Politikas Aleksandras Nemunaitis: yra ką pasakyt ir apie čigoną, ir apie Benkunsko milijonus

Jos vadovas, Vilniaus savivaldybės tarybos narys Aleksandras NEMUNAITIS mano, kad šiandien labiau nei bet kada reikia stiprios dešinės, kuri aiškiai kalbėtų apie šeimą, atsakomybę ir valstybės ateitį.

- Partijos pavadinimas pakiša mintį, kad jūs neprieštaraujate šūkiui „Vilnius visiems", pakeitusiam nuplėštą „Lietuva - lietuviams"?

- Oi, ne. Partijos pavadinimas „Lietuva-VISŲ" yra visai apie ką kita. Turima omeny, kad Lietuva priklauso visiems Lietuvos piliečiams, o ne grupelei politikų ar verslininkų, kad Lietuvos piliečiai referendumais turi spręsti svarbiausius Lietuvai klausimus.

Taigi partijos pavadinimas yra apie tai, kas turi valdyti Lietuvą. Dažnas komentatorius partijos pavadinimą supranta kaip Lietuvą be sienų, bet skubu patikinti, kad jis klysta - mes už reguliuojamą migraciją ir aiškią migracijos politiką.

- Kai lietuvių kalbos nedraugai užpuolė Valstybinės lietuvių kalbos inspekcijos vadovą Audrių Valotką, pavadinusį žodžius „negras" ir „čigonas" gerais, teiktinais, prisipažinote, kad žodis čigonas jums nerėžia ausies, nes jūsų senelis buvo čigonas. Taip sakėte iš solidarumo?

- Šis faktas nėra jokia paslaptis, kaip ir tai, kad mano tėvas - lenkas, o motina - baltarusė, kad esu baigęs rusų mokyklą... dėl to manau turįs teisę kalbėti ir apie tautines mažumas, ir apie čigonus...

- Štai iš kur jumyse menas užkalbėti dantis!..

- Džiaukitės, kad arklių neturit, pavogčiau... Juokauju...

- Kiek tenka jus stebėti internete, sureaguojate į kiekvieną, sakysiu, nesąmonę, kuria bandoma paveikti ar žmonių nuomonę, ar valdininkų veiksmus. Ir Socialdemokratų projektą savivaldos rinkimuose suteikti balsavimo teisę šešiolikmečiams pavadinote šūviu sau į koją. Kodėl?

- Pradėsiu nuo politkorektiškų leftistų išpuolio prieš Valotką, kuris, mano nuomone, yra kompetentingiausias žmogus lietuvių kalbos srityje.

Tie patys žmonės, kurie ragina pasitikėti valstybės institucijomis, savo veiksmais diskredituoja kalbos inspekciją, nepažeidžiančia nei Valstybinės kalbos įstatymo, nei Konstitucijos, nei pagaliau Aukščiausiojo teismo išaiškinimo žodžių „čigonas" ir „negras" vartojimo atžvilgiu.

Užuot klausę profesionalų ir pademonstravę bent kokį stuburą, pasiduodame eilinių propagandistų užgaidoms tenkinti pavienių asmenų prašymus vadinti juos taip ar kitaip.

Mes galime, bet neprivalome to daryti, lygiai taip pat, kaip Gruzijos neprivalome vadinti Sakartvelu, ar Lvovo Lvivu, šie žodžiai taip pat pjauna ausį, nes jie peršami kažkam paprašius.

- Būsit pamiršęs prezidento ištarmę, kad „pirmiausia Taivano atstovybė pati (išryškinta mano - D.Š.) nustato vienokį ar kitokį pavadinimą"?

- Vadinasi, jei lenkai paprašytų, turėtume jų sostinę vadint „Varšava"? Nežinau, kaip toli galima nueiti tenkinant kiekvienos grupės užgaidas.

Gal Lietuvą vadinti „Litva", kaip mus vadina gruzinai, norintys kad juos vadintų kartvelais? Tiesiog esame prisitaikėliai, savo kalbos negerbiam.

- Užtat, regis, nestokojame pagarbos paaugliams; taigi ką manote dėl socdemų siūlymo leisti balsuoti šešiolikmečiams, turint galvoje, kad žmogaus protas subręsta ne anksčiau 30 metų?

- Turiu dvi versijas: arba socdemai tai daro tyčia, provokuodami, tikėdamiesi sužlugdyt šitą iniciatyvą, kurią prieš kiek laiko buvo iškėlę liberalai, kad prie jo negrįžtume 5-7 metus, arba jie iš tikrųjų to nori, nesuprasdami, kad taip didina konkurentų elektoratą, nes jaunimas, beje, prijaučia konservatoriams.

- Gal viskas paprasčiau: gal socialdemokratai jau susiklijavę su konservatoriais ir liberalais?

- Oficialiai jie nesusiklijuos. Nors galvoja vienodai, nors palaiko tuos pačius sprendimus, bet vis dėlto tai visiškai nereiškia, kad jie dirbs vieningai ir po kiek laiko.

Kad dirbtum išvien, turi turėti tam tikrus svertus, nes kitaip visada liksi tik mažuoju partneriu. Sunkiai tikėtina, kad socialdemokratai būtų nusprendę dar labiau silpninti save, rizikuodami, kad nebus išrinkti į valdžią, todėl aš neatmetu pirmo varianto. Matysim, kaip ten bus.

- Nežiūrint to, kad jie, regis, pralaimi kovą dėl LRT, kurią vienas išmintingas žmogus pavadino šių dienų socdemų Žalgiriu?

- Manau, kad šita kova dar nesibaigė, manau, kad čia dar laukia antras, o gal net trečias raundas.

Ponia Viktorija Čmilytė- Nielsen labai garsiai kalba, kad jie neturėjo galimybės pateikti savo pastabų, nors, priminsiu, kai tik kūrėsi darbo grupė, buvo kviečiami visi suinteresuoti LRT įstatymo pataisų projektu, bet vieni net neatėjo, kiti netrukus išėjo iš ten.

Šitos kovos baigtis priklausys nuo socdemų užsispyrimo, na, o jeigu socdemai pralaimės ir šitą mūšį, jų partijos ateitis pasidarys labai miglota. Juo labiau, kad kuriamos naujos partijos, reikės pakovot dėl rinkėjų...

- Ir Laisvės partija, padedama LRT, bandys įgauti antrąjį kvėpavimą, išsirinkusi pirmininku Vilniaus vicemerą Vytautą Mitalą?

- Visi protingi žmonės norėtų, kad LRT įstatymo pataisos bent jau padėtų atstatyti ideologinį nacionalinio transliuotojo neutralitetą.

Vienas didžiausių informacijos kanalų, operuojantis didžiuliais pinigais, keliskart viršijančiais LNK ar TV3 biudžetą, yra galingas įrankis veikti piliečių sąmonę.

Nelygiavertis informacinis kai kurių partijų palaikymas, laikui bėgant, tik stiprėja.

Todėl nereikėtų stebėtis, kad ideologiškai LRT artimas V.Mitalas, vos tapęs Laisvės partijos pirmininku, iškart buvo palepintas eterio laiku, o Rimas Jankūnas, perėmęs iš Gražulio, irgi gana ryškaus personažo, Tautos ir teisingumo sąjungos vairą, buvo ignoruojamas.

Matysim, kaip bus pasielgta mūsų atžvilgiu: jau paskelbėme, kad mano vadovaujama partija „Lietuva - VISŲ" jungiasi su Krikščionių sąjunga. Partijų jungimasis, manau, yra dėmesio vertas faktas, visiems skundžiantis, kad Lietuvoje yra per daug partijų, kurios Seimo rinkimuose negali įveikti 5 proc. barjero.

- V.Mitalas, kaip ir jūs, pareiškė pretenduosiąs į Vilniaus mero postą būsimuose savivaldybių rinkimuose 2027 metais. Jį laikytumėte vienu iš stipresnių konkurentų?

- Oi ne, didžiausias konkurentas vis tiek greičiausiai bus meras Valdas Benkunskas. Nors jis dar nepagarsino savo ketinimų, tačiau tai matyti iš jo komunikacijos: jau kiek laiko administraciniai resursai naudojami jo populiarinimui, jo žmona nuolat kviečiama į TV laidas ir panašiai, o gyventojai paprastai menkai kreipia dėmesį, kaip valdomas miestas.

Dar bus Artūras Zuokas, minimaliu skirtumu pralaimėjęs Benkunskui praėjusius rinkimus; gal jo reitingai ir nėra itin aukšti, bet galima sakyt, kad jo pavardė jau yra tapusi savotišku brendu.

Tai žmonėms daro įspūdį, kaip ir populistinės tendencijos: štai Benkunskas kalba apie Maskvos namų griovimą, arba draudimą Rusijos dainininkui atvykti į Vilnių, ir socialiniai tinklai net sprogsta nuo jo palaikymo...

- Nors, anot jūsų, savo sprendimais jis yra smarkiai susišaudęs kojas? Vienas prieštaringiausių - brangesnė už brangią Nacionalinio stadiono statyba, vienas beprotiškiausių - laivų transportas Nerimi, akimirksniu stojantis dėl pakilusio vandens?

- Mero vizija - „Vilnius prie Neries" - pasireiškė upės įveiklinimu.

Prisimenat komunikaciją, kad laivai negali plaukti, nes per daug vandens? Mano nuomone, buvo nupirkti silpni laiveliai, kuriems judant prieš padidėjusią srovę, reikia daugiau energijos ir dėl to greičiau išsikrauna akumuliatoriai. Tokiu atveju laivyba pagal grafiką tampa abejotina, nes tektų dažniau užsukti į elektros įkrovimo stoteles...

Gal teko girdėti ir apie Benkunsko planą išsyk renovuoti penkias mokyklas, mokinius iškeliant į biurus, nuomojantis patalpas kur kas didesne nei rinkos kaina? Už šias patalpas bus mokama 350 000 EUR per mėnesį, papildomai mokant ir už parkavimo vietas.

Dosnus žmogus miesto meras, jam negaila tam reikalui mokesčių mokėtojų milijonų, jis leidžia užsidirbti visiems...

- Gal greičiau saviems? Juk dėl jūsų bandymo išsiaiškinti kosmiškai pabrangusio nacionalinio stadiono statybos peripetijas, jo statytojas Arvydas Avulis buvo žadėjęs neleisti jums jame lankytis. Statybos prasidėjo, aistros atlėgo, gal jau esate išbrauktas iš juodojo sąrašo?

- Buvom susitikę kelis kartus, kalbamės be pykčio, draugiškai.

Jo posakį apie įtraukimą į juodąjį sąrašą vertinu kaip spaudimą toliau nevykdyti tyrimų ir neskųsti dėl pažeidimų, nors skųsti yra dėl ko: Europos komisijos sprendimu areną leista statyti iki 7000 vietų, bet jis garsinasi, kad statys areną daugiau vietų, - negaliu suvokti, kodėl.

Jeigu sutartyje paaiškinta, kad stadiono infrastruktūra negali būti nuomojama kažkokiems klubams, jei yra savivaldybės kontrolieriaus išaiškinimas, kad pati savivaldybė iš operatoriaus jos negalės nuomotis lengvatinėmis sąlygomis, bet žiniasklaidoje jau dabar matome ženklų, kad vyksta tam tikri derinimai, kad galimai čia bus „Lietuvos ryto" arena ir pan.

Žadinys įtraukti mane į juodus sąrašus juridiškai buvo blefas, bet kitas A.Avulio įspėjimas, nuskambėjęs LRT eteryje, buvo kur kas rimtesnis: jeigu dar kažkas trukdys projektui, jis sakė padarysiąs viską, kad tas, kuris trukdo, atsakytų asmeniniu turtu už padarytą žalą.

Čia buvo gerokai galingesnė žinutė.

- Kadangi pirmiausia iš jūsų sužinojome apie „BaltCap" fondo partnerio Šarūno Stepukonio aistrą ir galimai praloštus milijonus, jūsų ir klausiu, kaip jis kruta dabar?

- Aš gi domėjausi ne pačiu Stepukoniu, man nelabai įdomi jo, kaip lošėjo, istorija. Žinojau, kad „BaltCap" turi finansinių problemų ir ieško galimybių išeiti iš nacionalinio stadiono projekto.

Aš mačiau, kad Vilniaus savivaldybės administracija žinojo apie šias problemas ir bandė „BaltCap" išsukti, atvesdama be konkurso kitą žaidėją. Buvo šnekama su vienu, su kitu ir tik trečias sutiko ateiti gelbėti projekto.

Ir vėlgi liko klausimas, ar be to projekto pabranginimo nebuvo dar kažkas pažadėta.

Nekaltinu nieko, bet yra toks sutapimas, kad po mėnesio, kai buvo pasirašyta koncesijos sutartis su „Hanner", administracijos direktorius Adomas Bužinskas pasirašo detalųjį sklypo planą, kur „Hanner" leista statyti daugiabučius prie Šilo tilto, nors anksčiau nebuvo leidžiama...

- Įdomu, rastumėt sostinės merui kokį nors pagiriamąjį žodį?

- (Pauzė.) Jei labai reikėtų, pagirčiau už tai, kad nuėmė tuos gelžgalius - metalinius narvus nuo Žaliojo tilto.

Sunku ginčytis, nemažai kelių sutvarkyta, bet lieka klausimas, kiek tai kainavo ir kur yra prioritetai. Negali sakyt, kad visi pinigai ištaškyti ar naudoti neprotingai, yra ir padarytų darbų, bet ar tikrai reikia po 200 milijonų kasmet sukišti į asfaltą?

Gal mažinant spūstis verčiau bent poroje sankryžų pastatyti po viaduką, užuot pasmerkus vairuotojus stovėti kamščiuose, bet geram kely. Arba tiltai: kiek jų yra susiplanavęs, o to pagrindinio, kurio žmonės prašė per Nerį - iš Balsių Nemenčinės link - planuose neliko.

- Vilniaus taryboje vienintelė opozicija, regis, esate tik jūs?

- Gal ne kiekvienas žino, kad Vilniaus tarybos narys paprastai gauna 760 eurų atlyginimą ir daugelis tiek skiria visuomeniniam darbui laiko, kiek lieka nuo pagrindinių pareigų už Tarybos ribų.

Aš daug laiko skiriu politikai, miesto reikalams, dėl kurių viešumo tenka su savivaldybe bylinėtis ir teismuose, nes mano užklausos paprastos ir naudingos žmonėms.

Viena pirmųjų mano užklausų, pradėjus dirbti miesto Taryboje, buvo tokia: su kokiomis teisininkų kontoromis pasirašytos sutartys, ir paprašiau parodyti paskutinių dviejų metų mokėjimus.

Aš įsivaizduoju, kad ne tik man turėtų atsakyti į užklausą, bet šiaip tai turėtų būti vieša informacija. Aš tokios negavau ir neretai gaunu neigiamus atsakymus, kurių formuluotė skamba maždaug taip: kadangi artimiausiame Tarybos posėdyje šitas klausimas nebus svarstomas, jums šitos informacijos žinoti nereikia ir mes jos neteiksime.

Labai keistas dalykas: trys partijos (socdemai, Laisvė ir teisingumas, buvusi Zuoko partija, ir lenkai) yra pasirašiusios opozicijos sutartį, pagal kurią įgijo net keturis postus savivaldybėje, tačiau per trejus metus buvo tik vienas posėdis, kuriame, matyt, dėl kažko nesusitarė ir daugiau tokių susitikimų nebuvo.

Opozicijos lyderis su likusia opozicija nederina darbotvarkės, opozicija taigi yra silpna, bendros platformos mes neturime.

Manau, čia susiduriame su gilesne problema, nes žmonės nelabai ir nori eit į politiką. Ne tik dėl menkai apmokamo darbo, bet ir dėl viešumo padarinių, kai vadinamieji tiriamosios žurnalistikos atstovai ir ne be tam tikrų tarnybų pagalbos atkapsto 20-30 metų senumo įvykius ir pateikia visuomenės teismui šių dienų kontekste.

Geriausias to pavyzdys - didžiausias skandalas, kilęs po to, kai kandidatui į ministrus buvo prikišta, kad jis prieš 20 metų linksminosi vakarėlyje, kuriame dalyvavo striptizo šokėja (nors prieš 20 metų turbūt retam bernvakary jos nebuvo).

Todėl daugelis, prieš sukdamas į politiką, pagalvoja apie viešumo kainą, juo labiau, kad sterilių žmonių apskritai nesama, ir renkasi ramų gyvenimą.