2 nuotr.Šiandien, jau 36-ąjį kartą minėdami Lietuvos valstybės grįžimą į gyvų pasaulio valstybių istoriją, galime pasirinkti kelis variantus. Arba liūdėti, arba pasidžiaugti.
Galime liūdėti, jog 1990-aisiais turėjome 3,69 mln. gyventojų, o dabar - 2,88 mln.
Galime liūdėti, jog per emigracijos bangas išvyko patys darbingiausi, aktyviausi lietuviai. Ir vis labiau senstančiai Tautai nepavyko jų sulaikyti. Tad vis dažniau bendraujame su saviškiais per telefonus.
Kita vertus, galime pasidžiaugti, kad dėl to, jog paleidome į platųjį pasaulį savo artimuosius, tapome vos ne labiausiai kompiuterizuota Tauta. Turinčia itin spartų internetą.
Galime prisiminti, jog tarpukario Lietuvai likimas skyrė tik 20 metų, o mes turime daug ilgesnį tarpsnį. Ir jis tęsiasi.
Galų gale - pažvelkime į žemėlapį. Pasaulyje, iš kurio seniai išnyko Mesopotamija, Inkų, Romos imperijos, etruskai, hetitai, skitai, vis dar yra mažytė Lietuva.
Savo geografine forma panaši į žaislinį pistoletą, bet vis dar kalbanti bene seniausia gyvąja kalba, panašiausia į indoeuropiečių prokalbę.
Taip, mes vos ne kasdien savo unikaliąja kalba burnojame ant politikų. Už tai, kad turime milžinišką socialinę atskirtį, kad sunku patekti pas gydytojus, kad miesteliai, kaimai nyksta.
Kita vertus, masiškai perkame knygas Knygų mugėje, o Kaziuko mugėje taip pat negailėjome eurų nei verbai, nei mediniam šaukštui. Nors be jo lengvai išsiverstume.
Tad gal neverta įsiskaudinti iki tiek, jog imtume abejoti Kovo 11-ąja? Vėl atvėrusią mus pasauliui. Gal neverta įsiskaudinti iki tiek, kad imtume keikti signatarus, nes jie tikrai daugiau rizikavo už mus.
Tomis dienomis prilipusius prie televizoriaus. Ar tais laikais dar net negimusius. O dabar laisvai važinėjančius po pasaulį.
Šiomis dienomis burnojančius savo valstybę, kad per ilgai neparskaidino iš Dubajaus.
Lietuvos teatro režisierius Gytis PADEGIMAS sako neabejojantis, jog nepriklausomybė ir laisvė yra Tautai pačios didžiausios vertybės.
„Jeigu mes nenorime būti nepriklausomi, - kalbėjo G.Padegimas, - tai mes esame neverti tų žmonių, kurie šimtmečiais kovojo dėl Lietuvos laisvės.
Kaip galima nenorėti nepriklausomybės? Tai kas čia tada yra? Tai jau yra toks visiškas dvasinis bankrotas žmogaus? Jau jis jokių idealų neturi, jokio tikėjimo? Jokios savigarbos, galų gale, neturi?
O kalbant apie emigraciją, aš išvis nesuprantu šito noro - brautis ten, kur tavęs nenori. Tiesą sakykime - mes irgi nenorime emigrantų, bet kitos šalys taip pat mūsų nenori kaip emigrantų. Tos šalys, kurios už mus turtingesnės. Tad brautis per jėgą ten, kur tavęs nenori - tai tu pats save žemini..
Tu pats save statai į kažkokią įžūlią ir, sakyčiau, absurdišką padėtį. Mes gi nesiveržiame pas kaimynus į butus ar pas kitus žmones, kurie mūsų nenori. Tai kaip mes dabar žeminamės, beldžiamės pas tuos, kurie mūsų nenori? Kažkokiais įdomiais prašytojais, elgetomis, kaulytojais tada tampame!"
- Tačiau yra nusivylusių, kurie sako, jog „ta nepriklausomybė mums nieko nedavė..."
- Laisvę davė! O ką man atkurta nepriklausomybė davė, matyt, kalba žmonės, kurie neturi atsakomybės jausmo, kurie neranda savo vietos gyvenime, kurie nežino, kas jie tokie yra ir išvis kam yra reikalingi.
Nepriklausomybė tik sudaro sąlygas Tautai veikti - kurti savo valstybę, kultūrą, ekonomiką, kurti savo gyvenimą. O jeigu žmogus nenori gyvenimo, tai nenori ir nepriklausomybės. Tada jie nori būti vergais.
- Kartais pagalvoju, ar lietuviai yra verti turėti savo valstybę, nes nuolat ją keikia. Politikus, mokytojus, gydytojus, sniego valytojus, dainininkus ir t.t.! Esą visi jie korumpuoti, kvaili, neišauklėti ir gyvena „ne taip, kaip reikia".
- Man atrodo, kad tokių žmonių yra nedaug, jų mažuma. O dauguma yra vis dėlto už laisvę, netgi kovoję už ją savo laiku, ir savo darbu mūsų nepriklausomybę įtvirtina. Netgi plika akimi žiūrint matome, jog gyvename vis geriau. Gyvename geriau už daugelį pasaulio valstybių, o ir Europos Sąjungoje nesame paskutiniai.
Tad sveikinu su Kovo 11-ąją, apkabinu, spaudžiu ranką ir sakau - laikykimės!
