Jei nenueini pas kultūros proletarą, jis pats ateina pas tave

Puiki skulptūra, akmens luite įkūnijusi moteriškumą, kaip ir subtilūs, neprilygstami Dichavičiaus aktai.

Tačiau gruodžio pradžioje ši skulptūra buvo subjaurota raudonais dažais. Užrašas skelbė: „To jau gana". Šis apgailėtinas vandalizmo aktas keistai sutapo su Lietuvą apsėmusiais kultūrininkų protestais.

Apskritai skulptorius Mindaugas JANKAUSKAS yra taikus žmogus, nuginkluojantis šiltu žvilgsniu ir nuoširdžia šypsena, kuriantis prasmingus darbus, kai kuriuos - net dovanai, ir, be kita ko, tuo metu, kai socialiniai tinklai sproginėja nuo pagiežos, patyčių ir neapykantos, savo paskyroje jis netikėtai ima ir nuramina: „Laimė, matyt, nenešioja batų, gal tai ir lemia, kad mes jos žingsnių taip dažnai negirdime.

Ji įžengia tyliai, lyg iš lauko į namus įplauktų saldus vasaros kvapas - vos vos, pro pravertą langą, kartu su šiltu vėjo gūsiu, kuris atsineša žolės dvelksmą ir tolimą saulėlydžio žaros aidą... Kartais ji praskrenda tik trumpu paukščio šešėliu ant šiltų grindų - tokiu trumpu, kad vos nusisukęs jau jo ir nebematytum...". Ši ištrauka susipjovusioje tautoje išties labai tinka prieš Kalėdas.

Jubiliejiniams Bažnyčios metams skulptorius iškalė akmens skulptūrą - koplytstulpį, kuris šį mėnesį buvo atidengtas Šilutėje Šv. Kryžiaus parapijos klebonijos kieme. Vasarą dovanojo du Angelus Kretingos ligoninei.

„Savo darbais noriu puošti, džiuginti, guosti ir padėti žmonėms, esu laimingas, kada tai pavyksta", - taip Mindaugas prisistato savo interneto puslapyje.

- Kaip sužinojote, kad jūsų skulptūrą Nidoje ištepliojo niekdariai? - „Respublika" paklausė Mindaugo Jankausko.

- Internete. Šiais laikais informacija greitai sklinda, ypač jei ji neigiama. Tik sužinojęs, kitą dieną buvau Nidoj, padariau pirminį valymą, reikės dar kartą važiuoti, pabaigti sutvarkyt. Kai montavome, kai atidengėme, buvo vilties, kad ir ateityje ji niekam neužklius, nes viešoji nuomonė ir nuotaika buvo palanki, skriejo gražūs atsiliepimai, ir še tau - kažkas kažkokį lozungą išrašė...

Esu tikras, kad tai ne piemenų darbas, tai intelektualaus, greičiausiai kultūros bendruomenės žmogaus, pareiškimas. Ką darysi: jei šiandien tokia etika ir estetika jiems priimtina, tai tokia kultūra ir didžiuokimės...

- Ir mažai žmonių, galinčių, anot jūsų, dovanoti tikrą meilės kupiną šviesą?

- Aš manau, jų visada buvo ir yra, bet paprastai laimi garsiau rėkiantys ir tie, kurie valdo pagrindinius informacijos srautus. Be to, nepasakysiu nieko nauja primindamas, kad tamsioji gyvenimo pusė visuomet sulaukia daugiau dėmesio ir transliacijų. Iš tikrųjų turim labai daug ir labai šviesių asmenybių, kurios galėtų būti kaip ir kelrodės, bet kažkodėl kovotojai už laisvą žodį jų mums neparodo.

Vieša paslaptis, kas Lietuvoje valdo pagrindinę žiniasklaidą ir kokiai grupei nutekinama tam tikra valstybės informacija. Jų nuopelnas - ir parodomieji įtakingiausių menininkų, politikų, žiniasklaidos atstovų rinkimai; jie ir yra atsakingi už tai, kokioje atmosferoje dabar gyvenam.

Jie mielai priima įtakingiausių ordinus, jais didžiuojasi, bet niekada negirdėjau juos sakant: esame įtakingi ir dėl to dvigubai atsakingi. Ar jūs girdėjote, kad jie prisiimtų atsakomybę? Jie turbūt džiaugiasi einantys viena kryptimi, bet net nesusimąsto, kur link veda toji kryptis.

- Jei leisite, pacituosiu jus patį: „ prarasti galvą nesunku, rasti ją gali būti didelė strateginė klaida. Bent jau kol įsitikinsite, kad ši galva yra tikrai jūsų ir kad ji tikrai nusipelno grįžti"... Ar laužėte kada savo galvą, prie kurios pusės glaustis nūn vykstančiame kultūriniu apsimetančiame ideologiniame kare?

- Manau, kad viena iš galvos (proto) vertybių - yra abejonė. Juk nėra tų šventųjų be dėmės, be nuodėmės,- visi esam žmonės ir visi turime galimybę suabejoti, kelti klausimus, kodėl taip, o ne kitaip, kodėl, pavyzdžiui, kelią planuoja nutiest būtent čia, kodėl pinigų suma tokia, o ne kitokia ir panašiai. Dvejonė visuomet gimdo klausimus, kai kuriuos pasveri savyje, kai kuriuos gali užduoti viešai.

Mano aplinkoje diskutuojant su draugais ir kolegomis, kitaip nebūna, gali klausti, aiškintis, ginčytis, o sostinėje, pasirodo, LRT užduoti klausimų, juo labiau viešai suabejoti jos tyrumu - nevalia, nes nacionalinis transliuotojas teigia esantis šviesa ir tiesa (ar tikrai?) Tokiu atveju pasipila fontanai „meilės" ir nuostabiausių argumentų...

Manau, kad specialiai ieškoma skaudžių visuomenei temų ir į tas temas kaip į vudu lėlę imama badyti adatėlėmis. Čia skauda, čia smeigia adatą, čia skauda, čia smeigia adatą... Vyksta kova be jokių klausimų, be argumentų ir be rezultatų.

Menama šviesuomenė žada stovėti, eiti, gulėti iki galo... Jie turbūt žino, iki kokio, ir tai yra jų teisė... Nelaimę išgyvenęs žmogus įgyja tam tikros patirties, šiuo atveju - vargu, nes šie karai, konstruojami pagal komunistinio vadovėlio taisykles, niekur neveda.

- Jums sunku patikėti, kad liaudis būtų taip sunerimusi dėl žodžio laisvės?

- Skelbta, kad vos ne 40 milijonų susirinko (Juokiasi.) Čiagi nėra apie ką kalbėti, čia yra triukai, cirkas, ir mes visi už jį mokame labai brangiai, - vis dėlto išlaikome ir LRT iš valstybinio biudžeto, ir Seimą, o jie rodo mums cirką, ir patį pigiausią.

- Užtat neradote geresnio būdo, kaip apie tai kalbėti alegorija, kuri man asocijuojasi su Orvelu: LRT vaizduojate kaip vištidę su aukso obuoliais, į kurią veržiasi visi, turintys bent porą plunksnų ant uodegos?..

- Juk Orvelas - klasika. Jis yra parašęs ir gerų analitinių straipsnių, atsiverti juos, skaitai, ir šiurpsta oda, nes jie yra apie šiandieną, apie žodžio devalvaciją. Skaitai, kad žodžio laisvė ribojama dėl mūsų pačių laisvės ir matai, kaip sukeičiamos sąvokų prasmės, kaip sukeliama įtampa, kad valdžia būtų priversta imtis griežtesnių priemonių.

Supranti, kad visą tą košę maišo išprusę žmonės ir jie tai daro kryptingai, juo labiau, kad minia lengvai pasiduoda jų įtakai ir yra lengvai valdoma. Manyčiau, kad toji kova „už laisvę" prasidėjo dar pandemijos laikais, kai buvo populiarinamas „petys už laisvę". Sako, vedlys iš pradžių už dyką varė šitą reikalą, paskui nenoromis paėmė pinigus už tą akciją. Visiškai banalu ir labai gaila, kad ir šitie protestai už laisvę vėl susieina į pinigus.

- O kaip į jūsų kūrybą atėjo dvasiniai autoritetai - Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Rimas Tuminas, Rimantas Dichavičius...?

- Per kavą...Geri kavą su draugais, kolegomis, menininkais, aktoriais, kalbiesi ir kyla įvairių idėjų; kai kurios išsivynioja iki didesnių projektų. Kartais netikėtų. Jeigu gera kava, gera kompanija... galima daug ką nuveikti. Kai vieną vakarą paskambino Rimantas Dichavičius, vos telefonas man iš rankų neiškrito, maloniai, gal valandą prakalbėjome, klausė, ar galiu padėti, ar daryčiau. Čia bet kurio svajonė artimiau pažinti tokį žmogų, kurti kartu, pasimokyti, tarytum Dievo ir likimo dovana...

Pernai metais sukūriau paminklą Rimo Tumino gimtoje sodyboje Pelėdkojų kaime Kelmės rajone, Mažajame teatre po legendinio varpo kompozicija - akmens pakopų kompoziciją su režisieriaus prasmingomis citatomis: „Mano požiūris-neieškoti kaltųjų, nes jų nėra, ir neieškoti teisiųjų, nes jų irgi nėra, o ieškoti darnos-kaip gyventi, kad sulauktum Viešpaties šypsenos".

Jo kūryba mane lydėjo nuo vaikystės, nors augau, mokiausi provincijoje, Tauragėje: kai kuriuos spektaklius buvau gyvai matęs, kai ką žiūrėjau per televizorių. Man darė įspūdį ir jo spektaklių muzika, imponavo scenografija ir režisūra, trumpai tariant visuma, kuri lyg snaigė nenori leistis ant žemės, bijodama ištirpti tarp banalybės dulkių. „Teatro negalima surasti, negalima jo pasisavinti, negalima prie jo prisirišti... Ir kai tik jį pasikvieti, randi, išvalai jam vietą žemėje, jis nusileidžia, gyvena ir čia pat miršta", - sakė R.Tuminas.

Deja, asmeniškai teatro stebuklo kūrėjo nebuvau sutikęs. Pats jis, kad ir kur nuklydęs, į Vilnių, į Romą ar dar toliau, - vis tiek liko žemaitis. Kaip akmuo iš gimtų laukų, kaip tas pats ąžuolas, kuris po šimto metų dar ir dabar stovi jo sodyboje. Man labai patiko, kad jis dažnai kartojo esąs žemaitis. Sakė, jeigu nebūtų buvęs režisieriumi, būtų buvęs skulptoriumi.

Labai sujaudino ir dar labiau nuvylė kultūrininkų laikysena, kai režisierius, nepelnytai užpultas karo Ukrainoje pradžioje, tylėjo žemaitiškai, kietai, giliai ir su tyliu šypsniu, kurio, matyt, niekas taip ir nepajėgė suprasti. Galvoji, kiekgi mūsų tautoje genijų, kad taip žiauriai buvo pasielgta su vienu iš jų. Ministrai, valdžios keisis, jų vardai nuplauks į praeities užribius, o jo darbai, jo vardas, net neabejoju, liks, kol lietuviai bus gyvi.

- O Čiurlionis?

- Mikalojus Konstantinas Čiurlionis - genijus, vienas iš pagrindinių mano gyvenimo figūrų, tarsi likimo ženklas. Galima sakyti, su jo paveikslų reprodukcijomis, atvirukais augau, klausydamas pasakojimų apie jį per radiją, televiziją, ypač muzikologo Viktoro Gerulaičio, mokėjusio spalvingai nušviesti asmenybes.

Kai 2002 metais baiginėjau Dailės akademijos Telšių filiale skulptūros studijas, Plungės Mykolo Oginskio meno mokykla panoro skulptūros M.K. Čiurlioniui atminti, ir ji tapo mano diplominio darbo tema. Atrodo, gana gražiai įsiliejo į aplinką,- Čiurlionio provaikaitis Rokas Zubovas, atvykęs į skulptūros atidarymą, prisipažino buvęs maloniai nustebintas.

- Kai permeti akimis jūsų „likimo ženklus", matai, kad diduma jų susiję su praeities herojais ir datomis, ką žmonės labai dažnai linkę pamiršti gyvendami „čia ir dabar".

- Kultūros misija (net bloga tarti šitą devalvuotą žodį) ir turėtų būti: įkalti į Lietuvos istoriją kaip į akmenį iškilius įvykius ir vardus, kaip viltį, kad kažkas ir po daugel metų juos suras ir perskaitys. Siekiamybė turėtų būti nepamesti perspektyvos, bet tuo pat metu ir neužmiršti, ir kitiems priminti, kas jau padaryta. Laikas dyla, politikos vėjai keičiasi, o granite užrakinta atmintis išlieka.

Akmuo, kaip žmogaus stuburas, atsispiria lietui, sniegui, audroms ir, svarbiausia, - išlaiko žodį. Akmuo apie tai byloja tyliai - kaip senas žmogus, kuris matė daug, bet kalba mažai, kuris primena, kad istorija - tai ne tik pergalės ir pralaimėjimai, tai sprendimai, kuriuos padaro tokie patys žmonės, kaip ir mes.

Štai lietuvių legenda - disidentas, Kovo 11 Akto signataras Balys Gajauskas. Bet ar daug kas prisimena, kokios galybės jo dvasios būta, jei jos nepaveikė keli dešimtmečiai sovietiniuose lageriuose, kas šiandien kalba apie jo gimimo šimtmetį kitų metų vasarį, - mes ir toliau tebediskutuojame apie tą patį vamzdį prie Neries, niekaip nerasdami jame prasmės, arba vaivorykštės spalvom dažom, naikinam, vėl uždažom perėją... Kokia viso to išliekamoji vertė?

Mes galvojam vienadienėmis kategorijomis ir riboto laiko intervale. Kaip toli mūsų žvilgsniai nukreipti į ateitį? Vienam, dviem dešimtmečiams? Dažniausiai ketveriems metams - vienai Seimo kadencijai. Bet kai pagalvoji, kas bus po šimto, po penkių šimtų, po tūkstančio metų, prieini minties, kad gal po tiekos metų mūsų žemėje jau karaliaus kiti, ir kažkas ras tiktai akmenį su jame iškaltu lietuvišku žodžiu... Nes ta skaitmena, kuri atrodo šiandien civilizacijos viršūnė, tėra debesis akmens fone: dings internetas, ir jos nėra.

- Sakot, mėgstate guosti žmones. Gal tai padarytumėt ir šį kartą?

- Nereikia liūdėti. Kol kultūrininkai spiegia, iš tikrųjų daroma daug gerų darbų, gerų parodų, gerų knygų. Viskas yra tvarkoje, ta migla praeis. Tai tėra dūmai, pakišta tema, kad galvos būtų užimtos. Neretai didelis, dirbtinai sukeltas triukšmas dėl banalių dalykų reiškia, kad šiuo metu labai smarkiai vagiama. Nei jiems mūsų saugumas rūpi, nei jiems mūsų tauta rūpi, nei kultūra, nei žodžio laisvė. Jie užsiėmę kitais reikalais.

Lietuvių tauta patyrė ir carinę, vėliau tarybinę okupaciją, priespaudą ir genocidą, dabar gyvename paveldėtos nomenklatūrinės priespaudos laikais. Tarybinės nomenklatūros vaikai, nomenklatūros anūkai perima tėvų ir senelių estafetę. Lietuvoje vadinamosios „privatizacijos" praktiškai nebuvo - turtas ir įtaka buvo gražinta į tas pačias tarybinės nomenklatūros rankas.

Nieko nauja, nes ir toliau valdo ta pati nomenklatūra, valdo tie patys, dabar bandantys mus paspausti, bet noriu nuraminti jus ir visus kitus: išgyvenome aną, išgyvensim ir šią keistą priespaudą.