Karatistė moko vaikus siekti tikslo

- Kaip prabėgo tie penkeri metai? Kokiose srityse išbandėte savo jėgas, kuo užsiimate dabar? - „Vakaro žinios“ paklausė Margaritos Čiuplytės.

- Dabar dirbu trenere, daugiausia karatė. Prieš tai dar bandžiau dirbti Vadovybės apsaugos departamente, po to viename iš sporto klubų dirbau asmenine trenere. Šalia šių veiklų dar treniravau ir vaikus karatė klube. Taigi galiausiai prie pastarojo darbo ir pasilikau. Turiu penkias vaikų grupes, taip pat treniruoju ir moteris. Vienos darbo dienos būna aktyvesnės, kitos - pasyvesnės. Tomis aktyvesnėmis dienomis turiu 5-6 treniruotes.

- Kodėl atsisakėte kitų veiklų, nepatiko ar tiesiog neužteko laiko?

- Dėl darbo Valstybės apsaugos departamente, tai tiesiog nepavykdavo visko suderinti. O sporto klube patirtis iš tikrųjų buvo labai įdomi. Daugiausia dirbau treniruoklių salėje asmenine trenere. Iš tiesų ir dabar dar taikau tuos pačius fizinės jėgos pratimus savo treniruotėse. Man tiesiog buvo labai įdomu pasitobulinti šioje srityje. Tačiau laiko atžvilgiu buvo sudėtinga „apimti“ tiek daug žmonių. Asmeninės trenerės darbas sunaudoja labai daug laiko. Pavyzdžiui, per dieną turi šešis klientus, tai šešios valandos darbo, dešimt klientų - dešimt valandų. Tiek laiko per dieną dirbti yra gana sudėtinga. O dabar per valandą gali ateiti 15-20 žmonių. Tas energetinis santykis visai kitoks. Tiesiog reikėdavo savęs labai daug atiduoti, išsikrauti. Žinoma, ir per grupines treniruotes, jei grupė „sunkesnė“, labai išsikrauni, o su paaugintais vaikais, kurie jau „išjudinti“, smagu dirbti. Jie tave ir pakrauna, ir nuotaiką pakelia.

- Apie profesionalios sportininkės karjeros pabaigą paskelbėte 2013 m. rudenį, ar dar pamenate tą laikotarpį, buvo sunku išeiti?

- Tikrai pamenu. Tuomet mane kankino tokia psichologinė dvejonė: „O ką dabar veikti?“ Atrodė, kad nieko daugiau įdomaus nevyksta. Buvau pripratusi prie iššūkių, streso. Viso to nebeliko. Buvo noras save dar kažkur gyvenime išbandyti. Taigi ir išbandžiau įvairias veiklas. Galiausiai pradėjau gilintis į treniravimo specifiką.

- Ar nepasiilgstate varžybų, kelionių į čempionatus?

- Tiesą sakant, nelabai. Kartais pagalvoju, kad būtų smagu nuvažiuoti, pažiūrėti. Tačiau, kai pažiūriu varžybas, man visada sugenda nuotaika. Galbūt dėl to, kad sugrįžta emocijos. Dabar nuo jų esu nutolusi. O tos emocijos tokios grubios, daug streso. Dabar atrodo, jog visa tai labai toli nuo manęs ir norėtųsi kažko kito, kažko švelnesnio. Sportininko gyvenimas emociškai nėra lengvas.

- Trenerės gyvenimas, darbas lengvesnis? Tikėjotės, kad bus sunkiau ar lengviau?

- Trenerės darbas tikrai yra dėkingas. Jei tau patinka treniruoti, patinka tai, ką darai, tai tikrai smagi veikla. Iš esmės jis nėra labai sunkus. Gali pats susidėlioti savo dienotvarkę, laikus. Nereikia keltis 7 val. ryto, važiuoti per kamščius į darbą. Daugelis treniruočių vyksta vakarais. Aišku, gali tartis ir dėl rytinių treniruočių, taigi viskas suderinama. Gali būti savo laiko planuotojas. Lieka ir laiko sau, ir pati pasportuoti galiu. Yra daugiau laisvės nei dirbant kitam nuo 8 val. iki 17 val. kasdien ir tik savaitgalį atsikvėpti. Savaitgaliais dažnai turime varžybas, bet vis tiek džiaugiuosi trenerės darbu. Vasarą vaikams atostogos, taigi dažnai porą mėnesių beveik laisvų visada turi. Galima pailsėti, susikaupti, po to vėl iš naujo pradėti darbus.

- Galbūt tarp savo auklėtinių jau įžvelgiate perliukų, potencialą turinčių sportininkų?

- Dabar dar atsakyti labai sunku. Vaikai gali būti talentingi, tačiau karatė talentas ne visada viską lemia. Čia labai svarbus stiprus charakteris. Tai sunki sporto šaka. O juk vaikai dažnai sulaukę paauglystės, pradeda maištauti, keičiasi norai. Anksčiau galbūt juos tėvai skatindavo, vesdavo į treniruotes, o kai sukanka 16-18 metų, daug kas pasikeičia. Pavyzdžiui, atsiranda poros, studijos ir pan. Taigi labai sunku kalbėti apie tuos perliukus. Žinoma, matau, kurie turi potencialą, bet sunku įvertinti, ar jie tęs toliau sportą. Juk dalis nubyra iš treniruočių.

- Sportininkai svajoja apie Europos, pasaulio titulus. Kokie jūsų kaip trenerės tikslai? Išauginti čempionus?

- Nežinau, ar tai gerai, ar blogai, bet aš neturiu tikslo išauginti čempioną. Man apskritai patinka auklėti vaikus, juos keisti, įnešti savo idėjų, mąstymo apie gyvenimą. Vien tai, kad jie sportuoja, jau rodo, kad turi kažkokį suvokimą apie tai, apie sveikatingumą, apie karatė filosofiją. Čia turi būti stiprus, nepasiduoti, kovoti, stengtis siekti savo tikslų. Mano treniruotės skleidžia tokią pagrindinę idėją. Žmogus turi būti savo gyvenimo kūrėjas, savo tikslų sudarytojas ir jų siekėjas. Apskritai, nebūtinai kalbėti apie karatė, jeigu žmogus bus ir viršininku, firmos vadovu, jis irgi turi keltis tikslus, nepasiduoti. Visada reikia užsibrėžti tikslą ir jo siekti.

- Ar dažnai tenka prisiminti savo pasiekimus, pasakojate auklėtiniams apie skambiausias savo pergales?

- Patys nelabai klausinėja. Aišku, būna pasako, kad, pavyzdžiui, internete matė vaizdo įrašus su mano kovomis. Tačiau, kai neklauso, sakau: „Jūs turite tokią gerą trenerę ir neklausote. Ar žinote, kad jūsų trenerė yra pati stipriausia pasaulyje kovotoja?“ Tuomet jie atsako, kad žino. Patys susiranda visą informaciją internete.

- Ar galite palyginti laikus, kai pati pradėjote sportuoti ir dabar? Sunkiau vaikus sudominti sportu?

- Dabar iš tiesų sunku pritraukti vaikus į sportą. Mūsų laikais ir tėvai buvo pripratę daugiau dirbti. Juk dauguma buvo iš kaimų. Dabar, pavyzdžiui, vaikas yra penktokas. Tėvai sako, kad jų vaikai nebegali suderinti mokslų su sportu, nes mokslai nelabai sekasi, tad nėra laiko treniruotėms. Treniruotės du kartus per savaitę, netoli namų. Vadinasi, ne jie patys taip sugalvoja, o tėvai sako: „Sūneli, tu nespėji, nelankyk.“ Tačiau ko penktoje klasėje galima nespėti? Juk ne apie dvyliktokus ir egzaminus kalbame. Mes spėdavome viską ir dar čempionatams pasiruošdavome. Manau, šiais laikais ne vaikai yra gležni, o tėvai leidžia jiems tokiais būti. Per savaitę pasportuoti dvi valandas tikrai galima suspėti. Juk jeigu įprastai miegoti eini 21 val., pasimokyk valanda ilgiau, ir eik miegoti nuo 22 val. Taigi daugiau pykstu ant tėvelių, kurie neskatina vaikų. Geriau nuimti valandą sėdėjimo prie telefono, kompiuterio ar televizoriaus ir nueiti į treniruotę. Juk ne viskas turi būti lengva. Tiesiog reikia susiplanuoti ir viską spėsi. Vaikai nuo fizinio krūvio nepavargsta. Jiems 100 proc. raumenų atsistato. Kai jie pavargę, jie auga. Juk nepavargęs vaikas būna hiperaktyvus.

- Nesigailite pasirinkusi trenerės kelią, esate laiminga ir atradusi save šioje srityje?

- Būna, kad kai kurie sportininkai baigia karjerą, o paskui vėl grįžta į varžybas. Man tokių minčių tikrai nebuvo. Manau, ką galėjau, ten jau viską parodžiau, taigi užteks. Galbūt trenerės darbas ir sudėtingesnis nei būti sportininke. Sportininkui reikia charakterio, o treneriui - išminties. Reikia mokėti prie kiekvieno vaiko prieiti, prakalbinti jį. Taigi čia daugiau reikia galvos (šypsosi).