Eksrespublikonas Ferdinandas KAUZONAS: Staiga pasijutau atlikęs išpažintį

F. Kauzonas teisinasi, kad per ilga bus pavargusios jo akys, ir tai greičiausiai yra tiesa, tačiau, kaip įsitikinsite patys, - jokiu būdu ši aplinkybė netinka jo baltutėlės galvos atžvilgiu.

Į banalų žurnalistės klausimą jis atsakė tokiu giliamintišku esė, kad kyla didelė pagunda jo paties papratimu priskirti jį prie „nenormalių" žmonių, tikintis, kad šis palyginimas bus palaikytas komplimentu, paakinančiu atsakyti ir į kitus užduotus klausimus (lygiai taip pat šriftu ar didžiosiomis raidėmis išskiriant jam pačiam svarbesnius akcentus)...

- Turint galvoje turtingą, įvairiapusišką ir, be jokios abejonės, ne vienu talentu nuspalvintą jūsų biografiją, kyla klausimas, ar ir jūs manote, kad buvusių žurnalistų nebūna?

- Man į galvą toks klausimas niekada nebuvo šovęs. Bet dabar, kai jūs man į galvą juo pykštelėjote, teko kiek pasiginčyt su savim...

Kažkada poetas Algimantas Baltakis paleido po Lietuvos padangę sklandyti naujažodį „Viešuomenė", juo įvardindamas aktyviai ir įdėmiai žiniasklaidą skaitančią, klausančią ir žiūrinčią visuomenės dalį. Taigi, bandau manyti, kad jeigu dar tave, žiniasklaidoje jau seniai nebesireiškiantį pensininką, kur nors gatvėje, kino teatre, ar kavinukėje vienas kitas vyresnio amžiaus viešuomenės atstovas dar atpažins, tai dar nieko nereiškia. Net jeigu jis ar jie spoksos į tave pagarba spindinčiomis akimis, tai į jūsų, daugelį metų buvusios mano kolegės, klausimą vis dėlto atsakysiu „NE"!..

Bet jeigu tu, palikęs žurnalistiką, pereini dirbti kitur, bet jauti, kad iš jos išsinešei kažką svarbaus, kažkiek, o gal ir ryškiai pakitusį savo mąstymą, įpročius, net... charakterį?.. O juk charakteris ne visada pavaldus žmogui - kur kas dažniau charakteris valdo žmogų... Taigi, jei žurnalistika įstengė atlikti revoliuciją net tavo charakteryje, tai galbūt aš jau ir GALIU SAU LEISTI į jūsų klausimą atsakyti: „TAIP"?..

O gal dar ir ne visai... Dar ano amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje aš, devyniolikmetis, Lazdijuose metelius padirbėjau „Darbo vėliavos" redakcijoje (vieną pusmetį fotografu, kitą - „literatūriniu darbuotoju"). Tai ką gi iš ten aš išsinešiau?.. Ogi, krūvą paaugliškų nuotykių, kurių jau ir nebeprisimenu - keliaudamas senatvės link kažkur išbarsčiau... Bet vienas atmintyje kažkaip užsiliko...

Vieną rytą vyr. redaktorius Raštikis liepia man skubiai griebti fotoaparatą ir lėkt į miliciją. Griebiu ir lekiu. Manęs ten jau laukia. Lipam į automobilį ir lekiam. Pakeliui „į kažkur" sužinau, kad tai reidas prieš... „samagonščikus" („naminukės" gamintojus). Milicininkai, pasirodo, jau turi konkrečių nusidėjėlių sąrašus.

Pas vieną įtariamą kolūkietį jokių įkalčių neaptinkam, pas kitą - irgi nieko. Bet kai ir pas trečiąjį - irgi nieko, man, paaugliui, kilo noras pažaisti... Išsitraukiu iš krepšio fotoaparatą „Start" ir prie jo pritvirtinu „blicą". Taip ano amžiaus 7-ojo dešimtmečio pradžioje mūsų redakcijoje vadindavome fotoaparato blykstę, bet anuomet, ir dar Dzūkijos sodžiuje, tokio „stebuklo", ko gero, apskritai niekas dar nebuvo regėjęs...

Taigi, nukreipiu fotoaparatą į sodybos šeimininką - ir tik „blykst!"... Dzūkelis - „krūpt!"... Vos nepargriuvo. O kai jis jau savo delnus nuo akių atplėšė, aš jam raminančia intonacija ir sakau: „Tik, tėvuk, nesibijokite - jums tas mano žaibas tikrai nepakenks.

Bet jeigu aš jį netyčia, o gal ir tyčia, nukreipsiu į jūsų pirkios ar kurio nors ūkinio pastato sieną, lubas ar grindis, o už jų „slepiasi" jūsų gamybos įrankiai ir jais pagaminta „naminukė"... Ir dar - jeigu, neduokdie, ten besislepiančios „naminukės" stiprumas siekia bent 30 laipsnių... Nuo šito „žaibo" viskas gali eiti velniop! Užsidegtų. O gal net sprogtų!..

"Ir tėvukas kolūkietis, giliai atsidusęs, su baime pasižiūri į mane, paskui į „blicą" ir... veda mus į kieme esančio kažkokio tvartelio link. Atrakina stamboką spyną, atveria duris ir suleidžia mus, tris policininkus ir mane... O ten - viskas, ko mes atvažiavome... Pasižiūri dzūkelis į mane, irgi dzūkelį, ir labai nuolankiai: „Cik nepalaisk savo žaibo"... Nepalaidau!..

Šio liūdnai linksmo, o gal linksmai liūdno nuotykio, kurį šiandien gal jau net galėtume pavadinti „žurnalistiniu tyrimu", neužmiršiu per amžius. Tačiau nei tų tarybmečio metų žurnalistavimo Lazdijų „Darbo vėliavoje" ir nei patirtas nuotykis pas Dzūkijos „samagonščiką" man DAR neleidžia manyti, kad buvusių žurnalistų nebūna...

Po „Darbo vėliavos" mano žurnalistikoje įvyko gal šešių penkmečių (tuomet egzistavo toks valstybinis laiko matavimo vienetas) pauzė. Dirbau įvairaus „aukščio" institucijose, tiesiogiai susijusiose su kultūra. Ir tik sulaukęs penkiasdešimties, sugrįžau į žurnalistiką... Ir tai buvo „Respublika"...

Teko kuruoti švietimo, o vėliau ir kultūros klausimus, tad dažniausiai tomis temomis ir rašiau. Bet, matyt, mūsų šefui Vitui Tomkui tie mano rašinėliai nusibodo, o gal atvirkščiai - kas nors pasiskundė, kad jie kartais pernelyg griežti ir kategoriški, nes jis mane išsikvietė ir sako: „Gal tu imtumeisi rengti interviu su itin įdomiais žmonėmis... Kartą per savaitę?.."

Man iškart patiko!.. Pasiūliau ketvirtadienius. Tarybmečiu, sakau, tai būdavo „Žuvies diena", o dabar - tebūnie „Įdomių žmonių diena..."

Ir prasidėjo... Tokių mano interviu „Respublikoje" tais metais buvo publikuota gal keliasdešimt. Skaitytojai, kiek pamenu, apie juos atsiliepdavo gana palankiai. Tačiau ne tai man buvo svarbiausia...

Paprastai su kiekvienu savo pašnekovu užtrukdavome po 3-4 valandas... Po to, kai jau išjungdavau diktofoną, kiekvieną jų paklausdavau: „O jūs labai supyksite, jeigu jus skaitytojui pristatysiu kaip NENORMALŲ ŽMOGŲ?.."

O, Danute, kad jūs būtumėt regėjusi, kas dėjosi daugumos jų veiduose!.. O ypač - akyse... Aš mačiau ir išgąstį, ir nerimą... Net pyktį, nukreiptą į mano akis, mačiau!.. Ko gero, net talentingiausias aktorius tokių keliolikos sekundžių epizodo atkartoti nepajėgtų...

Tiesa, keletas jų vis dėlto, pagavę mano klausime užmaskuotą klastingą mintį - imdavo kvatoti, o paskui: „puiku", „gerai", „vadinkit"... O nuoširdžiai pasijuokę, pridurdavo daugmaž tą patį: ar galima pykti už komplimentą...

O anai, klausimo išgąsdintajai mano pašnekovų daugumai, tekdavo išklausyti mano „maldelę", kuri paprastai būdavo daugmaž tokia: „NORMALUS ŽMOGUS - tai TOKS, KAIP VISI. O NENORMALUS - NE TOKS, KAIP VISI...

Pabandykime įsivaizduoti, kas būtų ištikę žmoniją, jeigu nuo senų senovės visi būtų buvę TOKIE, KAIP VISI?.. Taigi mes, ko gero, iki šiol gyventume Akmens amžiuje?.. BET, AČIŪ DIEVUI, RASDAVOSI VIENAS KITAS NENORMALUS, NE TOKS, KAIP VISI - IR ŽMONIJOS VYSTYMOSI RATAS IMDAVO SUKTIS GREIČIAU IR GREIČIAU..."

Ir vėl prasidėdavo nauji tų pačių veidų, o ypač akių, bet jau gerokai linksmesnių, keliolikos sekundžių spektakliai ir žodžiai: „na taip", „nepagalvojau", „tai galite vadinti..." Ir vėl - keliolikos sekundžių trunkantis fantastiškas veidų ir akių paradas...

Ir tada aš ėmiau suvokti, kad kartais netikėtas klausimėlis gali tapti savotišku pincetu, kuriuo tu gali bent trumpam kažkiek timptelėti į šalį kaukę nuo žmogaus veido...

Jau porą dešimtmečių bepensininkaudamas, vis labiau imu tikėti, kad, ko gero, mes visi su kaukėmis, nes turbūt kiekvienas bandome atrodyti tokiu, kokiu norime atrodyti. Arba kaukę naudojame, kaip savotišką tobulėjimo kompasą - norime atrodyti tokie, kokiais norime tapti...

Taigi, tie Tomkaus man rekomenduoti „įdomūs žmonės", virtę „nenormaliais", man tapo pincetu, kurio aš iki šiol nepajėgiu atsikratyti. Šis „ŽMOGĖTYROS" geismas manęs tiesiog nepaleidžia. Sėdi dabar, pvz., prie gydytojos kabineto, lauki... Prisėda kitas laukiantysis... Žodis po žodžio - ir prasideda savotiškos abipusės išpažintys: mano - jam, jo - man.

Beje, šiame kontekste pavartotas žodis „išpažintis" - ne mano. Man jį kažkada, dar dirbant „Respublikoje", pakuždėjo šviesiausio atminimo žmogus monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Su juo gana dažnai pabendraudavome - dažniausiai jo bute, kuris buvo visai arti „Respublikos". Ten užsukdavau savo iniciatyva - gauti iš jo interviu. Arba iniciatyva būdavo Jo - pasišnekėti įvairiomis, bet jam rūpimomis, temomis...

Taigi, vienąkart šnekėjomės jo pasiūlyta pokario tema, kuri jam buvo pakankamai skausminga - dar jaunas kunigas, dukart buvo atsidūręs lageriuose... O ir aš tuo klausimu turėjau ką jam pasakyti, mano tėvas tais laikais dirbo Lazdijų urėdijoje ir labai dažnai tekdavo porą dienų praleisti miškuose, o tai dažnu atveju reiškė neišvengiamą pabendravimą ir „su vienais", ir „su kitais"... Kartais net nežinant su kuriais bendrauji... Ir staiga man atėjo į galvą pakankamai slidi mintis, kurią monsinjorui iškart patikėjau...

... Anuomet reikėdavo sakyti: „banditai" ir „liaudies gynėjai". Nūnai reikia sakyti: „partizanai" ir „stribai"... O šią akimirką drįstu sau leist manyti, kad ir tarp „partizanų", ir tarp „stribų" buvo ir „banditų", ir „liaudies gynėjų"...

Monsinjoras kažkaip keistai į mane pažvelgė, paskui griebė mano ranką, ėmė ją purtyt ir kartoti: „Ir aš... Ir aš lygiai taip pat manau... Bet aš tokios formulės nebuvau sugalvojęs..." Paskui giliai atsiduso ir tyliai, beveik pašnabždomis, ištarė: „Na, va - ir vėl atlikau jums išpažintį"...

Ir aš staiga pasijutau ją irgi atlikęs...

... Bendraudamas su žmonėmis, ypač pagyvenusiais, nuolat girdi jų dejavimus apie metų metus, paaukotus vienam ar kitam darbui. Bet pats per 25 darbo metus „Respublikoje" niekad nesu pajutęs, kad savo 25 metus bent mėnesį jai būčiau atidavęs. Aš iš jos tik ėmiau...

Nors jau visai tiesą sakant, kai dabar pagalvoju, gal kokius porą metelių vis dėlto būsiu ir aš jai atriekęs. Tokie buvo tie metai, kai Vitas Tomkus mane paskyrė savo pavaduotoju. Atsakomybė išaugo, o laiko rašyti, juolab landžioti po įdomių žmonių kaukėmis, liko gerokai mažiau. Bet atėjo „Respublikos" gimtadienis ir į joms skirtą balių atėjo... Tomkaus motina. Aš puoliau prie jos ir pasiūliau jai su manim pašokti... Ir žinoma, apskundžiau jos sūnų...

Kitąryt mane išsikviečia jos sūnus ir klausia, kuo noriu būti? Jau ir nebeprisimenu, ką aš ten pasirinkau, bet buvau laimingas - galėjau toliau šnekinti įdomiausių likimų kaimo ir miesto žmones, žinoma, dažniausiai „nenormalius", ir dovanoti juos skaitytojui.

Tad jeigu kiekviena tokia „Respublikos" ir Tomkaus motulės dovana bent po vieną skaitytoją pažadino pasijusti vos vos kitokiu - žmogumi, kuriame staiga radosi... daugiau Žmogaus... O iš kai kurių skaitytojų man adresuotų laiškų ar telefono skambučių turėjau progos įsitikinti, kad tokių pokyčių juose būta, tik tuos pokyčius jie išsakė ar išrašė kiek kitokiais žodžiais.

Taigi dabar į jūsų klausimą jau galiu atsakyti... TAIP! AŠ NESU „BUVĘS RESPUBLIKONAS"... Aš ir dabar ne tik negaliu, bet tiesą sakant, ir nenoriu, atsikratyti to žmogėtyros geismo, kuriuo, pasirodo, nepagydomai „užsikrėčiau" dirbdamas „Respublikoje". Ir toliau atsargiai vis bandau labai mandagiai pralįsti pro naujų žmonių kaukių plyšelius, bet tai darau jau ne skaitytojams, o sau - kad kažką po tomis kaukėmis netikėto ir man labai reikalingo aptikęs, galėčiau tyliai pasiskolinti, kad manyje žmogaus rastųsi vis daugiau. Manau, kad jo žmogui niekada nebūna per daug...

Bet aš ir toliau negaliu kalbėti už visus, dirbusius „Respublikoje". Kiek mumyse likę „Respublikos" dvasios, žinome tik kiekvienas iš mūsų...

O juolab nedrįsčiau leisti sau bandyt atsakyti į jūsų klausimą, ar buvusių ŽURNALISTŲ nebūna, už visus kitus žurnalistus, dirbusius ar tebedirbančius kitose redakcijose. Galiu atsakyti tik už save, kuris iš esmės yra dirbęs tik „Respublikos" redakcijoje...

Atsakymą žino TIK KIEKVIENAS IŠ MŪSŲ.

Ferdinando Kauzono CV

1962-1963 - Lazdijų rajono „Darbo vėliavos" fotografas, literatūrinis darbuotojas

1963-1966 - Lazdijų rajono komjaunimo komiteto sekretorius

1966-1970 - Lietuvos komjaunimo CK kultūrinio-masinio darbo sektoriaus vedėjas

1970-1972 - Kultūros ministerijos meno reikalų valdybos viršininko pavaduotojas

1972-1975 - Kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje komiteto pirmininko pavaduotojas

1976-1976 - Lazdijų rajono „Kirsnos" kolūkio pirmininko pavaduotojas kultūrinam-masiniam darbui (darbas truko kelis mėnesius)

1976-1979 - Kultūros ministro padėjėjas-kolegijos sekretorius

1979-1992 - Kino studijos dokumentikos sektoriaus vyr. redaktorius, vyr. redaktoriaus pavaduotojas, režisierius, scenaristas.

1993-2001 - „Respublikos" skyriaus vedėjo pavaduotojas, vyr. redaktoriaus pavaduotojas

2001-2004 - Seimo pirmininko vyresnysis patarėjas

2004-2004 - Prezidento patarėjas, spaudos tarnybos vadovas (3 mėnesius)

2004-2006 - Seimo pirmininko sekretoriato vadovo pavaduotojas, Seimo pirmininko vyresnysis patarėjas

2006-2020 - neetatinis „Respublikos" darbuotojas