikas nustoti kaltinti kitus ir atsigręžti į save.

Dar pastebiu, kad kai kurie politikai siekia vienos partijos, vienos tiesos, vieno tikėjimo įteisinimo. Bet juk tai yra ne valstybės stiprinimas, o grįžimas į TSRS. Užsieniečiai čia atvyksta ne melstis ar kovoti su vietos gyventojais, o užsidirbti. Ir juos kviečia ne muftijatas, ne musulmonai, o krikščionys Lietuvos gyventojai. Jeigu jie atvažiuoja, reikia suteikti jiems teises dirbti, mokytis, atlikti religines apeigas ir t.t. Deja, tai kliūna tiems, kurie siekia per visuomenės skaldymą ir kitataučių marginalizavimą užsidirbti papildomų politinių taškų. Bet jie nesupranta, kad tokiais veiksmais skatina atvykėlius atsiriboti nuo Lietuvos visuomenės ir radikalizuotis.

Tarkime, V.Sinica kalba ne apie tai, kad nenori migrantų, bet nenori musulmonų. Akivaizdūs dvejopi standartai, kas verčia atvykusius žmones atsiriboti nuo nuolatinių šalies gyventojų. Priminsiu, kad islamas neleidžia puikuotis kilme, gimine, bet jis leidžia kalbėti apie savo gerus darbus. Netrukdykime atvykusiems dirbti, gyventi, atlikti religines apeigas ir tikrai nebus jokio radikalizmo.

E.Račius: Kuo paremti teiginiai apie atvykstančiųjų nenorą integruotis? Aš didesnį nenorą tapatintis su visuomene, kurioje gyvena beveik 40 metų, matau tarp Šalčininkų ar Dieveniškių gyventojų, kurie kalba apie rusų sugrįžimą ir nesimoko lietuvių kalbos.

Kalbant, tarkime, apie Prancūziją, kiek joje, kur musulmonai-migrantai sudaro kokius 4 proc. gyventojų, yra buvę musulmonų-ministrų? Kokie 7-8, kas jau leistų piktintis, jog esą per daug, bet tai aiškiai rodo, kad jie integruojasi.

Taip, Prancūzijoje yra apleistų rajonų, į kuriuos šalies valdžia neinvestavo, nesirūpino žmonėmis, gręžė juos, todėl jie radikalizavosi, bet tai nėra visuotinai.

Tiek Švedijoje, tiek Prancūzijoje apie 10 proc. migrantų galėtume priskirti probleminėms arba rizikos grupėms, bet tik tiek. Likę sudaro vidutinę klasę. Jie dirba, moka mokesčius ir prisideda prie šalies ekonomikos kėlimo, tai kokių dar reikia integracijos įrodymų?

Neneigsiu, migrantų įvairovė yra didelė, ir tam tikras segmentas gali būti problemiškas, bet esminis klausimas - ar mažą segmentą reikia sureikšminti ir bandyti kurti „visuotinę problemą"?

Būtent tai ir bando padaryti kai kurie mūsų politikai. Jie, tarsi karžygiai, atjojo ir sako: spręsime problemą, o žmonės klausia - kokią problemą? Jei išmesime visus užsieniečius, kas vairuos taksi? Kas keps kebabus? Kas dirs tuos darbus, kurių nenorime dirbti mes?

Vienintelė reali problema, su kuria susiduria Europa, bet, laimei, dar nesusiduriame mes, yra albanų mafija. Švedai čia padarė klaidą, bet Lietuvos policija ir žvalgyba turi laiko tinkamai pasirengti ir užtikrinti, kad prekiautojai ginklais, narkotikais ir žmonėmis neįsitvirtintų mūsų krašte.

Jeigu politikai sakys - yra realus pavojus, su kuriuo kovoti policijai trūksta įgaliojimų, mes tuos įgaliojimus plėsime, aš tik pritarsiu. Tačiau nereikia kurti problemos ten, kur jos nėra, ir ieškoti priešų tarp tų, kurie tokiais nėra.