1 nuotr.Regis, visai neseniai, Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės varžovus tritaškiais žudęs Ramūnas Šiškauskas dabar ramiai sėdi tarp trenerių ir akylai stebi komandos žaidimą. Tai, ką mato, jam patinka. Ypač priekinė linija.
„Turime tikrai daug pasirinkimo. Turime daug gerų priekinės linijos žaidėjų. Ir dabar žaidžiančių, ir tų, kurie artimiausiu metu baigs, ir tų, kurie ateis. Tai džiugina. Šiuo požiūriu Lietuvos rinktinė bus stipri daug metų“, - sakė ilgametis Lietuvos rinktinės žaidėjas, komentuodamas „skaniausius“ rinktinės gynybos epizodus per atranką į pasaulio čempionatą.
Šią savaitę per socialinį tinklą „Facebook“ buvo balsuojama dėl gražiausio atrankos bloko. Juo išrinktas Artūro Gudaičio „stogas“ Lenkijos rinktinės žaidėjui Marceliui Ponitkai. 26-erių metų 208 cm ūgio puolėjas dėl traumos negalėjo prisijungti prie rinktinės pasaulio čempionate, nors buvo vienas pagrindinių žaidėjų kovojant dėl kelialapio į Kiniją.
A. Gudaitis vasarį patyrė skaudžią traumą - žaidžiant Eurolygoje plyšo kryžminiai kelio raiščiai. Anksčiau dėl tokių sužeidimų krepšininkai praleisdavo visą sezoną. Dabar Gargžduose gimęs sportininkas jau veržėsi į rinktinę, tačiau grįžti buvo per anksti.
„Po tokių traumų atsigaunama negreitai. Kiek čia to laiko likę buvo iki rinktinės stovyklos. Iškart buvo didelis klaustukas, ar Artūras spės atsigauti. Nors kažkiek vilčių buvo, tačiau įvyko taip, kaip dažniausiai būna. Juk ir žaidėjas pats žiūri, kad jam būtų geriausiai, ir klubas, kuriame jis rungtyniauja. Iškart po traumos mestis į krepšinį šimtu procentų. Artūro sprendimas nevažiuoti į rinktinę buvo logiškas“, - kalbėjo R. Šiškauskas.
Pats Ramūnas prie rinktinės trenerių prisijungė tik prieš atranką į pasaulio čempionatą, tačiau šioje pozicijoje jis jaučiasi pakankamai patogiai.
„Gerai jaučiuosi. Buvau vienoje pusėje - su žaidėjais, dabar kitoje pusėje. Viskas žinoma. Darbas įdomus. Šitoje pusėje jis kiek kitoks. Jaučiuosi komfortabiliai. Žinau, ką darau. Tiek krepšinį žaidęs jį išmanau“, - sakė R. Šiškauskas.
Vis dėlto, „skaniausias“ akimirkas su rinktine jis atsimena kaip žaidėjas.
„Vieną akimirką išskirti būtų sunku. Viena pirmųjų buvo apskritai patekimas į dvyliktuką 2000-aisiais. Tuo pačiu išėjo, kad tai buvo olimpinės žaidynės. Jau tai buvo svajonės išsipildymas, o dar iškovojome bronzą. Aišku, buvo ir 2003 metų Europos čempionatas, kurio pamiršti neįmanoma. Nesinori nuvertinti ir 2007 metų Europos bronzos. O skaniausių skaniausios akimirkos - Sidnėjus ir Stokholmas“, - sakė Europos čempionas ir olimpinių žaidynių prizininkas.
