Marios žmonių prie Stasio paveikslų

Penktadienį Nacionalinė galerija Vilniuje buvo gulte apgulta žmonių, susirinkusių į pasaulinio garso lietuvių dailininko Stasio Eidrigevičiaus parodos “Veidas ant kaukės” atidarymą. Šeštadienį publika atsirito jau kaip sustiprėjusi banga, kurios dydžiu stebėjosi net visko matę melomanai.

Į savaitgalio susitikimą per atidarymą pakvietė pats dailininkas, stengdamasis nepasiduoti savo polinkiui improvizuoti. “Mano kalba bus trumpa”, - žadėjo nuo 1980 metų Varšuvoje gyvenantis dailininkas, bet vis tiek neiškentė ir liko savimi, papasakojęs epizodą su žibutėmis, kurias už du litus išvakarėse nupirkęs iš nepažįstamo berniuko restorane; šypsodamasis palygino publiką su žibutėmis. “O kas nori mano pasakų pasiklausyti, ateikite rytoj”, - pakvietė visus.

Atidaryti parodą Nacionalinėje galerijoje, sakė dailininkas, buvusi jo svajonė ir žadėjo už tai tūkstantį bučinių galerijos vadovei Lolitai Jablonskienei, bet pademonstravo tik kelis, ir tuos palydėdamas komentaru, kad lietuviški intymumai yra kiek kitokie.

Pulke žmonių buvo matyti daug S.Eidrigevičiaus kolegų, buvusių bendramokslių, Dailės akademijos, kurios garbės daktaras jis yra, studentų, mamų su vaikais. Apie politikus nekalbu, jų buvo, be abejonės, bet liko mažiau pastebimi. Kultūros ministras Arūnas Gelūnas kaip visada kalbėjo it iš rašto. Atidaryme dalyvavo ir Tarptautinio meno tyrimų instituto (IRSA) direktorius meno istorikas, besidomintis šio dailininko kūryba, Juzefas Grabskis (Jozef Grabski). Vieno didžiausių Lenkijos dienraščių “Rzeczpospolita” žurnalistė, kurios, matyt, neįtikino tiršta minia, šių eilučių autorę atkakliai klausinėjo, ar mylimas Lietuvoje S.Eidrigevičius, ar jis populiarus. Lenkijoje, kur metų pradžioje išėjo Monikos Kuc monografija “Stasys” lietuvių ir lenkų kalbomis, jis laikomas nacionaliniu turtu. Tai patvirtino ir per atidarymą kalbėjusi Lenkijos instituto Vilniuje direktorė Malgožata Kasner.

Panevėžietis fotografas Stasys Povilaitis, jau galintis didžiuotis dailininko portretais, kadaise darytais gimtajame Lepšių kaime, nepraleido progos pasigauti jį į fotosesiją po susitikimų su žurnalistais. O interviu tą dieną buvo daug. “Buvau pavargęs, bet papietavau, išgėriau vyno, ir vėl viskas gerai”, - sakė prieš atidarymą dailininkas ir nepiktai apgailestavo, kad kai kurie žurnalistai mėgsta klausti to paties, ką jis jau kalbėjęs spaudos konferencijoje.

“Klauskite to, ko nežinote”, - dar kartą prisiminė vakardieną S.Eidrigevičius šeštadienį ir pranyko iš akipločio tarp susispietusių aplink jį žmonių. Dailininko ekskursijoje po ekspoziciją netrūko improvizacijų. Kai jis netikėtai perduodavo mikrofoną kitam. Pavyzdžiui, žinomam dailininkui Mikalojui Vilučiui, su kuriuo paskutinį kartą matėsi Bolonijos knygų mugėje, ir tas dalydamasis įspūdžiais pareiškė, kad Stasys jam pasirodęs geriausias pasaulyje knygų iliustratorius. Arba menotyrininkei Ingridai Korsakaitei, kuri dar kartą pabrėžtinai pamini dailininko fantaziją, nes “ji yra bedugnė”. Arba parodoje jį užkalbinusiam jaunuoliui, kuris pasakoja, kuriuo momentu dailininko kūriniai užgavę sielą ir vertę žiūrėti juos iš naujo. Kai kas nustebina ir patį ekskursijos “vadovą” - staiga išeina priekin moteris, ne giminė, bet turinti jo pavardę, staiga Stasys pamato žmogų, kuris kadaise jam “išgelbėjęs gyvybę” (jo dėka laiku buvo išpjautas apendicitas). “Aš jums paskui paveikslą dovanojau, ar ne?” - prajuko dailininkas.

Pats dailininkas žaidė su Aušros vartuose pirktos žvakės liepsna ir pasakojo pasakojo, tarsi prieš tai nebūtų buvę varginančios atidarymo dienos. Apie improvizacijos žavesį, apie lietuvių kalbą, kokia ji jam graži, apie įprotį darbuotis, neapleidžiantį jo net viešbučiuose, apie ten gimstančius ciklus (gal bus ir “Vilniaus piešiniai”), apie šviesos kelionę savo studijoje, kur jokiam prašalaičiui nėra vilties pakliūti, nes dailininkas joje ne tik kuria, bet ir miega - gyvena savo dienas.

S.Eidrigevičiaus, tapytojo, iliustratoriaus, plakatų dailininko, skulptoriaus, iki birželio 5 dienos veiksiančioje trijų dalių parodoje (“Miglota”, “Melancholija ir nostalgija” bei “(Ne)mirtinga”) eksponuojama apie 200 kūrinių, sukurtų 1974-2010 metais. Tai aliejinė tapyba, pastelės, akvarelės, skulptūros, kaukės, estampai, piešiniai ir fotografijos. Diduma atvežti iš dailininko studijos Varšuvoje.

Dailininko personalinės parodos yra veikusios JAV, Australijoje, Kinijoje, Kanadoje, JAE, Meksikoje ir kitur. Japonijoje Otaru miesto muziejuje “Hiroko Mori & Stasys” šalia japonų menininko veikia nuolatinė lietuvio ekspozicija. S.Eidrigevičius tarptautiniu mastu yra laimėjęs ne vieną auksą ir ne vieną didįjį prizą, Lietuvoje įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija bei Kunigaikščio Gedimino ordinu.