Kenčiančiai Baltijai galime padėti

- Ką šiandien Baltija išgyvena?

- Baltijos jūros aplinka veikiama tiek žmogaus veiklos, tiek jau įsisiūbavusių procesų pačiame vandens telkinyje. Baltijos jūros eutrofikacija vis dar lieka viena opiausių Baltijos jūros problemų. Remiantis Helsinkio komisijos (HELCOM) atliktu regioniniu vertinimu, maistingųjų medžiagų, sukeliančių eutrofikaciją, nuotėkis su upių vandenimis į Baltijos jūrą sumažėjo (azoto 12 proc., fosforo 28 proc., lyginant su 1997-2003 m. periodu), tačiau, nepaisant to, apie 94 proc. Baltijos jūros nesiekia geros būklės dėl eutrofikacijos reiškinių. Čia svarbų vaidmenį vaidina ir antrinė - Baltijos jūros dugno nuosėdose - susikaupusi tarša.

Tarša pavojingomis medžiagomis - taip pat sena ir tebesitęsianti problema. Remiantis Baltijos jūros regioniniu vertinimu, apie 80 proc. Baltijos jūros nesiekia geros būklės dėl pavojingų medžiagų koncentracijų. Aktualiausios teršiančios medžiagos - polibrominti difenileteriai, gyvsidabris (dėl koncentracijų gyvuose organizmuose), tributilalavas, perfluorinti junginiai, ftalatai.

Pastaruoju metu daug dėmesio skiriama farmacinėms medžiagoms, kurių į Baltijos jūrą patenka iš nuotekų valymo įrenginių. Nors Baltijai nebūdingos plaukiojančios šiukšlių salos, kaip Ramiajame vandenyje, tačiau pakrantėje aptinkamų šiukšlių kiekis (Lietuvos atveju) beveik 5 kartus viršija siektiną geros aplinkos būklės (<20 vnt. šiukšlių/m2) vertę.

Baltija - viena judriausių jūrų pasaulyje, todėl ir laivų sukeliamas povandeninis triukšmas trikdo jūros gyvūniją (žuvis, žinduolius). Baltijos jūros ekosistema neabejotinai susiduria su klimato kaita (vandens temperatūros, vandens lygio, ledo dangos pokyčiais), prie kurios, greta kitų reikšmingų poveikių, turi prisitaikyti jūros gyvieji organizmai. Menkių išteklių būklė išlieka kritinė ir tyrimų rezultatai neleidžia tikėtis, kad šie ištekliai atsikurs greitai. Tyrimai ir būklės vertinimai rodo, kad iššūkių yra daug.

- Kokie tyrimai mokslininkams šiandien aktualiausi?

- Baltijos jūros aplinka kinta. Baltijos jūros aplinkos būklė vertinama daugeliu aspektų - bioįvairovės (žuvys, paukščiai, žinduoliai), nevietinių rūšių, komercinių žuvų išteklių, skirtingų mitybos lygių (t.y., dumbliai, zooplanktonas, žuvys, paukščiai, žinduoliai), eutrofikacijos, dugno buveinių trikdymo, hidrografinių sąlygų pokyčių, pavojingų medžiagų (jūros aplinkoje ir maistui skirtuose jūros produktuose), šiukšlių, povandeninio triukšmo. Kai kurie jų - kaip eutrofikacija, tiriama jau seniai ir sukaupta labai daug duomenų ir informacijos.

Įgyvendinant naujus EK direktyvinius įsipareigojimus, plečiamas pavojingų medžiagų tyrimų sąrašas, kuris pildosi ir farmacinėmis medžiagomis. Kai kurių aktualių pavojingų medžiagų tyrimams net nėra standartizuotų metodikų, todėl ir šioje srityje Baltijos jūros tyrėjų laukia daug iššūkių.

Baltijos jūrą teršiančios šiukšlės yra naujesnė Baltijos jūros tyrimų sritis, ypač mikrošiukšlės, jų kaupimosi gyvuosiuose organizmuose ypatumai. Povandeninis triukšmas (impulsinis, aukšto dažnio, sukeliamas, pvz., polių kalimų ar ištisinis, žemo dažnio (pvz., dėl jūroje plaukiojančių laivų) - dar viena sritis, kuriai skiriama daug dėmesio.

Besikeičiantis klimatas taip pat vaidina svarbų vaidmenį Baltijos jūros aplinkos pokyčiuose: kyla vandens lygis, mažėja ledo dangos plotas, trumpėja jo išsilaikymo trukmė ir pan., todėl šių pokyčių erdvinis ir daugiametis vertinimas aktualus ne tik Baltijos jūros regionui, bet ir globaliai. Baltijos jūroje po II Pasaulinio karo palaidotas cheminis ginklas - kita tema, kur aktualus tarptautinių mokslinių tyrimų tęstinumas, vertinant galimos taršos mastą ir poveikį gyviesiems organizmams.

- Kuo Baltijos jūra ypatinga taršos požiūriu?

- Baltijos jūra yra labai uždara ir sekli jūra. Su Šiaurės jūra bei Atlanto vandenynu sieja tik keli seklūs danų sąsiauriai, jūros vanduo atsinaujina tik kas 30 metų ir tai sukelia priedugnio vandens stagnaciją, deguonies deficitą. Bedeguonėje aplinkoje pakartotiniam panaudojimui iš priedugnio atsipalaiduoja fosforas, kuris ir vėl įtraukiamas į ciklą ir tolimesnius eutrofikacijos procesus.

Baltijos jūra yra viena iš judriausių pasaulio jūrų su intensyviu laivų eismu (skaičiuojama, kad vienu metu plaukioja apie 2000 laivų) ir itin tankiai apgyventomis pakrančių teritorijomis. Baltijos jūros baseino teritorijoje gyvena apie 85 milijonai gyventojų. Į ją suteka daugiau nei 200 didesnių upių, atnešdamos gana daug vandens (kartu su išvalytomis/mažiau išvalytomis ar nevalytomis nuotekomis, nuotėkiu iš žemės ūkio laukų).

- Vis dažniau kalbame apie deguonies stygių Baltijoje?

- Deguonis - gyvybiškai svarbios dujos daugumai organizmų. Vandens gyvybei reikia mažiausiai 6 mg/l vandenyje ištirpusio deguonies. Atviros Baltijos jūros paviršiuje vidutinė koncentracija siekia ir 11 mg/l, tačiau priedugnyje situacija prastesnė - čia fiksuojami tiek hipoksijos (O2 <2 mg/l), tiek anoksijos (O2 ~ 0 mg/l) atvejai.

Tokios deguonies stokojančios priedugnio zonos vadinamos „bedeguonėmis zonomis", gyvybei dėl deguonies stygiaus čia išlikti sunku, todėl tokiose bedeguonėse vietose aptinkamos tik anaerobinės bakterijos ir keletas kitų organizmų, kurie „kvėpuoja" ne deguonimi, o kitu oksidantu.

Baltijos jūroje aptinkama „bedeguonė zona" užima beveik 70 000 kv. km plotą. Per kiek daugiau nei šimtą metų „bedeguonė zona" Baltijos jūroje padidėjo nuo 5000 iki 70 000 kv. km, o dar prieš 150 metų hipoksijos greičiausiai nė nebuvo. Bedeguonių zonų formavimąsį lemia Baltijos jūros uždarumas, kuris riboja deguonimi prisotinto druskingo vandens patekimą iš Šiaurės jūros, ir vandens stratifikacija - pasiskirstymas sluoksniais, dėl to deguonis iš paviršiaus negali patekti į priedugnį. Įnešamas vanduo iš Šiaurės jūros dėl didesnio druskų kiekio yra sunkesnis, todėl plūsta priedugniu, aprūpindamas giliausias jūros vietas deguonimi.

Iki 1980-ųjų druskingų vandenų įtekėjimai į Baltijos jūrą būdavo fiksuojami nuo šešių iki septynių kartų per dešimtmetį, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais jų dažnumas gerokai sumažėjo.

Dėl žmogaus ūkinės veiklos suintensyvėjusi Baltijos jūros eutrofikacija ir klimato kaita dar labiau skatina „bedeguonės zonos" plėtimąsi. Šiltėjant vandeniui ir daugėjant maistingųjų medžiagų telkinyje sparčiau vystosi dumbliai, fiksuojami intensyvesni vandens „žydėjimo" atvejai.

Į dugną nusėdusiam dideliam kiekiui organinių medžiagų suskaidyti naudojamas deguonis, o jūros priedugnio sluoksniams neatsinaujinant vandeniu iš Šiaurės jūros - deguonies ir visai nelieka.

Keičiantis klimatui ir didėjant kritulių kiekiui, tikėtini dar retesni druskingo vandens įtekėjimai. Dėl hipoksijos nyksta jūros dugne gyvenantys bestuburiai, dėl to nukenčia ir jais mintančios žuvys bei kiti vandens gyvūnai. Baltijos jūroje deguonies trūkumas kelia grėsmę menkėms, nes šios žuvys neršia gilesnėse, druskingesnėse ir hipoksinėse tampančiose vietose.

- Kaip mums „švarinti" Baltiją?

- Baltijos jūros ekosistema veikiama žmogaus veiklos, kuri vykdoma pačiame vandens telkinyje, tačiau didelės įtakos turi ir žemyne vykdoma veikla. Į jūrą patenka tai, kas išleidžiama žemyne, ir tai, kas keliauja atmosfera ir nusėda su krituliais. Baltijos jūrą teršia ir tos šalys, kurios net nesiriboja su ja (per upių baseinus, atmosferinę taršą). Todėl kiekvieno žmogaus indėlis, net ir negyvenančio prie jūros, yra svarbus.