Mindaugas Žukauskas: Tėčio pareigos nėra lengvos, bet malonios

- Pirmasis birželio sekmadienis - Tėvo diena. Ar švenčiate šią dieną, sveikinate tėtį, pats sulaukiate sveikinimų iš sūnų? - „Vakaro žinios“ paklausė Mindaugo ŽUKAUSKO.

- Būna, kad per darbus tą dieną net pamirštu. Tačiau galiausiai tėtį visada pasveikinu. Kol visi gyvi ir sveiki, susirenkame, pabūname kartu. Toks tas šventimas. Kalbant apie mano sūnus, bandau prisiminti, ar sulaukiu kažko iš jų... Atrodo, taip. Gaunu šokolado, ar dar kažką. Tačiau man labiau patinka pačiam dovanoti, o ne gauti. Iš tiesų tą dieną nelabai sureikšminu.

- Ar buvote geras vaikas, klausydavote tėčio?

- Reikėtų paklausti tėčio, tačiau, manau, klausydavau. Tiesa, nebuvau geriausias vaikas, bet nebuvau ir blogiausias. Buvau judrus, tad būdavo visko.

- Ar tėtis turėjo įtakos pasirenkant krepšininko kelią?

- Tėtis buvo tas žmogus, kuris nuvedė mane į pirmąją krepšinio treniruotę. Tačiau nebuvo taip, kad vestų per prievartą. Tais laikais visi buvo dideli krepšinio sirgaliai. Visi mylėjo legendinio Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubą. Žiūrėdavome per televizorių visas rungtynes, kai žaidė žalgiriečiai. Labai norėjau ir pats žaisti krepšinį. Taigi tėtis surado trenerį ir nuvedė mane į šios sporto šakos užsiėmimus.

- Ir pats esate tėtis. Ar yra kažkas, ką išmokote iš savo tėčio ir perdavėte atžaloms?

- Kažkokio, pavyzdžiui, tėčio patarimo, kuris būtų įstrigęs visam gyvenimui, nepamenu. Nors galbūt pasąmonėje kažką iš jo ir naudoju. Tačiau, manau, kiekvienas tėtis vaikams perduoda savo patirtį, mintis. Per auklėjimą jiems duodame kažką iš savęs ir savo tėvų.

- Vaikai - tėvų džiaugsmas. Tačiau, ar sunku būti tėčiu?

- Tėčio pareigos nėra lengvos, bet malonios. Ir bėgant metams, tos pareigos darosi vis sunkesnės. Turbūt dauguma galvoja, kad sunkiausia būna pradžioje, kai vaikai maži. Manai, kad vaikai užaugs ir viskas bus lengviau. Tai netiesa. Viskas yra atvirkščiai. Vaikai auga, problemos tik didėja. Tada sunkiau rasti santykį su vaiku. Sunkiau su paaugliais rasti bendravimą, kelią į vaiko širdį.

- Kaip manote, ar anksčiau, ar dabar sunkiau auginti vaikus? Juk dabar vaikų gyvenime karaliauja išmanieji telefonai, kompiuteriai.

- Manau, jog kiekviename laikmetyje yra savų problemų. Nors, žinoma, kalbant apie vaikų užimtumą, anksčiau, kai nebūdavo kompiuterių, mobiliųjų telefonų, visi vaikai būdavo lauke. Ir bendravimo daugiau būdavo, ir vaikai būdavo aktyvesni. Šiais laikais bendravimas vyksta virtualioje erdvėje. Tėvams dabar labai sunku atitraukti vaikus nuo tų technologijų. Tai yra didžiausia šių laikų problema. Nors, tiesa, ir tėvai šiais laikais labai užsiėmę, skubantys, lenkiantys, mažiau bendraujantys su vaikais. Tad šie ir pasineria į virtualų pasaulį. Aišku, pirmiausia keistis reikia pradėti nuo savęs. Taigi tėvai turėtų daugiau laiko ir dėmesio skirti vaikams.

- Esate griežtas tėtis?

- Galbūt labiau rūstus nei griežtas. Tiesiog stengiuosi būti ne per daug griežtas, bet ir ne per daug atlaidus. Prižiūrime vaikus, kad niekur nenuklystų. Tad, galima sakyti, esu vidutiniškai griežtas.

- Krepšininkams tenka daug keliauti. Kartais tos kelionės vyksta laiko su šeima sąskaita. Ar sunku būdavo ilgesniam laikui palikti šeimą?

- Tokių situacijų per karjerą tikrai būdavo, ypač žaidimo rinktinėje laikais. Išsiskyrimai būdavo gana ilgi, po kelias savaites. Rinktinės stovyklos vykdavo ne tik Lietuvoje, bet, pavyzdžiui, Ispanijoje, JAV. Išskrisdavome trims savaitėms. Jausmas būdavo įdomus, kažkiek liūdna. Tačiau susitikimai grįžus - daug linksmesni. Pasiilgdavau šeimos. 1998 m. gimė vyresnėlis Mantvydas. Tas nesimatymo laikotarpis labiausiai atsispindėdavo mažuose vaikuose. Vaikas per tris savaites nerealiai pasikeisdavo. Net išsižiodavau iš nuostabos. Išmaniųjų telefonų ir interneto nebūdavo. Dabar labai paprasta bendrauti per atstumą, nes yra įvairios internetinės programėlės, gali įsijungti vaizdo pokalbius. Kažkiek seki, matai viską. Tuomet bendrauti per atstumą būdavo sudėtinga. Kai išvykdavau dėl krepšinio, šeima galbūt jautė kažkiek kartėlio. Aš savo pasirinkimo nesigailiu, tačiau šeima kentėdavo. Žmona likdavo viena su vaikais. Mano išvykos jai nesuteikdavo papildomo džiaugsmo. Visa šeimos našta tekdavo jai. Esu jai labai dėkingas. Ji visą laiką mane palaikė, manimi tikėjo, buvo šalia, dėl manęs aukojo savo karjerą.

- Krepšinio virtuvę pažįstate puikiai, žinote visus jo pliusus ir minusus. Jūsų vyresnysis 19-metis sūnus Mantvydas atstovauja „Šiaulių“ krepšinio klubui. Ar džiaugiatės, kad jis eina tėčio pėdomis?

- Labai džiaugiuosi. Pats „verdu“ krepšinyje, tad tai papildomai motyvuoja, skatina likti krepšinyje, dirbti šios sporto šakos labui. Man smagu matyti sūnų degant noru, kad jis krepšinyje kažko siekia. Man tai labai malonu. Iš tiesų ir jaunėlis 13-metis Deividas pasirinko krepšinį. Man patinka stebėti jo tobulėjimą, kaip jis auga, žaidžia. Krepšinis - visas mano gyvenimas, tad malonu, kad ir vaikai jį pasirinko. Džiaugiuosi, kad ir jie eina šiuo keliu. Aišku, krepšininko duona nėra „lengva“. Visada tai vaikams kartoju. Turi ir papildomai sportuoti, jei nori pasieki kažko daugiau. Jei atiduodi visas jėgas, stengiesi, lipi per save, kažko atkakliai sieki, tada ta duona bus kiek saldesnė. Tačiau, jei kiekviena treniruotė tau yra kančia, vargas, gal geriau pamąstyk apie kitą sritį.

- Dažnai duodate vaikams patarimų krepšinio aikštelėje?

- Duodu, tačiau ne visą laiką klauso. Arba, jeigu jie tuos patarimus ir priima, tačiau neparodo, kad jų labai reikia ir nori.

- Ar sunku stovėti už krepšinio aikštelės ribų ir stebėti kitus žaidžiančius, kai negali išbėgti ir padėti, ypač, kai žaidžia jūsų vaikai?

- Labai sunku. Ypač, kai jie suklysta, o tu nieko negali pakeisti. Esu „Šiaulių“ komandos vadovas, kartais matau klaidas ir noriu išbėgti į aikštelę padėti. Labiau „perkaistu“ būdamas už aikštelės ribų. Kai žaidi, tiesiog išbėgi į aikštelę, padarai savo darbą - kažkas pavyksta, kažkas - ne. Sunku stebėti, kai komandai nesiseka.

- Ką po nesėkmių sakote vaikams, kaip bandote paguosti, motyvuoti?

- Po pralaimėtų rungtynių ar, kai žmogui nesiseka, turbūt reikėtų palaukti. Nors ir nori iškart kažką pasakyti, tačiau pokalbį ar pastabą reikėtų atidėti bent iki kitos dienos. Reikia leisti žmogui pabūti vienam, atsigauti. O tada, kai galva „atvėsta“, galima apie tai pakalbėti.