Lietuvos futbolas - dugne. Ar lemta sulaukti jo atgimimo?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo kalbėjomės su futbolininku, olimpiniu čempionu Arminu NARBEKOVU, krepšininku, olimpiniu čempionu Valdemaru CHOMIČIUMI, Lietuvos futbolo federacijos prezidentu Tomu DANILEVIČIUMI bei Lietuvos krepšinio federacijos prezidentu Vydu GEDVILU. Pokalbį vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Kas vyksta Lietuvoje, kad atotrūkis tarp pasaulyje populiariausių sporto šakų toks didelis? Kai krepšininkai dalyvauja bet kokio masto tarptautinėse varžybose, tikimės iškovotų apdovanojimų, o žiūrint į mūsų futbolininkų dalyvavimą įvairiuose turnyruose tenka praryti eilinį nuoskaudos dėl savo valstybei atstovaujančių sportininkų kartėlį.

A.NARBEKOVAS: Taip, krepšininkai pasiekia gerų rezultatų ir mes, futbolininkai, galime jiems tik pavydėti. Nors pastaruoju metu futbolą kultivuojančių vaikų skaičiumi lenkiame krepšininkus. Anksčiau labiau rinkdavosi krepšinį, dabar žymiai daugiau vaikų renkasi futbolą. Tik susiduriame su bėda, kad į tuos vaikus, norinčius žaisti futbolą, niekas nekreipia dėmesio. O jei ir kreipia, tai labai mažai, jiems nesuteikiama jokia pagalba. Juk Lietuvos rinktinėje žaidėjai atsiduria ne taip, kaip klubuose, kur tinkamus sportininkus galima nusipirkti iš užsienio. Taip, lietuviai neturi nei kur žaisti, nei kur parodyti save, negauna tiek daug laiko, galimybių. Atrodo, mokykloje tiek daug susidomėjusių futbolu, o paskui tiems vaikams nelieka kur save realizuoti. Norint turėti gerą nacionalinę rinktinę, visiems turi rūpėti vaikai, nes rinktinės sudarymas yra ilgas procesas, tik, deja, niekas nenori to proceso laukti, kaip ir klubinėse komandose - geriau nusipirkti gerai žaidžiantį užsienietį, negu suteikti galimybę jaunam žmogui, kuris laikui bėgant galėtų duoti labai daug ir gerų rezultatų.

V.CHOMIČIUS: Aš manau, nėra čia didelių problemų, kaip mes prisigalvojame. Vienoms sporto šakoms sekasi geriau, kitoms - prasčiau. Kiekvienas sportas turi savo specifiką ir savo darbo metodus. Nieko iš karto negali padaryti, reikia laiko, kad viskas stabilizuotųsi. Manau, futbolas yra labai populiari sporto šaka, kurią žaidžia visi žmonės. Futbolas yra populiarus ir „patogus" , nes jis žaidžiamas lauke, gali žaisti ir du prieš du, trys prieš tris, vienuolika prieš vienuolika - kaip nori, taip gali padaryti. Ir mūsų pasiruošimo stovyklose būdavo labai daug futbolo. Pavyzdžiui, mes išeiname į fizinio pasiruošimo treniruotę, atliekame kelis pratimus ir pabaigoje, kad įgautume emocijų, geresnį kvėpavimą, pasiskirstydavome ir visada žaisdavome futbolą - jaunesni prieš labiau patyrusius ir t.t. Ir tai buvo ne tik ,,Žalgiryje". Kai buvome vaikai, pačioje salėje treneris duodavo kamuolį ir žaisdavome. Manau, kad futbolo specifika neleidžia sportininkams greitai tobulėti, jiems reikia turėti daugiau tarptautinių varžybų, daugiau draugiškų varžybų, kad daugiau būtų žaidžiama. Manau, futbolui populiarumo tikrai užtenka, tik reikia atrasti tuos žmones, kurie iš tikrųjų būtų suinteresuoti, kad futbolas klestėtų. Ir, aišku, visada reikia, kad su rinktine dirbtų tokie žmonės, kaip Valdas Ivanauskas, Arminas Narbekovas, Stasys Baranauskas ir t.t., kurie būtų kažką pasiekę ir kad jie savo pavyzdžiu galėtų uždegti jaunimą. Daug ką lemia fantazija - galima bendradarbiauti su kitomis šalimis, pasikeisti treniruotėmis. Viskas priklauso nuo darbo. Iš pradžių pasiruoši žemę, po to sėji, lauki, piktžoles naikini - tai yra ilgas procesas. Paskui ateina laikas, kai reikia skinti vaisius. Sporte yra visokių momentų, kurie trukdo laimėti varžybas. Mes nesame tokie stiprūs, kad visada ir visur galėtume nugalėti. Aš į futbolą žiūriu kaip sirgalius, kuriam patinka futbolas, ir išgyvenu, kad komanda pralaimi. Bet būna ir gražių momentų. Jeigu prisimintume, kas buvo prieš 10 metų, iš viso buvo sunku žiūrėti futbolą - buvo visai kitas lygis, dabar po truputį viskas eina į priekį. Aš manau, laikui bėgant tikrai viskas bus gerai, futbolininkai dirbs ir pasieks lygiai tiek pat, kiek ir krepšinio sportas.

T.DANILEVIČIUS: Pirmiausia vertėtų išskirti krepšinio ir futbolo infrastruktūros skirtumus. Krepšinis turi modernias, kokybiškas arenas, o futbolas vis dar laukia nacionalinio stadiono. Jau kurį laiką Europoje yra susiformavusi klubinė struktūra, kurioje ugdomi žaidėjai ir futbolas yra vystomas per klubo piramidę. Šis modelis Lietuvoje yra pradėtas taikyti neseniai.

V.GEDVILAS: Pirmas dalykas, kodėl futbolo šakoje susiklostė tokia padėtis, kad čia daug ką lemia didelė konkurencija. Yra senosios valstybės, kurios turi labai gilias futbolo tradicijas. Tokiose valstybėse, kaip Prancūzija, Ispanija, Vokietija, didelės vaikų masės dalyvauja tose sporto treniruotėse, mokyklose, siekia rezultatų. O mūsų valstybė - tokia maža, ir, kalbant apie futbolą, neturime tiek daug potencialo. Ir talentų kažkodėl neatsiranda. Tikriausiai reikia galvoti ir apie treniravimo metodiką, gal ji pasirinkta neteisingai. Man, krepšinio specialistui, sunku spręsti, bet jeigu nėra rezultato, vadinasi, reikia kažką peržiūrėti. O, kalbant apie krepšinį, atsakymas paprastas - Lietuvoje yra gilios tradicijos. Krepšinio treneriai Lietuvoje yra gerai pasirengę, turime puikų trenerių kolektyvą, todėl ir rezultatai yra geri. Kaip minėjau, labai svarbi ir tradicija - jau nuo seno, prieš 100 metų, nuo Lietuvos krepšinio atgimimo, kartkartėmis vis iškovodavome kažkokius titulus. Tai ir įtraukia daug vaikų į krepšinį.

G.JAKAVONIS: Kažkada, būdamas Seimo nariu, su mūsų šalies delegacija lankiausi Vokietijoje, kur domėjomės jų sporto reikalais. Vokiečiai pripažino, kad, susijungus dviem Vokietijoms, neigdami visą sovietiniam blokui priklausiusios Vokietijos Demokratinės Respublikos sporto praktiką, jie padarė daugybę klaidų, kurias reikia taisyti. Lietuvoje, kur sporto sistemai pradėjo vadovauti liberalūs politikai su savo ideologija, dėl padarytų klaidų nei kas išgyvena, nei kas už jas atsako. Matau tragišką jaunų lietuvių bendrojo fizinio pasirengimo ir jų sveikatos būklę, palyginti su tais ,,tamsiais sovietiniais" mūsų jaunystės laikais. Tad rinktis iš jų aukštam sportiniam meistriškumui reikalingus būsimus atletus, kurie garsintų Lietuvą, sudėtinga. Bet norėtųsi iš jūsų išgirsti, kodėl didesnė jų dalis atsiduria krepšinyje, o ne futbole?

A.NARBEKOVAS: Fizinio lavinimo padėtis Lietuvoje yra tragiška. Kažkada vienas iš politikų net buvo užsimojęs panaikinti fizinio lavinimo pamokas ir vietoj to siūlė kažką kita. Tada ir atsitinka taip, kad ateina vaikai, kurie nei kūlversčio negeba padaryti, nei atsispaudimų, nei prisitraukimų. Augame tokioje situacijoje, kur visi vaikai ,,inkubatoriniai" - taikosi tik ten, kur šilta, gera, patogu. Anksčiau - vėl grįžtu į ankstesnius laikus - buvo Panevėžio sporto mokykla-internatas. Jos treneriai važinėdavo po visą Lietuvą. Buvo daug daugiavaikių ar sunkiau gyvenančių šeimų, bet treneriai į internatą iš jų paimdavo perspektyvius, sveikus, norinčius sportuoti vaikus. Per savaitę ten vykdavo dešimt užsiėmimų, o vienuoliktos - rungtynės. Dabar niekas neturi tokių gerų sąlygų. Nė viena mokykla, nė viena akademija negali pasigirti tokiais mastais... Daugiausia treniruojasi 5-6 kartus, bet juk 11 yra dvigubas skirtumas! Aš vis sakau, kad cirke gali kiaulę, ožką išmokyti kažką daryti, bet su gyvūnais reikia dirbti. O čia ne ką pasieksi, kai turi 4-5 treniruotes per savaitę. Po to, kai važiuojame kažkur žaisti, susiduriame su žmonėmis, kurie treniruojasi po 12 kartų per savaitę ir turi geresnes sąlygas. Ir mūsų dirbtina žolė yra daugelio traumų padarinys. Turi būti sukurtos geros sąlygos dirbti ir treneriams. Būna, kad, sužaidus ir pralaimėjus trejas rungtynes, iš karto atsiranda kitas treneris. Jeigu einate tuo keliu, jauninate rinktinę, duokite jiems šansus dirbti iki galo. O mes vis ant to pačio grėblio lipame...

V.CHOMIČIUS: Yra daug vaikų, kuriems futbolas patinka. Gal kaltos sąlygos, gal kiti dalykai, bet manau, kad, siekiant futbolo masiškumo, jį reikia dar labiau propaguoti. Ir fizinio lavinimo pamokose mokykloje galbūt kažkas iki galo dar nepadaroma. Galbūt reikėtų padaryti dar vieną fizinio lavinimo pamoką, kad vaikai daugiau judėtų. Dabar vaikai po pamokų sulenda į kompiuterius ir jais niekas per daug neužsiima. Jeigu tėvai jų nestumia, patys vaikai nelabai turi motyvacijos kažko imtis. Anksčiau mes neturėjome nei telefonų, nei kompiuterių, nuolat būdavome kieme ir tėvai negalėdavo mūsų prisikviesti iš lauko namo. Mums reikia pasižiūrėti į pačią specifiką - kas vyksta aplinkui, kiek vaikai sportuoja, kiek aktyviai veikia būdami lauke, užsiimdami fiziniais pratimais. Ir pagal tai sukurti fizinio lavinimo pamokas, kad jie nors per dieną gautų valandą-pusantros fizinio krūvio, kad jie būtų sveiki ir atsirastų noras sportuoti. Galbūt taip reikia daryti. Negali čia recepto atrasti. Kiekviena sporto šaka savaip turi savo specifiką išnaudoti.

T.DANILEVIČIUS: Švietimo, mokslo ir sporto ministerija jau ėmėsi priemonių bendro fizinio aktyvumo lavinimui - prisidėjo trečia kūno kultūros pamoka per savaitę. Pagal naujausius duomenis, futbolas yra masiškiausia sporto šaka Lietuvoje, o šiuo metu šalyje yra apie 48 tūkstančiai registruotų žaidėjų, žaidžiančių futbolą.

V.GEDVILAS: Aš nemanau, kad mažiau vaikų lanko futbolą nei krepšinį. Negaliu pasakyti skaičiais, kiek jų yra, tačiau futbolas iš principo yra paprastas žaidimas: pasiimi kamuolį ir gainioji ant žolės, gali pasistatyti dvi kuprines - jau vartai. Tai yra labai populiarus žaidimas, tik mes nesugebame išauginti aukšto meistriškumo sportininkų. Krepšinis yra sudėtingesnė sporto šaka - vaikui, norint įmesti kamuolį į krepšį, kuris yra aukštai pakabintas, reikia turėti jėgos. Ir metimams reikia jėgos, reikia mokėti varyti ir perduoti kamuolį. Bet aš manau, kad tai, jog visada turime daug vaikų, einančių į krepšinį, lemia tradicijos. Juos pritraukia rezultatai - čempionų, laimėtojų pavyzdžiai. Tai gundo vaikus rinktis krepšinį. Taip pat ir mūsų krepšinio treneriai yra labai aukšto lygio.

Visiškai pritariu pastebėjimui, kad vaikų fizinė būklė prastėja ir, jeigu mes nesiimsime jokių priemonių arba nedarysime tam tikrų sprendimų, bus tik blogiau. Aš manau, turime padaryti rimtas išvadas po šių Tokijo olimpinių žaidynių, nes jose prastai pasirodėme. Mums reikia peržiūrėti visą sportininkų rengimo sistemą. Čia apie visas sporto šakas kalbu. Kitas dalykas, dabar labai nuvertinti yra treneriai. Apvažiavau visą Lietuvą ir kalbėjausi su krepšinio treneriais, jie regione uždirba apie 600-700 eurų. Atlyginimas tikrai mažas, todėl dirba nebent fanatikai ir trenerių jau ima trūkti, nes žmonės neišgyvena. O treneris, jeigu nori būti aukšto lygio, turi turėti gerą išsilavinimą. Jeigu baigęs mokslus ir turėdamas gerą išsilavinimą teuždirba tokią sumą, jam sudėtinga pragyventi. Jeigu jie dar savaitgaliais rungtyniauja gaudami už darbą tokį atlygį, gali būti, kad tuoj prarasime visus trenerius, todėl, kol nevėlu, turime į juos atsigręžti. Dabar Švietimo, mokslo ir sporto ministerija organizuoja darbinę grupę, pradės kalbėti apie aukšto meistriškumo sportininkų rengimo sistemą, kaip ją tobulinti. Esu įtrauktas į tą grupę, gal ten kažką išspręsime, priimsime gerus sprendimus. Dar kartą noriu pabrėžti, kad nuo trenerių viskas priklauso, - jie vaikus ir sudomina, jie yra autoritetai. Treneris turi būti šviesulys, jis privalo turėti gerą išsilavinimą, nes galima ir sveikatą vaikui sugadinti, jeigu pasirinkta netinkama metodika.

G.JAKAVONIS: Sportas - ypatinga veiklos rūšis. Kai pralaimi mūsų futbolininkai ar krepšininkai, sakome, kad pralaimėjo jie, o jei šie laimėjo, sakome, kad laimėjome mes. Ar žinant, kad sportas ir jo populiariausios šakos yra Tautą vienijantis vardiklis, nereikėtų Lietuvoje atskiros, nuo nieko nepriklausančios, galbūt tik prezidentui pavaldžios, sporto ministerijos?

A.NARBEKOVAS: Aš galvoju, kad atskira ministerija - neblogas sprendimas, tada būtų gerai kiekvienai sporto šakai, kiekvienas žinotų, kur kas stovi, kas už ką atsakingas. Gerai, jeigu viskas sekasi, tačiau jei iškiltų problemos, visi žinotų, iš ko reikalauti atsakomybės, kas turi taisyti tuos dalykus.

V.CHOMIČIUS: Pirmiausia buvo padaryta klaida panaikinus Kūno kultūros ir sporto departamentą, nes ten dirbo žmonės, jie kėlė tikslus, už juos būdavo atsakingi. Kiekvienas, kuris priklausė sporto organizacijai, turėjo pateikti ataskaitą, turėjo atsiskaityti, už ką gaudavo atlyginimą ir t.t. O dėl mūsų vienybės galiu pasakyti štai ką: gyvenime taip yra, tai liečia bet kurią sritį - jeigu tau sekasi, turi daugiau draugų, kada nesiseka, jei tau reikia pagalbos, jie nutolsta. O sportas yra tokia veikla, kuri matoma labiau, negu bet kas kitas. Tu dalyvauji tarptautinėse varžybose, yra pergalės, kurias pasieki - visa tai vienija Tautą. Kaip ir mes pradžioje su ,,Žalgiriu" buvome tik šiek tiek populiarūs, bet pirmą kartą laimėjus auksą prasidėjo „aukso karštligė". Visi vienijosi, visiems buvome pasididžiavimas. Taip yra visose sporto šakose. Todėl reikia sudaryti sąlygas, kad sportininkai turėtų geras galimybes sportuoti, kad galėtume siekti bendrų tikslų, būtume vieningi ir galėtume džiaugtis pergalėmis.

T.DANILEVIČIUS: Pirmas žingsnis jau buvo žengtas, kai Kūno kultūros ir sporto departamentas virto ministerijos dalimi. Hipotetiškai kalbant, kitas žingsnis galėtų būti atskira ministerija, kuri padėtų pasiekti kiekybinį šuolį sporte, tačiau ji vis dėlto turėtų būti pavaldi Vyriausybei. Šiuo metu glaudžiai bendradarbiaujame su dabartine Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, vyksta aktyvios diskusijos ir yra ruošiamos reikalingos sporto įstatymo pataisos.

V.GEDVILAS: Aš taip pat manau, kad buvo klaida panaikinti Kūno kultūros ir sporto departamentą, dabar jis tarsi prijungtas prie Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, nes joje yra gana nedaug specialistų, dirbančių sporto labui. Reikia viską grąžinti į ankstesnę padėtį. Anksčiau labai norėjau, kad būtų atskira, savarankiška sporto ministerija, o ministras įeitų į Vyriausybės sudėtį. Dabartiniu metu sportas yra podukros vietoje, nelabai gali suprasti, kaip toje ministerijoje veikia sporto sistema. Manau, bent jau Kūno kultūros ir sporto departamentą reikėtų grąžinti. Tada ir rezultatai būdavo, ir turėdavom daugiau medalių, gausiai dalyvaudavom čempionatuose, olimpinėse žaidynėse. Manyčiau, mūsų dabartinė valdžia turi ryžtingai priimti sprendimus, kad visą sportą grąžintume į buvusias aukštumas.