1 nuotr.Kazimieras Jakutis - Lietuvos bardas, dainų autorius bei atlikėjas. Beveik tris dešimtmečius dirbo ir gyveno Jonavoje, prieš penkiolika metų pasitraukė iš aktyvios verslo veiklos, daugiau laiko ėmė skirti meninei kūrybai bei koncertinei veiklai. Beje, groti gitara ir dainuoti jis pradėjo būdamas keturiolikos metų...
Kaip dainuojamosios poezijos atlikėjas, jis pasirinko pseudonimą Pagulbis. Ir tai ne atsitiktinis dalykas.
Jo šeima įsigijo sodybą Pagulbio kaime (Molėtų rajonas), kur gerą dešimtmetį buvo organizuojami Pagulbio poezijos atlaidai.
Šis jaukus namelis 2020 metais tapo Lietuvos etnokultūrinės kaimo turizmo sodybos konkurso nugalėtoju ir pripažintas geriausia tų metų Rytų Aukštaitijos etnokultūros sodyba. Čia K.Jakutis sukūrė tikrą prieglobstį ieškantiems kūrybinio įkvėpimo ar dvasinės ramybės.
Jis yra išleidęs dvi poezijos knygas, daugiau kaip dešimt kompaktinių plokštelių. Kazimieras Jakutis ypač dėmesingas lietuvių poetų kūrybai. Paminėsime tik keletą jo sukurtų dainų pagal Salomėjos Nėries ("Kada manęs nebus"), Jono Strielkūno ("Manęs nebėr", „Aš tą kraštą seniai bemačiau"), Juozo Macevičiaus („Iš tos nakties") posmus.
Tačiau bene didžiausio populiarumo sulaukė jo daina, sukurta pagal Antano Miškinio eilėraštį „Nuogas ruduo". Šią melodiją dainininkas vadina savo vizitine kortele, jo kūrybos pamatu, atspirties tašku. Beje, šią dainą 2022 metų Dainų dainelės konkurse įspūdingai padainavo Kamilė Mazmiraitė.
Prisiminkime tos dainos žodžius:
Daug vasarų ėjo nuėjo, mačiau,
Daugel meilės laukuose žaliavo.
Ir širdis tartum plaka rečiau,
Kaip linguoja liūdnai nuogas klevas.
Kur tas džiaugsmas pakalnių plačių?
Anei žodžių neliko, nei juoko smagaus.
Tiktai liūdesį didį jaučiu -
Nuo pat žemės juodos ligi balto dangaus!
Dar išeit, pažiūrėt ir pamot, -
Nors ir visas pasaulis tevysta...
Dar su vėtra pašvilpt sutemoj
Taip, kaip švilpia ir lekia jaunystė!
Toks nuogas, toks nuogas ruduo.
Stovi klevas liūdnumo kaip aš.
Eisiu - bėga ten upės vanduo,
Sakau - ir mane tegu neš.
Šį eilėraštį Antanas Miškinis (1905.02.11 - 1983.12.16) parašė 1930 metais. Jo lyrikos poetika jau tada rėmėsi folkloro ir vakarietiško modernizmo sinteze. Jo poezijoje ryškūs populiarių romansų motyvai.
Prieškario Lietuvoje Antano Miškinio poezija sutelkdavo klausytojų minias, kurios sutikdavo poetą ovacijomis. Deja, tarybiniais metais jo bandymai susigrąžinti skaitytojų simpatijas buvo nesėkmingi.
Ir štai dėl ko.
Pokario metais jis bendradarbiavo su sovietiniu pogrindžiu. 1948 metų vasario 12 dieną jis buvo suimtas ir 25 metams ištremtas į Sibiro lagerius. Iš čia grįžo tik 1956 metais. Po kelerių metų viešu pareiškimu spaudoje buvo priverstas atlikti prievartinę atgailą.
Apie tremtį nekalbėjo nei su artimaisiais, nei su svetimais. Rašė eiles, buvo priimtas į rašytojų sąjungą. Bet skaitytojai jau neberodė anų laikų dėmesio „tarybiniam" poetui.
Jis niekam nesigyrė, jog iš Sibiro lagerių parsivežė tikrą literatūrinę bombą. Kalėdamas siaubingomis sąlygomis, A.Miškinis ant beržo tošies ir cemento maišų parašė genialų tremties literatūrai priskirtiną eilėraščių ciklą „Psalmės". Tos „Psalmės" plito ne rašytiniu būdu - buvo giedamos, dainuojamos, tapo maldomis.
Daugelis tremtinių jas išmoko atmintinai.
Tas „Psalmes" ištikimai saugojo jo žmona Aleksandra ir tik prasidėjus Atgimimui rašytojo našlė jas paviešino...
Bet susižavėjimo žodžių Autorius jau nebegirdėjo - jis buvo Anapilyje. Liko tik graudūs „Psalmių" posmai, kaip šis, skirtas motulei - „Motule mano, vai mielų mieloji / Vienintelė man tu kaip Lietuva"...
