Nobelio laureatė nori likti nepažįstamąja

Iš susitikimų su pasaulinio garso įžymybėmis, kaip ir iš ketvirtadienį įvykusio pasimatymo su 2009 metų Nobelio literatūros premijos laureate Herta Miuler (Herta Mueller) Vilniaus mažajame teatre, nereikėtų tikėtis daug.

Tai būna pasirodymas publikai, tai būna vienos dalies spektaklis, kuriame šiuo atveju vaidmenis atliko dvi veikėjos: iš Rumunijos vokiečių kilusi rašytoja H.Miuler ir pokalbiui vadovavusi filosofė Nerija Putinaitė, mums labiau pažįstama kaip švietimo ir mokslo viceministrė. Po tokio renginio lieka įspūdis, lyg būtum išėjęs iš muziejaus, kur dvi valandas rymojai prie išskirtinio eksponato su perspėjamu užrašu: rankomis neliesti.

H.Miuler Vilniuje lankėsi Gėtės (Goethe) instituto kvietimu. Pieštuko silueto sausoka moteris, juoda eilute. Dusloku, kiek prarūkytu balsu skaito ištraukas iš knygos “Amo sūpuoklės”, pelniusios jai Nobelio premiją (ją pernai išleido “Versus Aureus” leidykla, vertė Antanas Gailius). Nepatenkinta replikuoja, kai į jos balsą įsiterpia salėje suskambėjęs mobilusis. Dar po kiek laiko pritūpusiems fotografams liepia liautis taikytis į ją per objektyvus. Auditorija kimšta prikimšta žmonių. Kai kurie susėdę scenos pakraščiais, stovi prie durų. Visi laiptukai irgi užimti.

Pasauline įžymybe H.Miuler tapo daug kam netikėtai gavusi prestižinį apdovanojimą. Kai kurie kritikai, neneigdami rašytojos talento bei jos stiliaus pranašumų, vis dėlto mano, kad šiuo atveju lemtingą vaidmenį bus suvaidinusi tema - pražūtinga diktatūros ir totalitarizmo įtaka asmenybei. Pati H.Miuler save priskiria tai rašytojų grupei, kuri tiesiogiai susijusi su gulagais, saugumo tarnybų persekiojimais, bauginimais ir šantažu.

Rašytoja gimė 1953 metais Rumunijos provincijoje, kur dar nuo Austrijos-Vengrijos imperijos laikų buvo užsilikusi vokiečių sala. Antrojo pasaulinio karo metais Hertos tėvas tarnavo SS, o jos būsimoji motina penkerius metus praleido darbo lageryje Ukrainoje. Po universiteto rašytojai atsisakius bendradarbiauti su Rumunijos slaptosiomis tarnybomis “securitate”, jos atžvilgiu prasidėjo psichinis teroras, kratos, tardymai ir pan. Rašymas jai buvo tapęs vienintele galimybe gintis. Tik 1987 metais jai pavyko išvykti iš Rumunijos su vyru rašytoju į Berlyną, tačiau ir ten, pasiekus “securitate” tinklams, ji negalėjo jaustis saugi. Parašiusi 19 romanų ir apysakų autorė yra pelniusi tiek pat daugiau mažiau reikšmingų literatūros apdovanojimų, tarp jų - ir G.Graso bei F.Kafkos premijas.

Nobelio literatūrine premija vainikuoto romano “Amo sūpuoklės” dingstimi tapo ilgamečio rašytojos draugo poeto, vėliau irgi pasitraukusio iš Rumunijos, Oskaro Pastioro prisiminimai, persekioję jį visą gyvenimą po penkerių metų priverstinių darbų sovietiniame lageryje Donbase. Ten aštuoniolikmetis vaikinas pateko kartu su kitais rumunų vokiečiais, kad atidirbtų už Hitlerio vokiečių padarytus nuostolius ir neva atstatytų šalį. Per rašytojos pasirodymą Vilniaus mažajame teatre daugiausia ir buvo kalbama apie knygos audinį (lietuviškai yra išėjęs ir kitas jos romanas “Šiandien geriau būčiau savęs nesutikus”).

Tie, kurie moka vokiškai, kiek niaukstėsi, klausydami miglotų pokalbio vedėjos N.Putinaitės klausimų-išvedžiojimų, tie, kurie girdėjo vertimą per ausines, kiek išlošė: profesionalios vertėjos dėka jis buvo sutrauktas ir be improvizacijų. Atsakydama į klausimą dėl knygos pavadinimo rašytoja sakė negalinti jo deramai paaiškinti, nes reikėtų jį vertinti pagal kontekstą, kaip ir kitas jame užgimusias reikšmes, bet turbūt geriausiai tiktų sakyti, kad “amo sūpuoklės” tinka apibūdinti tam, kas svyruoja mumyse.

Darbo stovykloje nėra bendrystės tarp žmonių, žmogus paliktas vienas su skausmu, kalbėjo rašytoja. Civilizacijos bendrystė čia sulaužoma, pirmieji palūžta intelektualai, kančios spaudimą paprasti žmonės atlaiko ilgiau. Civilizuoti santykiai, pasak jos, ištrinami, sulaužomi, o gėrio raiškos momentai itin reti. Rašytoja teigė, kad tvyrant baimei sunku tikėtis darnos net su savimi ir iš kalėjimų paprastai neišeina pagerėję žmonės. “Dalis mūsų esybės yra sukurta civilizacijos, - kalbėjo H.Miuler, - tačiau mumyse esama ir instinkto būti geram. Šis instinktas palūžta mirties akivaizdoje”.

Dėl pokomunistinių šalių problemų H.Miuler samprotavo, kad nors buvusių diktatūrinių šalių praeitis velkasi joms iš paskos, kad tai nėra kažkas, ką būtų galima kolektyviai nutarus išmesti iš istorijos, tai jokiu būdu nesanti kliūtis naudotis istorijos suteiktomis galimybėmis ir bandyti keistis.

Beveik po dviejų valandų paaiškėjo, kad viešnia atsakys tik į porą, daugiausia tris klausimus, bet ir tų, pasirodys, nebus kam išversti. Knietėjo iš pačios rašytojos išgirsti, ar jai pavyko susitaikyti su šoku, kurį sukėlė pernai rugsėjį Vokietijos literatūrinį pasaulį apskriejusi žinia, kad poetas O.Pastioras, kurio prisiminimai tapo knygos ašimi, net septynerius metus buvo slaptosios Rumunijos tarnybos “securitate” informatorius. Tos pat tarnybos, persekiojusios rašytoją iki pat Berlyno sienos griūties ir mirties nuosprendžio Rumunijos diktatoriui Nikolajei Čaušesku (Nicolae Ceausescu) įvykdymo? Ar ji, kaip ir žadėjusi, ketina šio fakto paveikta rašyti naują knygą? Ar ji atleidusi savo draugui, iki pat mirties (2006 metais) taip ir neišpažinusiam jai savo paslapties? Savo kalboje Nobelio premijos gavimo proga ji kelis kartus minėjusi jo vardą, o romano “Amo sūpuoklės” pabaigos žodyje pabrėžusi: “Po jo mirties buvau it stabo ištikta... Tik po metų įstengiau prisiversti, kad atsisveikinau su “mudu” ir ėmiausi viena rašyti romaną. Tačiau be Oskaro pateiktų lagerio kasdienybės detalių nebūčiau to sugebėjusi”. Kiek metų turės praeiti, kad ji imtųsi naujos knygos? Ar po asmeninio sukrėtimo nepasitikėjimo angelas, kuriam rastis praeityje būta pagrindo, galutinai neužvaldė rašytojos širdies?.. Kaip ji pagaliau jaučiasi be tėvynės, tarp svetimų?

Per vieną interviu H.Miuler buvo sakiusi, kad jai patinka būti nepažįstamąja Berlyne. Kad jai patinka būti svetimai. Kad pagaliau būti svetima nepažįstamąja - tai irgi laisvės grybšnis.