Ar viešojoje erdvėje manipuliuojama miškų tema?

Tokius pranešimus aktyviai skleidžia Valstybinė miškų urėdija, valstybės valdoma įmonė, atsakinga už didžiąją dalį šalies miškų. Tačiau ar ši komunikacija atitinka tikrovę?

Daugelis mokslininkų ir gamtosaugos aktyvistų įspėja - viešosios žinutės dažnai nutyli svarbiausius aspektus: nuo senųjų miškų naikinimo iki tikrosios kirtimų įtakos klimatui, gyvūnijai ir bendruomenėms.

„Miško ciklo" mitas

Valstybinė miškų urėdija dažnai kartoja, kad miškų kirtimas - tai natūrali miško gyvenimo dalis, būtina miško atsinaujinimui. Esą kaip ir žmonės, miškai sensta, serga, todėl turi būti „jauninami". Tačiau gamtininkai šį palyginimą laiko klaidinančiu.

„Senieji miškai nėra silpna grandis - priešingai, tai stabiliausios ekosistemos, kurios saugo klimato pusiausvyrą, palaiko gruntinio vandens lygį ir yra nepakeičiamos buveinės šimtams rūšių", - sako gamtos mokslų daktaras Mindaugas Lapelė.

Kirtimai dažnai įvardijami kaip „tvarkymo" priemonė, tačiau praktikoje jų poveikis - ilgalaikis. Vietoje miškingos buveinės dažnai lieka monokultūrinės pušų ar eglių plantacijos, kurios biologine prasme neturi nieko bendra su gyvais miškais.

Skaičiai be konteksto

Viešojoje komunikacijoje dažnai minima, kad Lietuvoje iškertama tik apie 53 % metinio medienos prieaugio - esą mažiau nei kaimyninėje Lenkijoje ar Suomijoje. Tačiau toks lyginimas - paviršutiniškas.

Kiekvienos šalies klimatas, miškingumo lygis, miškų struktūra ir valdymo tradicijos skiriasi. Metinio prieaugio procentas neparodo, kokios vertės miškai kertami: ar tai buvę natūralūs brandūs miškai, ar pramoninės plantacijos. Taip pat nutylima, kad daugiausia kertama valstybiniuose miškuose, įskaitant ir saugomas teritorijas, biosferos poligonus, buvusių girių liekanas.

Medis kaip klimato gelbėtojas - ar tikrai?

Kita dažnai kartojama tezė - kad medienos gaminiai „saugo klimatą", nes ilgai laiko anglies dvideginį. Tai iš dalies tiesa - jei medis panaudojamas statybose ar ilgaamžiuose gaminiuose. Tačiau Lietuvoje didelė dalis medienos iškeliauja į eksportą, naudojama baldų gamyboje, granulėms ar popieriui - šie produktai skleidžia CO₂ jau po kelerių metų.

Be to, kiekvienas iškirstas medis nustoja būti aktyviu anglies kaupėju, o jo vietoje pasodintas jaunas medis klimato prasme bus efektyvus tik po kelių dešimtmečių - tuo metu, kai klimato krizė jau vyksta.

Miškų daugiau? Ne viskas žaliuoja vienodai

Statistiškai Lietuvos miškingumas nuo 1990-ųjų išaugo. Tačiau ekologai klausia: kokių miškų daugėja? Didžiąją dalį šio augimo sudaro vienarūšės plantacijos, kurios neprilygsta natūralioms buveinėms nei biologine įvairove, nei ekosistemų paslaugomis.

„Negalima miškingumo augimo vadinti gamtos atsigavimu, jei tuo pat metu prarandame ištisas natūralias girias", - teigia miškų ekologas daktaras Stanislovas Čepinskas.

Viešieji ryšiai kaip žaliasis skydas

Šiandien miškininkystės sektoriuje vis dažniau pastebimas reiškinys, vadinamas „greenwashing" - kai aplinkosaugos kalba naudojama tam, kad būtų pateisinti aplinkai žalingi veiksmai.

Valstybinė miškų urėdija investuoja į edukacines programas, kuria pažintinius takus, dalina brošiūras vaikams ir rengia socialinių tinklų kampanijas. Tačiau šalia tų pačių takų, kuriuose vaikai mokomi apie gamtos grožį, vykdomi plynieji kirtimai. Visuomenės pasitikėjimas gamtosaugos etiketėmis mažėja, kai jos naudojamos kaip priedanga intensyviai ūkininkauti.

Miškas - ne tik mediena

Vis dažniau kyla klausimas - ar valstybė geba pažvelgti į mišką plačiau nei tik kaip į medienos šaltinį? Europoje jau plėtojamos alternatyvios praktikos: gydomieji miškai, gamtos turizmas, rekreacinės zonos, gyvų miškų architektūra. Tai - būdai išlaikyti gyvus miškus, neprarandant ekonominės naudos.

Laikas pokyčiams

Valstybinė miškų urėdija šiuo metu užima unikalią poziciją - tai viena galingiausių valstybės valdomų įmonių, kuri pati planuoja, vykdo, prižiūri ir reklamuoja savo veiklą. Tokia koncentracija kelia klausimų: ar miškų apsauga šalyje tikrai nepriklausoma?

Galbūt atėjo metas ne tik skaidrinti miškų politiką, bet ir kurti tikrą, visuomenės remiamą gyvų miškų viziją, kurioje medžiai nėra tik žali plotai žemėlapyje - bet gyvybės namai, klimato sąjungininkai ir kultūrinis paveldas.