Legionieriaus duoną iškeitė į namus

- Šiuo metu LKL Alytaus komanda su trimis pergalėmis ir keturiais pralaimėjimais (kitas rungtynes „Dzūkija“ žais spalio 22 d. išvykoje su Panevėžio „Lietkabeliu“ (3 vieta, 5 pergalės/2 pralaimėjimai - aut. past.) tarp 10 komandų užima aštuntąją vietą. Kaip vertinate tokį sezono startą? - „Sporto gyvenimas“ paklausė Gedimino Navicko.

- Iš tiesų tokią sezono pradžią vertinu labai teigiamai. Atsižvelgiant į tai, su kuo žaidėme, tai tikrai neblogas rezultatas. Žinoma, visą laiką gali būti geriau ir norisi geriau. Tačiau dabar manau, kad ir mes, žaidėjai, ir klubas tokiu pasirodymu patenkinti.

- O jūs patenkintas savo vaidmeniu, pasirodymu sezono pradžioje? Vidutiniškai surenkate po 8,6 taško, atkovojate po 1,3 kamuolio, atliekate po 2,1 rezultatyvaus perdavimo.

- Dabar žaidžiu truputėlį kitoje pozicijoje, nei žaidžiau visą karjerą. Daugiau pradėjau žaisti atakuojančiu gynėju, o tai man ganėtinai nauja patirtis. Todėl reikia šiek tiek laiko, kad prie to priprasčiau. Tačiau šiaip esu labai patenkintas savo vaidmeniu. Aišku, vieną kartą sekasi geriau, kitą - prasčiau. Tačiau, kaip ir minėjau, komanda rezultatais yra patenkinta, taigi patenkintas ir aš savo asmeniniu vaidmeniu. Nors, aišku, stengsiuosi dar labiau gerinti žaidimą ir išnaudoti savo stipriąsias puses.

- Kokius asmeninius tikslus išsikėlėte atėjęs į šį klubą?

- Dabar mano didžiausias noras - mėgautis krepšiniu, žinoti savo vaidmenį komandoje ir, kiek įmanoma, jai padėti. Noriu parodyti, ko išmokau per visus tuos karjeros metus būdamas užsienyje.

- Ko tikitės iš Alytaus klubo šį sezoną?

- Visi mato, kas dabar vyksta LKL. Manau, ne naujiena ir nebereikėtų stebėtis, jog bet kuris klubas gali nugalėti bet kurį. Mūsų minimalus tikslas būtų patekti į atkrintamąsias varžybas. Tačiau matome, kad komandos apylygės, jog favoritai pralošia prieš vidutiniokus ir kartais prieš vadinamuosius autsaiderius. Taigi tikiu, jog gerai susiklosčius aplinkybėms galime būti ir aukščiau. Ir tikrai to sieksime. Be to, ir žaidėjus, ir visą kolektyvą, manau, šiais metais tikrai turime.

- Kaip apsisprendėte grįžti į Lietuvą?

- Tiesiog pajaučiau, kad noriu grįžti į Lietuvą. Tiesą sakant, manau, jog buvau šiek tiek pamirštas, tad norėjosi šiek tiek ir priminti apie save. Be to, ilgesys ir šeimos, ir artimųjų, ir savo kalbos, ir Lietuvos pastaraisiais metais buvo. Taigi kažkaip šiais metais pasiryžau bet kuriuo atveju grįžti į Lietuvą. Labai džiaugiuosi, kad patekau būtent į „Dzūkijos“ komandą, džiaugiuosi, jog jie manimi patikėjo. Ir iki šio momento manau, jog viskas vyksta teigiama linkme.

- Kodėl pasirinkote būtent šį klubą? Ar turėjote ir kitų pasiūlymų?

- Užsienyje buvo pasiūlymų daugiau, Lietuvoje - truputėlį mažiau. Buvo keletas komandų, su kuriomis šnekėjomės. Tačiau galiausiai išėjo taip, kad ir treneris Andrejus Urlepas, ir „Dzūkijos“ klubas pakvietė prisijungti. Tuo aš labai džiaugiuosi, nors iš žiniasklaidos buvau susidaręs apie Alytaus klubą ne vien teigiamą nuomonę. Tačiau man labai smagu pačiam patirti, turėti savo nuomonę. Ir dabar galiu niekam nepataikaudamas pasakyti, jog esu labai patenkintas šiuo pasirinkimu. Džiaugiuosi „Dzūkijos“ profesionalumu, visu klubu, medicinos, vadybos personalu ir visais kitais dalykais. Niekuo nereikia rūpintis, tik treniruotėmis. Tas labai džiugina.

- Per karjerą ne vienerius metus ragavote legionieriaus duonos. Ką jums kaip asmenybei davė tie visi metai užsienyje?

- Davė labai platų pasaulio suvokimą. Davė įvairių charakterių pažinimą, tai irgi, manau, prisideda prie asmenybės tobulėjimo. Juk kuo daugiau žmonių, charakterių pažįsti, kuo daugiau kultūrų, šalių, miestų pamatai, tuo turi geresnį suvokimą apie pasaulį. Tai man labiausiai ir įsiminė. Žinoma, čia jau net nekalbu, pavyzdžiui, apie naujų kalbų išmokimą ir naujus draugus kitose šalyse. Jiems visą laiką gali paskambinti ir sakyti, jog atskrendi pasisvečiuoti.

- Ar galėtumėte išskirti klubą, kuris labiausiai prisidėjo prie jūsų, kaip profesionalaus krepšininko, suformavimo?

- Sakyčiau, jog tai buvo pirmas sezonas būnant legionieriumi. Jis man labai daug davė. Tuomet man labai pasisekė, nes žaidžiau su vyresniais žaidėjais, kurie man tikrai padėjo, supažindino su legionieriaus duona. Daugiausia tai buvo geros asmenybės, geri charakteriai, kurie ir padėjo adaptuotis naujoje aplinkoje. Juk vis dėlto tada dar buvau ganėtinai jaunas ir nepatyręs. Jei reikėtų išskirti, tai būtų Lvovo „Politechnika-Galinka“ (Ukraina) komanda. Po to buvo dar kiti klubai, kuriuose taip pat labai gerai jaučiausi. Nors buvo ir tokių, kuriuose nelabai gerai.

- Kiek tikitės tęsti savo profesionalaus krepšininko karjerą?

- Sunku pasakyti. Visą laiką sakau, jog, mano nuomone, veteranas yra ne tas, kuris turi daug metų. Juk kartais būna, kad ir 25 metų žmogus atrodo kaip veteranas, nes jis neturi noro žaisti krepšinį. Taigi ir aš žadu tęsti karjerą tol, kol bus noras ir aistra žaisti. Kol kas dar turiu labai daug to noro, siekiu tobulėti kiekvieną dieną ir „Dzūkijos“ klube tai galiu pasiekti. Tad tikrai dar apie karjeros pabaigą negalvoju. Kol bus noro, tol ir žaisiu. Kai jau pajusiu, kad nebenoriu tobulėti, tada jau reikės galvoti ir apie krepšininko karjeros pabaigą.

- Su broliu, pajėgiausiu Lietuvos badmintonininku Kęstučiu, atidarėte Vilniuje badmintono akademiją. Kiek prie jos veiklos prisidedate jūs?

- Žinoma, daugiausiai šia veikla užsiima brolis. Tačiau aš stengiuosi prisidėti tiek, kiek galiu.

- Ar pats pažaidžiate ir badmintoną?

- Tikrai pažaidžiu. Vasarą savaitgaliais akademijos veiklą vykdėme Palangoje, tad pažaisdavau. Patobulėjau šioje sporto šakoje labai stipriai per vasarą.

- Galbūt baigęs krepšininko karjerą užsiimsite badmintonu?

- Nebent badmintono mėgėjų gretose sieksiu aukštumų (šypsosi).

- Ar su broliu dažnai bendraujate? Atvyksta Kęstutis į visas jūsų rungtynes?

- Labai dažnai susitinkame. Tai dar vienas iš tų labai didelių pranašumų grįžus į gimtinę. Į kiekvienas rungtynes, kuriose žaidžia mano klubas, atvažiuoja šeima, brolis irgi stengiasi būti rungtynėse, kad ir kuriame mieste žaisčiau. Labai smagu, nes esu to labai pasiilgęs. Per mūsų abiejų keliones dažnai negalėdavome susitikti. Per metus tai pavykdavo gal tik per Kalėdas, per Naujus metus ne visada. Taigi dabar, kai galime dažniau pasimatyti, labai smagu. O apie susiskambinimą ir pasišnekėjimą nėra net ką kalbėti, tai darome kasdien.

Parengta pagal savaitraščio  „Respublika" priedą „Sporto gyvenimas"