2 nuotr.Sočio olimpinėse žaidynėse netrūksta sportininkų, kuriems vien dalyvavimas sporto šventėje prilygsta pergalei. Dienraštis „Sport-Express“ pakalbino du tokius sportininkus - slidininkę iš Togo Matildą Petižan (Mathilde Petitjean) ir jos kolegą iš Nepalo Dachirį Šerpą. Abu jie nešė savo šalių vėliavas per atidarymo ceremoniją ir abiem nebūtini medaliai, kad pasijustų laimingi. Pasak D.Šerpos, daug svarbesnė yra olimpinė dvasia.
Lietuvės neaplenkė
Egzotiškus olimpiečius iš Togo ir Nepalo sieja tik sporto šaka - slidinėjimas. Visais kitais atžvilgiais M.Petižan ir D.Šerpa yra labai skirtingi. Afrikos atstovė tik šią savaitę atšventė 20-ąjį gimtadienį. Ji gimė Nigeryje, vaikystę praleido Toge, o gyvena Prancūzijoje. Ten M.Petižan ir išmoko slidinėti. Iki šiol afrikietė buvo dalyvavusi tik vaikų varžybose ir pasaulio jaunių čempionate, todėl kelionė į Sočį tapo bene didžiausiu gyvenimo įvykiu.
„Prieš olimpiadą Togo slidinėjimo federacija parašė man žinutę feisbuke. Apsidžiaugiau, nes pasitaikė proga padėti savo šaliai ir nuvažiuoti į sporto šventę. Jei prieš metus kas būtų pasakęs, kad taip atsitiks, nebūčiau patikėjusi“, - pasakojo M.Petižan. Sočyje ji startavo tik 10 km lenktynėse klasikiniu stiliumi. Afrikietė anaiptol neliko paskutinė - jai pavyko užimti 68-ąją vietą tarp 75 sportininkių. Įdomu, kad viena pozicija aukščiau atsidūrė Ingrida Ardišauskaitė. M.Petižan nuo lietuvės atsiliko 34,6 sek., o nuo čempione tapusios lenkės Justinos Kovalčik (Justyna Kowalczik) - 9 min. 8,9 sek.
Togui Sočyje atstovauja tik dvi sportininkės. Be M.Petižan, komandos sudėtyje yra viena kalnų slidininkė. „Mums čia labai patinka. Visi taip džiaugiasi mano pasirodymu“, - krykštavo Matilda, kuriai teko garbė nešti šalies vėliavą. Kuklus rezultatas jai netrukdo džiaugtis gyvenimu. „Afrikoje niekas nežiūri žiemos olimpinių žaidynių, tačiau už mane serga Prancūzijoje. O į Rusiją kartu su manimi atvyko dėdė. Mane kelis kartus rodė per televiziją. Mane labai džiugina visi sirgaliai. Užeikite į mano feisbuko profilį, priimsiu jus į draugus“, - pažadėjo M.Petižan.
Slidininkė neabejoja, kad atvyks ir į 2018 m. Pjengčango olimpines žaidynes. Į klausimą, kokios vietos ten tikisi, M.Petižan atsakė su jai būdingu optimizmu: „Nežinau... Ai, tegul būna aukso medalis“.
Ne paskutinis
D.Šerpa yra vienintelis Nepalo sportininkas Sočyje. 44 metų slidininkui tai yra jau trečiosios olimpinės žaidynės. 2006 m. Turine jis finišavo 94-as, o 2010 m. Vankuveryje - 92-as. Sočyje nepalietis prieš startą teigė, kad jo tikslas - tiesiog atiduoti visas jėgas: „Tikriausiai aš užimsiu paskutinę vietą. Man jau 44-eri, o ir profesionalu savęs pavadinti negaliu. Turiu darbą, o slidinėjimas - tik pramoga“.
Visgi 15 km lenktynėse klasikiniu stiliumi D.Šerpa finišavo ne paskutinis, o priešpaskutinis - 86-as. D.Šerpa 10 min. 31,3 sek. atsiliko nuo 70-ąją vietą užėmusio lietuvio Vytauto Strolios. Kita vertus, nepalietis 10 min. 49,6 sek. aplenkė slidininką iš Peru Robertą Karseleną (Roberto Carcelen), kuris liko paskutinis.
Nuo Togo slidininkės D.Šerpa skiriasi ne tik amžiumi, bet ir gyvenimo patirtimi. „Dirbu statybininku, statau aukštus pastatus. Šveicarijoje, kur aš gyvenu, tai nėra pavojingas užsiėmimas. Šiuolaikinės technologijos padeda bet kuriame aukštyje jaustis užtikrintai. Kalnuose - visai kas kita“, - svarstė slidininkas.
Planuose - Everestas
- Jūs užaugote Himalajuose? - žurnalistas paklausė Dachirio Šerpos.
- Taip. Iš pradžių užsidirbdavau pragyvenimui tuo, kad lydėdavau alpinistų ekspedicijas. Teko pabūti ir nešiku, ir virėju, ir gidu. Gerai ištyrinėjau visus kalnų takus ir įgijau ištvermės.
- Ar kalnai jus atvedė ir į sportą?
- Taip, kalnuose aš sutikau daug įdomių žmonių - alpinistų, nuotykių ieškotojų ir tiesiog keliautojų. Jie pasakojo apie savo šalis, o aš visada mėgau klausytis. Šie pasakojimai mane įkvėpė. Supratau, kad kada nors turėsiu išvykti iš Nepalo, pamatyti pasaulį ir pasidalyti tuo, ką turiu pats. Olimpinės žaidynės tapo mano svajonės išsipildymu.
- Ar esate įkopęs į Everestą?
- Ne. Nesu įveikęs nė vienos 8000 metrų aukščio viršukalnės. Daug kartų buvau bazėse žemesniame aukštyje, bet viršūnių nepasiekdavau. Aukščiausia viršukalnė, kurioje esu buvęs, siekia tik maždaug 6,5 km.
- Tik?
- Tikram nepaliečiui tai nėra daug. Štai baigsiu sportinę karjerą ir galbūt įkopsiu į Everestą.
Netikėtas pasiūlymas
- Kaip susidomėjote slidinėjimu?
- Kai man buvo 25-eri, užsiiminėjau kalnų bėgiojimu. Nepale tai yra tradicija. Dalyvavau mėgėjų varžybose ir, kadangi man neblogai sekėsi, supratau, kad galbūt tai yra mano pašaukimas. Mano draugai alpinistai padėjo kelis kartus išvažiuoti į varžybas Europoje. Paskui persikėliau į Šveicariją, ten susiradau darbą, bet Tėvynės ir sporto nepamiršau. Tarsi jaučiau, kad turi įvykti kažkas ypatingo. Ir štai vieną kartą laimėjau tradicines varžybas Nepale. Po jų apie mane parašė vienas Nepalo laikraštis. Mūsų Olimpinio komiteto atstovai perskaitė straipsnį ir susisiekė su manimi. Nepalas norėjo dalyvauti Azijos žiemos žaidynėse, bet nebuvo kam atstovauti šaliai. Pasiūlė tapti slidininku, nors iki tol nebuvau matęs slidžių. Man tuo metu buvo 32-eji.
- Iš karto sutikote?
- Žinoma. Man buvo labai įdomu. Netrukus tik apie tai ir tegalvojau. Po truputį išmokau slidinėti, apsipratau ir pradėjau dalyvauti varžybose.
- Kodėl nepasukote į vasaros sporto šakas, pavyzdžiui, maratono bėgimą?
- Žiūrint į fiziologiją, slidinėjimas yra artimesnis kalnų bėgimui nei maratono bėgimas lygumoje.
- Ar, be jūsų, kas nors Nepale rimtai užsiima slidinėjimu?
- Šiuo metu turbūt niekas, tačiau aš turėjau pirmtaką - Džėjų Kchadką. Būtent jis pirmasis atstovavo mūsų šaliai žiemos olimpiadoje. Tai įvyko 2002 m., kai aš dar apskritai nebuvau matęs slidžių. Deja, Dž.Kchadka anksti baigė karjerą, nes jam niekas nepadėjo. Jis viską darė pats.
Gyvenimas vienuolyne
- Kur jūs gimėte?
- Mažame kaimelyje Rytų Nepale.
- To kaimelio gyventojai serga už savo kraštietį?
- Deja, ne, nes ten nėra televizorių, telefonų ir laikraščių. Nuolatinio elektros tiekimo taip pat nėra. Apie mane žino, nes stengiuosi padėti gimtajam kraštui. Kai būna galimybė, organizuoju labdaros bėgimus ir humanitarines akcijas. Mano ir kitų Nepalo kaimų vaikai neturi galimybės gauti išsilavinimą, o kartu - ir padorų gyvenimą. Būtent jiems aš pirmiausiai ir turiu padėti.
- Ką jautėte, kai per atidarymo ceremoniją nešėte šalies vėliavą?
- Mano širdį užpildė meilė ir džiaugsmas. Norėjosi šiais jausmais pasidalyti su visais. Ir tais, kurie mane pažįsta, ir tais, kurie mane mato pirmą kartą. Olimpinė dvasia man labai svarbi. Ji daug svarbesnė nei rezultatai ir užimamos vietos.
- Jūs - budistas?
- Taip. Vaikystėje mane atidavė auklėti į vienuolyną ir ten gyvenau maždaug septynerius metus. Buvau vienuolis. Nuo to laiko vadovaujuosi trimis principais: gerbti, nepavydėti ir niekada nesakyti sau „aš noriu“. Nėra jokio „aš“. Yra „mes“. Jei visi žmonės tai suvoks, gyvenimas bus daug geresnis.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Sporto gyvenimas“
