Kiek nori kartok, kad medis yra žuvis, jis vis tiek neims plaukti

Kas jau kas, o drabužių ir interjero dizainerė Daiva URBONAVIČIŪTĖ, pati būdama neabejinga politikai, žino, kad lygiai taip pat, kaip pagrindinį toną mados tendencijoms suteikia didieji mados namai Milane, Londone, Paryžiuje, Niujorke, taip bendravimo stilių viešajame valstybės gyvenime užduoda didieji valstybės rūmai.

- Ką pasakysite, jei tarsiu, kad šiandien madinga būti kultūrininku, konservatorium, Žemaitaičio priešu, Tapino sekėju, moterų teisių gynėju ir dar homoseksualu?

- (Juokiasi). Taip, yra tokia mada ir yra jai pasiduodančių. Bet aš, būdama konservatyvių pažiūrų, pasisakydama už laisvą rinką ir krikščioniškas dorybes, nepalaikau ideologizuotos politikos, kuriai daugeliu aspektų atstovavo praėjusios kadencijos koalicija, dabar esanti opozicijoje, - esu už tai, kad lygiai turi būti ginamos ir moterų, ir vyrų teisės, kad lygiai gerbiami būtų visi piliečiai, - ir dauguma, ir mažumos,- bet kai matau, kad viena mažuma pradeda diktuoti daugumai, man tai yra nepriimtina.

Visas iškylančias problemas galima išspręsti, galima sureguliuoti teisiškai ir gyvenimą susidėjus tiek turto, tiek palikimo atžvilgiu, galima pridėti šeimoms pinigų už vaikų priežiūrą, pripažįstant jų auginimą darbu svarbiu tautai bei valstybei, bet kai pradedama kalbėti apie ideologijas, arba pseudofeministines idėjas, kurios net atkartoja komunistinius gyvenimo principus nuo moterų teisės į kūną iki naujų vyrų ir moterų vaidmenų, ar teisės pasirinkti socialinę lytį, Dieve, tada sakai, tai jau yra šėtono puolimas.

Matyt, dėl to netikrumo ar spaudimo vis daugėja emociškai sutrikusių, ideologizuotų, susipriešinusių ir net sergančių žmonių, nes yra masiškai iškraipoma realybė, kad ir vadinamųjų socialinių lyčių (vaidmenų) atžvilgiu.

Na, gerai, nepaisydamas savo biologijos, žmogus gali pasivadinti kuo tik nori, bet kaip, pavyzdžiui, medį pavadinsi žuvimi. Net jeigu apstoję medį kartosime, kad jis yra žuvis, bet medis nuo to juk neims plaukti.

Žmogaus protas gali sukurti daug tokių fantazijų ir į tokias variacijas reikėtų žiūrėti kaip į meno kūrinį - ypač šiuolaikinį, kur svarbiau koncepcija bei turinys, o ne forma.

Iš tiesų, kartais deja vu jausmas aplanko, pasijunti kaip sovietiniais laikais, kai tau sakydavo, kad turi mąstyti taip, kaip partijos vadai pasakė, išsižadėdamas savo šaknų, istorijos, tėvynės... Manau, kiekvienas žmogus nori būti laisvas nuo bet kokios ideologijos.

- Pastaruoju metu socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje apkalbinėjama premjerės kelionė į Vatikaną, jos apranga, kiek anksčiau buvo kilusi diskusija dėl pirmosios ponios Dianos Nausėdienės kostiumų priimant Danijos karališkąją porą. Kaip manote, ar kritika jų atžvilgiu nėra netiesioginis puolimas prieš politinę jėgą, kurioms jos atstovauja?

- Manau, kad ne. Manau, čia yra toks apgailestavimas, apmaudas, kad karalių, demonstravusių nepriekaištingą skonį, stilių bei eleganciją, akivaizdoje mums, turintiems ir galimybių, ir specialistų, nepavyko prilygti šiems aukštuomenės atstovams elegancija ir kostiumais.

Taip, viskas buvo lyg ir korektiška, gražu, lyg ir neblogai, tačiau vis dėlto tai progai nebuvo pasirinktas tinkamas sprendimas. Buvo galima rasti ir geresnių variantų.

Penkis sezonus esu dirbusi TV3 televizijoje, kūriau jos stilistiką, kai dar nebuvo žinoma, kam tas stilistas išvis reikalingas, ir be kita ko, patyriau, kad esama audinių, kurie gerai žiūrisi dienos šviesoje, tačiau fotografijose ar televizijos ekrane atrodo visai kitaip...

Mano nuomone, buvo padaryta būtent tokia - audinio pasirinkimo klaida, bet, kaip sakoma, kas nedirba - tas neklysta.

- Kodėl lietuvės nemėgsta skrybėlių? Jūsų nuomone, skrybėlė tinka premjerei Ingai Ruginienei?

- Skrybėlės yra sena britų etiketo ir mados tradicija. Jos dažniausiai dėvimos dienos metu ir oficialiuose renginiuose, tokiuose kaip vestuvės, arklių lenktynės, sodo vakarėliai ar karališkos ceremonijos.

Vakare skrybėlės paprastai nedėvimos - jas pakeičia šukuosena arba papuošalai. Anksčiau skrybėlė taip pat rodė socialinį statusą ir pagarbą etiketo taisyklėms.

Ar premjerei tinka skrybėlė? Manau, kad ji atrodė elegantiškai. Tik dėl spalvos suabejočiau - juodos spalvos rūbai ir tokios pat skrybėlės labiau tinka laidotuvėms.

Moterys Lietuvoje gal mažiau gilinasi į etiketo reikalavimus, todėl verčiau nerizikuoja. Kita vertus, dauguma moterų dėvi striukes - su jomis šilta, jos nevaržo judesių, bet, pavyzdžiui, skrybėlė ir pūkinė striukė yra sunkiai įsivaizduojamas derinys.

Žinoma, pasitaiko mados revoliucionierių, juo labiau, kad šiuolaikinė mada itin tolerantiška eksperimentams, sumaišo stilius, įvairias tendencijas, ir gali išvysti merginą tiuliniu sijonu avint kerzinius batus...

- Turite profesinį įprotį sutikti žmogų pagal drabužį?

- (Juokiasi.) Ne, sutinku žmogų pagal jo protą. Žinoma, pagal profesiją galiu pasakyti, ar tas žmogus deramai apsirengęs tai progai, ar drabužis jam tinka ir ką galbūt reikėtų keisti. Žmogaus rūbai visada rodo jo statusą visuomenėje.

Kai pradėjau mokytis Dailės akademijoje vaikščiodama gatve nuolat tyrinėjau, kaip žmonės rengiasi, ir kritikuodavau juos mintyse.

Žinoma, tvarkingas, geras rūbas šį tą sufleruoja apie jo šeimininką, jis ne tik suteikia jam pasitikėjimo, bet ir prašyte prašosi komplimentų, na, o prasidėjęs pokalbis labai greitai atskleidžia kitus žmogaus gebėjimus.

- Kokius protinius ar estetinius gebėjimus atskleidžia eilės besifotografuojančių prie reklaminės sienelės kokiame nors subuvime?

- Noras fotografuotis yra grupinis instinktas parodyti ne tik savo pritarimą renginiui, bet ir pasirodyti: ir aš čia buvau... Žmogui visuomet norisi pritapti prie bendruomenės, kurioje jis yra, arba gražiai išsiskirti, arba gražiai neišsiskirti.

Galima atrasti įdomių ir netikėtų sprendimų. Žinoma, jei tik fotografai gražiai nufotografuoja...

Pastebiu tokią tendenciją: mūsų šalyje labiausiai puošiamasi vestuvėms, na o vakarėliuose, priėmimuose pirmiausia krenta į akis, ar renginio svečiai suprato, į kokį renginį susiruošę, ar jų išvaizda atitinka renginio koncepciją ir pakvietime nurodytą aprangos kodą.

Paskui kyla mintis apie laiko ir lėšų santykį: vieni turi pakankamai tiek laiko, tiek pinigų, kiti gi stokoja ir vieno, ir kito.

Kita vertus, senos demokratijos Vakarų šalyse tėvai perduoda savo vaikams etiketo taisykles ir nuo mažumės moko skoningai ir stilingai rengtis, Lietuva gi išgyveno kelias okupacijas, komunistinius laikus, kur mada buvo laikoma buržuazine atgyvena ir galimybės stilingai rengtis buvo ribotos ir dėl prieigos prie deficitinių prekių, ir dėl finansų.

Mūsų dienomis padėtis visai kita ir galima ne tik susipažinti su mados tendencijomis, kurias diktuoja ir garsūs dizaineriai, dirbantys garsiausiuose mados namuose Londone, Paryžiuje, Milane, Niujorke, - ir jos papildiniais, kylančiais „iš apačios" dėl vadinamųjų influencerių ar garsenybių įtakos.

Pasitaiko žmonių, kurie aklai pasiduoda mados užgaidoms, pamiršdami, kad konkrečiam žmogui ne viskas tinka, kas patinka. Lygiai taip pat atrodo žmonės, aidu atkartojantys kitų požiūrį, jam nesuteikdami nieko sava.

- Kaip manote, koks socialinis žmogaus tipas nūn madingas bendruomenėje? Chamas, palaižūnas, vergas, apaštalas, teisuolis?

- Oi, nežinau, galiu tik pasakyti, kad man kelia pasitikėjimą žmogus, kuris ne tik atrodo elegantiškai, bet ir kelia pasitikėjimą savo laikysena, kitaip tariant, kai jo išorė sutaria su jo vidumi ir spinduliuoja pagarbą aplinkiniams.

Prisimenat 90- uosius, kai išpopuliarėjo treningai ir užgimė banditiškas stilius, nes, pavyzdžiui, vilkėdamas kostiumą, negali juk imtis fizinių darbų. Išorė ir vidus nėra atskiri pasauliai - jie nuolat veikia vienas kitą.

Aišku, juo rūbas išskirtinesnis, juo labiau jį puoselėji, ir net instinktyviai geriau elgiesi, - jis įpareigoja ir įstato į tam tikrą kontekstą ar struktūrą, - pavyzdžiui, klasikiniai rūbai visada tampa gelbėjimosi ratu pasitikėjimo stokojantiems žmonėms.

- Jeigu jums grožis - dorybė, kas jums dorybė politikoje?

- Pagarba. Kilnumas, kuris šiandien - itin retai sutinkamas. Bet yra tokių pavyzdžių, tarkim, prezidentas Valdas Adamkus - jį visuomet supo ir tebesupa kilnumo aura. Manau, mums trūksta tos kultūros, aukštosios kultūros, ypač dvasios aristokratų, kurie žino, kaip elgtis, ir kaip save pateikti, kad neišsišoktų ar neįskaudintų kito.

Mūsų šalyje laisvė neretai suprantama, kaip normų nepaisymas, ir smūgis oponentui žemiau juostos, asmeniniai įžeidinėjimai laikomi narsumo požymiu. Mano laisvės supratimas susijęs su krikščioniška laisvės samprata.

Laisvė - tai žmogaus gebėjimas sąmoningai rinktis gėrį ir gyventi pagal sąžinę bei moralinius principus. Ji nėra vien galėjimas daryti viską, kas patinka, bet atsakomybė prieš kitą žmogų, bendruomenę ir Dievą.

Esu tikra, kad gyvenant bendruomenėje būtina laikytis visuotinų bendrabūvio taisyklių, pavyzdžiui, dekalogo: jeigu jo paisai, kyli ir tobulėji, o jei nepaisai... Labai liūdna ir gaila, kad mūsų akyse vyksta daug įvairių dalykų, kurie, sakytum, būdingesni kriminaliniam pasauliui.

Sovietiniais laikais, kuriais ir mano gyventa, mes negalėjome pasigirti nei gražiais drabužiais, nei turtais, - praktiškai diduma gyvenom vidutiniškai vienodai, bet galėjome pasididžiuoti bent jau išsilavinimu, bent jau žiniomis, bent jau svetimų kalbų mokėjimu.

Dailių suknelių ir džinsų neturėjome, bet turėjome daug intelektualų. Tai buvo vertybė, deja, šiuo metu, manau, emocijos pakeičia išsilavinimą.

- Be abejonės, pagarba yra esminis aristokrato požymis, tik jis mūsų dienomis neretai laikomas silpnumu. Kokiu naudinga būti šių dienų tikrovėje?

- Gal ne tokio atsakymo tikėjotės, bet, mano giliu įsitikinimu, valstybei, tautai yra naudingas tas, kuris supranta esąs tautos atstovas, giminės tąsa ir prisiima atsakomybę už tą tęstinumą prieš praeities kartas, veikusias bendrojo gėrio labui.

Man, pavyzdžiui, imponuoja istoriniai dalykai, kurie nesikeičia per amžius... Naudingas tas, kuris stengiasi siekti aukštumų, nesutikdamas su tais, kurie gyvena šia diena ir nesuka sau galvos, kam jie, kodėl jie - jie susimetę į savųjų ratą ar vadinamąjį „burbulą", ir jiems to visiškai gana.

- Rastume nemažai pavyzdžių, kad būti tam tikro „burbulo" viduje yra itin naudinga. Štai pastarųjų dienų įvykis: Vilniaus universiteto (TSPMI) dėstytojui išplėšus jaunuolių laikomą šūkį „Lietuva lietuviams", šis įvykis ilgokai buvo nutylimas, o paskui gana aptakiomis frazėmis nušviečiamas. Galite įsivaizduoti triukšmą, kuris kiltų, jeigu jis būtų ne liberalios ideologijos atstovas?

- Liberalios demokratijos mada, manipuliuojanti tavo jausmais, emocijomis, tikėjimu grožiu, gėriu, yra užsitikrinusi valstybinį palaikymą, ne tik teisinį, bet ir finansinį.

Ideologijoje mažai ką sukuri, bet už lojalumą gauni nemažą atlygį, todėl nereikėtų stebėtis, kad praėjusių metų pabaigoje pavyko taip greitai sutelkti didelį kultūrininkų protestą dėl vadinamojo laisvo žodžio, pasinaudojus dar ir tuo, kad jaunimas visada siekia prieš kažką protestuoti, laužyti taisykles.

Demokratinėse valstybėse, ypač senose, visuomenės nepasitenkinimas esama padėtimi, jos sukeltos įtampos iškraunamos būtent per protestus, demonstracijas, - taip valdoma visuomenė.

Deja, teigiama, kad bet kurioje visuomenėje pagal statistiką yra apie penkis procentus šviesiausių intelektualiausių žmonių, o iš jų galbūt tik vienas procentas reiškiasi viešumoje.

Todėl labai svarbu, kokioje bendruomenėje jauni žmones auga ir ko jiems pripučia į galvas aukštosios mokyklos, prijaučiančios vienokiai ar kitokiai ideologijai.