B.Zelkevičius: „Niekada nemokėjau ir nenorėjau plaukti pasroviui“

Buvęs ilgametis Vilniaus „Žalgirio“ žaidėjas ir treneris, Lietuvos nacionalinės vyrų rinktinės strategas Benjaminas Zelkevičius praėjusią savaitę (vasario 6 d.) atšventė 70-ąjį gimtadienį. Ta proga „Sporto gyvenimas“ su B.Zelkevičiumi pasikalbėjo apie jo karjeros vingius, futbolininko ir trenerio patirtį bei planus.

Daugumai futbolo mėgėjų B.Zelkevičius siejasi su Sovietų Sąjungos futbolo pirmenybėse žibėjusia Vilniaus „Žalgirio“ komanda. Du kartus šiame klube dirbęs futbolo specialistas pirmuoju mėginimu (1977 m.) „Žalgirį“ iš II SSRS lygos išvedė į I, o 1982 m. - ir į aukščiausiąją lygą. 1987 m. B.Zelkevičiaus treniruojamas „Žalgiris“ SSRS pirmenybėse užėmė trečią vietą, tais pačiais metais iš žalgiriečių sudaryta komanda iškovojo aukso medalius pasaulinėse vasaros studentų žaidynėse. Vėlesniais laikais B.Zelkevičius treniravo Lietuvos nacionalinę vyrų futbolo rinktinę, įvairius Rusijos ir Latvijos futbolo klubus, o prieš kelerius metus trenerio karjerą baigė sostinės futbolo mokykloje „Ateitis“.

Tačiau B.Zelkevičius - ne tik treneris, bet ir futbolininkas. Nuo 1963 iki 1973 m. jis žaidė Vilniaus „Žalgirio“ komandoje, 1971 ir 1972 m. buvo išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku. Per dešimt sezonų sužaidęs 331 rungtynes B.Zelkevičius įmušė 50 įvarčių ir pagal šį rodiklį tarp visų SSRS pirmenybėse žaidusių žalgiriečių užima 8 vietą.

- Benjaminai, kokia buvo jūsų pažintis su futbolu?

- Gimiau ir augau Kaune, Vilijampolės rajone. Pas mus tuo metu žaidė „Inkaro“ komanda, dalyvavusi Lietuvos pirmenybėse, tad tai buvo tikras futbolo rajonas. Tais laikais pas mus visi vaikai žaisdavo futbolą, ne išimtis ir aš. Buvo daug aikštelių, prie Nemuno plytėjo pievos, kuriose mes per atostogas nuo ryto iki vakaro gainiodavome kamuolį. Jei būdavo pamokos, tai futbolą žaisdavome prie mokyklos - pertraukų metu ar pamokoms pasibaigus. Iš esmės kito užsiėmimo ir nebuvo. Neatsitiktinai iš mūsų rajono kilo ne vienas futbolininkas, papildęs ir meistrų komandos - Vilniaus „Spartako“ (vėliau - „Žalgirio“) - gretas. 1963 m. prasidėjo „Žalgiryje“ ir mano karjera.

- Tikriausiai „Žalgirio“ trenerių dėmesį atkreipėte ne Vilijampolės pievose?

- Tikrai ne. Į „Žalgirį“ patekau būdamas 18-os, iš Kauno „Bangos“ komandos. Beje, futbolo treniruotes pradėjau lankyti vėlokai, būdamas 14 metų. Iki tol dar užsiiminėjau lengvąja atletika, bet galiausiai pasirinkau futbolą. Futbolo mokykloje pirmuoju mano treneriu buvo Algirdas Klimkevičius. Tai buvo geras specialistas ir puikus žmogus. Aš iki šiol saugau jo treniruočių konspektus, mes iki šiol bendraujame, pasišnekame. Žaidžiantį jo treniruotos Kauno „Bangos“ jaunių komandoje mane ir pastebėjo „Žalgirio“ treneriai.

- Kokie buvo pirmieji žingsniai meistrų komandoje?

- Į Vilnių atvažiavau 1963 m. pradžioje. Buvau jaunas, tad prireikė laiko, kad apsiprasčiau naujoje komandoje. Atvirai sakant, pirmasis sezonas nebuvo sėkmingas, Sovietų Sąjungos pirmenybių A klasės antroje grupėje (tuo metu aukščiausia buvo A klasės pirma grupė) iš 34 rungtynių sužaidžiau tik 19, o „Žalgiris“ užėmė 14 vietą iš 18 komandų. Regis, mane norėjo apskritai atleisti iš komandos, nors žaisdamas „Bangoje“ buvau sulaukęs kvietimų į Sovietų Sąjungos jaunių rinktinę, žaidžiau kartu su futbolininkais, kurie vėliau žaidė pajėgiose SSRS aukščiausiosios lygos komandose.

Tačiau antrasis sezonas buvo sėkmingesnis. Įsitvirtinau pagrindinėje komandos sudėtyje, pradėjau mušti įvarčius, pagerėjo ir „Žalgirio“ rezultatai. 1964 ir 1965 m. savo pogrupyje užėmėme antrą vietą, aš pagal pelnytus įvarčius nusileidau tik Romualdui Juškai. Bet finaliniuose turnyruose mums niekaip nepavyko patekti į pajėgiausių komandų ketvertuką, kuris savo ruožtu pelnydavo kelialapius į aukščiausiąją lygą. Bet taip buvo ne dėl mūsų kaltės.

Manau, kad pagal pajėgumą mes tuo metu buvome verti žaisti ir aukščiausiojoje lygoje. Tačiau finalinėse varžybose prasidėdavo įvairiausios machinacijos, kitos komandos buvo turtingesnės, įtakingesnės, todėl mes nuolat likdavome už ketvertuko ribos.

1966 m. mes netgi laimėjome A klasės antros grupės I pogrupio varžybas, bet finaliniame ture užėmėme antrą vietą ir vėl likome be nieko. Po tokio nusivylimo kitas sezonas buvo prastesnis, o 1968 m. aš jau praleidau Ukrainoje, Donecko „Šachtior“ komandoje.

- Jei neklystu, tuo metu „Šachtior“ gretose žaidė ir vienas geriausių SSRS futbolo trenerių Valerijus Lobanovskis?

- Taip, ir būtent jo kvietimu aš ir atvykau į Donecką. Pradžia buvo labai gera, pirmame rate žaidžiau pagrindinėje sudėtyje. Bet vėliau dėl konflikto su treneriu komandą paliko V.Lobanovskis, o treneris, matyt, galvodamas, kad aš esu Valerijaus sąjungininkas, pradėjo mane ignoruoti. Gaila, kad taip atsitiko, nes man ten neblogai sekėsi. Pelniau tris įvarčius, vieną iš jų - išvykoje į Kijevo „Dinamo“ vartus. Pamenu, rungtynės baigėsi lygiosiomis 1:1, o jas stebėjo pilnas stadionas - beveik 100 tūkst. žmonių.

Iš tiesų su V.Lobanovskiu mes buvome geri draugai, Donecke gyvenome viename viešbutyje, daug bendravome. Jis buvo labai įdomus, malonus žmogus, tikras futbolo profesionalas. Beje, po to, kai paliko „Šachtior“ komandą, jis baigė futbolininko karjerą ir pradėjo treniruoti Dniepropetrovsko „Dnepr“ ekipą. Kitais metais jis mane kvietė į „Dnepr“, bet aš atsisakiau.

- Kodėl?

- Visų pirma todėl, kad pasiilgau namų, pasiilgau Lietuvos. Be to, sugrįžti kvietė „Žalgirio“ vadovai. Tuo metu vilniečiai kūrė ambicingą komandą, sukvietė pajėgius, kituose SSRS klubuose žaidusius Lietuvos futbolininkus. Iš tiesų tais metais mūsų komanda buvo labai stipri, į Vilnių atvykę varžovai būdavo pasmerkti nesėkmei. Mes tapome savo pogrupio nugalėtojais ir patekome į finalinį keturių komandų turnyrą. Jis vyko Simferopolyje, o į aukščiausiąją lygą pateko tik nugalėtojas. Beje, tame turnyre dalyvavo ir V.Lobanovskis su „Dnepr“ ekipa. Pamenu, prieš varžybas jis man sakė, kad jei turėtų tokią komandą kaip „Žalgiris“, tai net į stadioną nevažiuotų, nes žinotų, kad mes ir taip laimėsime. Tai buvo ne šiaip komplimentas ar gražūs žodžiai. Mes iš tiesų tuo metu buvome geriausi. Bet vis tiek turnyre užėmėme paskutinę vietą. Ir vėl pasikartojo įprastinė istorija - nuo pirmų rungtynių teisėjai pradėjo mus iš peties doroti. Pirmose rungtynėse buvo pašalinti du mūsų futbolininkai, jas mes pralaimėjome 0:1. Ir to užteko, kad liktume už aukščiausiosios lygos borto.

- Po tokių nuotykių gali ir rankos nusvirti.

- Blogiausia, kad ir nusviro. Ir ne tik futbolininkams. Rankos nusviro ir už futbolą atsakingiems valdžios žmonėms. Sumažėjo palaikymas, dėmesys, pagaliau ir mes, futbolininkai, praradome motyvaciją. 1970 m. dar išsilaikėme pirmojoje lygoje, o 1971 m. „Žalgiris“ užėmė 20-ą vietą ir iškrito į II lygą.

- Ar po to nesigailėjote, kad nepriėmėte V.Lobanovskio pasiūlymo?

- O ko gailėtis? Aš niekuomet nesigailiu to, ką padariau, gailiuosi to, ko nepadariau. O kaip buvo - taip.

- Bet „Dnepr“ galiausiai prasiveržė į aukščiausiąją lygą, o „Žalgiris“ - ne.

- Iš tiesų Valerijui per trejus metus pavyko išvesti komandą į aukščiausiąją lygą, bet negaliu sakyti, kad dėl to labai gailėjausi. Man norėjosi žaisti Lietuvoje, suburti gerą komandą ir savo jėgomis patekti į aukščiausiąją lygą. Pagaliau ir sąlygos to meto „Žalgiryje“ mums buvo sudarytos labai geros.

- Jei ne paslaptis, kokios buvo tos sąlygos?

- Be abejo, Donecke jos buvo geriausios. Kiekvienas „Šachtior“ futbolininkas buvo fiktyviai įdarbintas miesto šachtoje ir gaudavo papildomą „šachtininko“ atlyginimą. Tiesa, jo dydis priklausė nuo trenerio sprendimo, bet jis tikrai nebuvo mažas. Be to, dar buvo premijos. Pamenu, kad prieš kiekvienas rungtynes pas mus apsilankydavo vietos Centro komiteto pirmasis sekretorius ir pažadėdavo už pergalę konkrečią pinigų sumą. Neretai gaudavome mėnesio atlyginimo dydžio premiją. Iš penkių tokių premijų futbolininkas galėjo nusipirkti automobilį „Volga“ - tų laikų prabangos simbolį.

„Žalgiryje“ viskas buvo kiek kukliau, bet, lyginant su kitų profesijų atstovais, futbolininkai gyveno tikrai neblogai. Be abejo, geresni futbolininkai buvo „įdarbinti“ gamyklose, gaudavome atlyginimą, premijas. Tačiau nereikėtų apsigauti. Kad ir kaip būtų, iš tų pinigų futbolininkai nepraturtėdavo, baigus karjerą daugeliui teko susidurti su niūria realybe, kai nėra nei pinigų, nei jokios profesijos ar darbo įgūdžių.

- Kalbant apie karjeros pabaigą. Jūs 1971 ir 1972 m. buvote išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku, o 1973 m. netikėtai pasitraukėte ne tik iš „Žalgirio“, bet ir iš didžiojo futbolo. Kas nutiko?

- Viskas prasidėjo prieš 1973 m. sezoną, vienos iš išvykų į užsienį metu. Su keliais komandos draugais norėjome išsikeisti rublius į tos šalies valiutą, o tuometiniam „Žalgirio“ treneriui Serafimui Cholodkovui pasirodė, kad mes neturėtume to daryti. Kilo nedidelis konfliktas. Vėliau lyg ir viskas aprimo, bet prasidėjus čempionatui pasipylė priekaištai, kritika, trenerio nepasitenkinimas. Nenorėjau su tuo taikstytis ar nuolankiai tylėti. Žinojau savo kainą, koks esu futbolininkas, ką galiu padaryti aikštėje, o ko negaliu. Mačiau, kad manęs nevertina, tad paprasčiausiai atsisveikinau ir išėjau. Tai buvo elementarus trenerio ir futbolininko konfliktas. Vėliau, jau pats dirbdamas treneriu, ne kartą buvau panašiose konfliktinėse situacijose su futbolininkais. Visada pasisakiau už normalų, žmogišką bendravimą. Be abejo, tam tikras atstumas tarp trenerio ir žaidėjo turi būti, negali treneris su futbolininkais kartu žaisti kortomis ar gerti alaus. Bet turi būti žmoniškumas - reikia mokėti išklausyti, suprasti žaidėją. O tuo metu „Žalgiryje“ tokio bendravimo nebuvo. Aišku, trinktelėjęs durimis aš visiškai negalvojau apie ateitį, kokia bus tolesnė mano karjera, iš ko aš gyvensiu.

- Bet, regis, ateitis buvo gana šviesi. Jau po kelerių metų sugrįžote į „Žalgirį“ kaip vyriausiasis treneris ir su šia komanda iškovojote didžiausias pergales.

- Taip buvo vėliau, bet iš karto buvo labai sunku. Didelių pinigų būdamas futbolininku neuždirbau, o ir tie pinigai jaunystėje labai greitai išgaruodavo. Man pasisekė, kad gavau darbą Respublikiniame sporto centre, buvau atsakingas už futbolą. Be to, buvusio „Žalgirio“ futbolininko Algirdo Kulikausko kvietimu pradėjau treniruoti iš Vilniaus pedagoginio instituto studentų sudarytą „Šviesos“ komandą. SSRS jaunių čempionate užėmėme antrą vietą, sėkmingai dalyvavome moksleivių pirmenybėse.

Žodžiu, kažkokie rezultatai buvo, bet abejoju, ar jų būtų pakakę užimti „Žalgirio“ komandos vyriausiojo trenerio postą. Galima sakyti, kad man pasisekė, nes tuometinis Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ pirmininkas Viktoras Želvys pasiūlė man sugrįžti į komandą. Žinau, kad daug kas jo nesuprato, atkalbinėjo, kalbėjo, kad Zelkevičius yra labai konfliktiškas žmogus ir pan. Aš galiu pasakyti, kad buvau ir esu principingas žmogus, ir dėl tų principų kildavo konfliktų, bet tuo pat metu aš apgalvodavau kiekvieną savo poelgį ir jei būdavau neteisus - sugebėdavau ir atsiprašyti, pripažinti klaidą. Bet tiesiog plaukti pasroviui niekada nemokėjau ir nenorėjau. Turiu savo principus, gerus ar blogus, bet turiu. Būdamas treneriu buvau sukūręs savo darbo sistemą ir stengiausi jos nuosekliai laikytis. Man labai patiko žymaus sovietinio trenerio Konstantino Beskovo žodžiai: „Sistema niekada nenuvilia, nuvilia tik žmonės“. Jei jau sugalvojai ką nors, tai ir laikykis iki galo, nesiblaškyk.

- Su „Žalgiriu“ jūs dirbote daugiau nei dešimt metų. Laiko ir erdvės nuosekliam darbui pakako.

- Iš tiesų, nuo 1977 iki 1982 ir nuo 1985 iki 1991 m. dirbau su „Žalgiriu“. Šiek tiek gaila, kad po sėkmingo pasirodymo 1982 m., kai laimėjome I lygą ir iškovojome teisę žaisti aukščiausiajame SSRS futbolo divizione žaidėjai sukilo prieš mane. Tiesą sakant, dėl to ir pats buvau kaltas. Padariau klaidų, gal nelabai žmoniškai elgiausi. Pergalės išpuikino ir futbolininkus, jie pareiškė, kad nenori dirbti su Zelkevičiumi, ir man teko pasitraukti. Tačiau 1985 m., kai „Žalgiris“ labai nesėkmingai startavo ir rizikavo iškristi iš aukščiausiosios lygos, tie patys futbolininkai atėjo pas mane į namus ir paprašė sugrįžti. Sutikau, bet su sąlyga, kad jie darys tai, ką aš pasakysiu. Buvo tokių, kurie prieštaravo, nenorėjo, kad aš ateičiau. Bet iš esmės komanda buvo labai perspektyvi, sudaryta ir iš jaunų, gabių futbolininkų, ir iš patyrusių žaidėjų. Pagrindinė problema buvo ta, kad komandoje tvyrojo anarchija, futbolininkai neatsakingai treniravosi, manė, kad „nuėmę“ Zelkevičių jie gali daryti bet ką. Pradėjus kryptingai dirbti - atsirado ir rezultatas. 1985 m. mes baigėme 7-ojoje vietoje, po metų buvome 8-i, o 1987 m. iškovojome bronzą. Ir nors visi daugiausiai kalba tik apie šį pasiekimą, man asmeniškai labai daug reiškia ir 1988 m. užimta 5-oji vieta bei 1989 m. - 4-oji pozicija. Tai reiškė, kad mes buvome tarp kelių elitinių SSRS komandų ir kelerius metus iš eilės iškovojome teisę žaisti Europos taurių turnyruose.

- Užsiminėte apie trenerio sistemą. Kokie buvo jos esminiai akcentai?

- Treniruoti man tas pats kaip piešti paveikslą. Turi mėgstamas spalvas, žinai, ką nori ant drobės matyti, ir turi mokėti tai padaryti. Jei man patinka žaisti atakuojantį futbolą, tai ir į komandą rinkau tuos žmones, kurie mokėjo ne tik griauti, bet ir kurti. Kaip pavyzdį pateiksiu Sigitą Jakubauską. Pradėjęs žaisti „Žalgiryje“ jis ne vienus metus buvo puolėjas. Bet mano sistemoje jam buvo numatyta gynėjo vieta, nes jis mokėjo ne tik pulti, bet ir labai kibiai gynėsi. Ir šioje pozicijoje jis atsiskleidė visu gražumu. Mes jam atidavėme visą kraštą, kad jis laisvai žaistų nuo savų iki varžovų vartų. Ir jo dėka mes pelnėme ne vieną įvartį. Pagaliau mano tikslas buvo, kad komanda ne tik laimėtų, bet ir žaistų gražiai, išraiškingai. Be abejo, tam reikėjo atitinkamų atlikėjų, žaidėjų, kurie galėtų įgyvendinti jiems keliamas užduotis. Gal iš šalies žiūrint atrodo, kad „Žalgiryje“ 1985-1990 m. kaip tyčia atsirado daug aukšto lygio futbolininkų. Tai buvo nuoseklaus, kruopštaus darbo vaisius. Galima sakyti, kad „Žalgiriui“ dirbo visa Lietuva, visi vaikų treneriai. Ir aš pats dažnai važinėdavau po Lietuvą, stebėjau daugybę varžybų, mane kviesdavo, siūlydavo pažiūrėti į vieną ar kitą jauną futbolininką. Buvome sukūrę labai efektyvią jaunų futbolininkų rengimo sistemą, visi dirbome siekdami vieno tikslo.

Kita vertus, patekus į „Žalgirį“ talentingiems futbolininkams toliau augti padėjo aukštas SSRS futbolo lygis. Neabejoju, kad jei Arminas Narbekovas nuo 18 metų būtų žaidęs ne SSRS pirmenybėse, o dabartinėje Lietuvos A lygoje, tai jis niekada nebūtų tapęs tokiu ryškiu, savitu futbolininku. Arminas buvo labai talentingas, bet panašių talentų tarp jaunimo galima rasti ir šiais laikais. Tačiau dabar mūsų futbolas yra pilkas, jame vyrauja vidutinybės, ir net talentingi žaidėjai šioje terpėje neturi kur ir kaip pasireikšti.

- Kaip jautėtės, kai 1990 m. „Žalgiris“ pasitraukė iš SSRS pirmenybių?

- Tai buvo pats didžiausias smūgis tiek man, tiek „Žalgiriui“, tiek visam Lietuvos futbolui. Tikiu, kad jei būtume turėję galimybę toliau kovoti tokio lygio varžybose, mes būtume išaugę į stiprią, europinę futbolo komandą. Bet tada apie sportą niekas negalvojo. Sprendimus priėmė politikai, „Žalgiris“ pasitraukė iš SSRS čempionato. Bet Lietuvos čempionate mums nebuvo kas veikti. Futbolininkai prarado motyvaciją, labai staigiai smuko jų sportinė forma. Paprasčiausiai jiems buvo neįdomu. Tad per kelerius metus didžioji senojo „Žalgirio“ žaidėjų dalis išvyko į užsienį. Aš iki šiol manau, kad buvo padaryta klaida. Iš viso niekada nereikia sporto maišyti su politika. Ir būtent su sportu galima pasiekti tokių pergalių prieš kitų šalių atstovus, apie kurias politikai gali tik svajoti.

- Po „Žalgirio“ jūs dar ne vienus metus darbavotės su Lietuvos rinktine. Nors iš pradžių komandoje žaidė daugelis buvusių žalgiriečių, prasimušti į finalinius Europos ar pasaulio čempionato etapus taip ir nepavyko.

- Deja, tai jau nebuvo to paties „Žalgirio“ žaidėjai. Jie jau žaidė įvairiuose užsienio klubuose, į rinktinę susirinkdavo skirtingai pasiruošę, geriau ar prasčiau treniruoti. Man pasirodė, kad tuo metu jie jau buvo šiek tiek priblėsę, išsisėmę. Jie jau nebuvo aukščiausiame karjeros pike, gal ir motyvacija buvo sumažėjusi. Nors iki šiol manau, kad net ir tokiomis sąlygomis galėjome pasiekti daugiau. Reikėjo tik nuosekliai dirbti. Bet ne, visi skubino, reikalavo rezultato, pergalių. O jų nebuvo tiek, kiek norėjosi. Pagaliau, trūko elementaraus pasitikėjimo, savitarpio supratimo tarp rinktinės trenerių ir Lietuvos futbolo federacijos (LFF) vadovų. Nors su Vytautu Dirmeikiu mes ir žaidėme, vėliau aš jį treniravau, o jis mane pats pakvietė į rinktinę, nuoširdžių santykių mums užmegzti taip ir nepavyko. O tas negatyvas geriau dirbti tikrai nepadėjo. Niekas nepasikeitė ir atėjus naujai LFF valdžiai. Aš ir dabar esu įsitikinęs, kad ne tik treneris, bet ir federacijos vadai yra atsakingi už rinktinės rezultatus. Vien jau dėl to, kad jie renkasi trenerį, todėl irgi turi prisiimti atsakomybę. Jie turėjo gerai viską apgalvoti, įvertinti trenerio kompetenciją, sugebėjimus, žmogiškuosius aspektus - tokius kaip bendravimas su žaidėjais, žiniasklaida ir pan. Negali taip būti, kad paskiriamas geras treneris, o po metų jau atleidžiamas blogas specialistas. Jei jis toks blogas, tai kodėl jis apskritai pateko į rinktinę. Į šį klausimą turėtų atsakyti LFF vadovas.

- Benjaminai, ar jūs esate patenkintas savo kaip trenerio karjera?

- Tikriausiai žmogus niekada nebūna iki galo kuo nors patenkintas. Galvoji, kad ir tą galėjai geriau padaryti, ir ten - daugiau pasiekti. Bet iš esmės tai, ką mes nuveikėme su Vilniaus „Žalgiriu“, tai buvo maksimumas, ką galėjome pasiekti. Gaila, kad vėliau nebuvo tinkamų sąlygų realizuoti savo sumanymus, planus. Kita vertus, didžiausias atlygis treneriui - žmonių pagarba ir padėka. Jūs neįsivaizduojate, kaip man malonu, kai mane gatvėje sustabdo žmonės ir dėkoja už tą futbolą, kurį „Žalgiris“ demonstravo prieš 25 metus. Tai yra didžiausia dovana treneriui, kad jį atsimena per jo komandos žaidimą. Žmonės, jei tu jiems dovanojai džiaugsmą, tavęs niekada neužmirš.

- Jums neseniai sukako 70 metų. Ką dar norėtumėte nuveikti, ar dar turite kokių nors planų, sumanymų, ambicijų?

- Kai kalbate apie mano amžių, turiu pasakyti, kad tikrai nejaučiu jokios metų naštos. Neretai pagalvoju, kad dar galėčiau ir padėti, patarti, pasidalyti patirtimi, tik kad tų patarimų Lietuvoje niekam nereikia. Pagalvoju ir apie tai, kad būtų galima parašyti atsiminimų knygą. Medžiagos yra labai daug, mintys dar normaliai dėliojasi. Bet reikia prisiversti. Deja, kol kas to padaryti nepavyksta.

Žodžiu, kažkokie rezultatai buvo, bet abejoju, ar jų būtų pakakę užimti „Žalgirio“ komandos vyriausiojo trenerio postą. Galima sakyti, kad man pasisekė, nes tuometinis Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ pirmininkas Viktoras Želvys pasiūlė man sugrįžti į komandą. Žinau, kad daug kas jo nesuprato, atkalbinėjo, kalbėjo, kad Zelkevičius yra labai konfliktiškas žmogus ir pan. Aš galiu pasakyti, kad buvau ir esu principingas žmogus, ir dėl tų principų kildavo konfliktų, bet tuo pat metu aš apgalvodavau kiekvieną savo poelgį ir jei būdavau neteisus - sugebėdavau ir atsiprašyti, pripažinti klaidą. Bet tiesiog plaukti pasroviui niekada nemokėjau ir nenorėjau. Turiu savo principus, gerus ar blogus, bet turiu. Būdamas treneriu buvau sukūręs savo darbo sistemą ir stengiausi jos nuosekliai laikytis. Man labai patiko žymaus sovietinio trenerio Konstantino Beskovo žodžiai: „Sistema niekada nenuvilia, nuvilia tik žmonės“. Jei jau sugalvojai ką nors, tai ir laikykis iki galo, nesiblaškyk.

- Su „Žalgiriu“ jūs dirbote daugiau nei dešimt metų. Laiko ir erdvės nuosekliam darbui pakako.

- Iš tiesų, nuo 1977 iki 1982 ir nuo 1985 iki 1991 m. dirbau su „Žalgiriu“. Šiek tiek gaila, kad po sėkmingo pasirodymo 1982 m., kai laimėjome I lygą ir iškovojome teisę žaisti aukščiausiajame SSRS futbolo divizione žaidėjai sukilo prieš mane. Tiesą sakant, dėl to ir pats buvau kaltas. Padariau klaidų, gal nelabai žmoniškai elgiausi. Pergalės išpuikino ir futbolininkus, jie pareiškė, kad nenori dirbti su Zelkevičiumi, ir man teko pasitraukti. Tačiau 1985 m., kai „Žalgiris“ labai nesėkmingai startavo ir rizikavo iškristi iš aukščiausiosios lygos, tie patys futbolininkai atėjo pas mane į namus ir paprašė sugrįžti. Sutikau, bet su sąlyga, kad jie darys tai, ką aš pasakysiu. Buvo tokių, kurie prieštaravo, nenorėjo, kad aš ateičiau. Bet iš esmės komanda buvo labai perspektyvi, sudaryta ir iš jaunų, gabių futbolininkų, ir iš patyrusių žaidėjų. Pagrindinė problema buvo ta, kad komandoje tvyrojo anarchija, futbolininkai neatsakingai treniravosi, manė, kad „nuėmę“ Zelkevičių jie gali daryti bet ką. Pradėjus kryptingai dirbti - atsirado ir rezultatas. 1985 m. mes baigėme 7-ojoje vietoje, po metų buvome 8-i, o 1987 m. iškovojome bronzą. Ir nors visi daugiausiai kalba tik apie šį pasiekimą, man asmeniškai labai daug reiškia ir 1988 m. užimta 5-oji vieta bei 1989 m. - 4-oji pozicija. Tai reiškė, kad mes buvome tarp kelių elitinių SSRS komandų ir kelerius metus iš eilės iškovojome teisę žaisti Europos taurių turnyruose.

- Užsiminėte apie trenerio sistemą. Kokie buvo jos esminiai akcentai?

- Treniruoti man tas pats kaip piešti paveikslą. Turi mėgstamas spalvas, žinai, ką nori ant drobės matyti, ir turi mokėti tai padaryti. Jei man patinka žaisti atakuojantį futbolą, tai ir į komandą rinkau tuos žmones, kurie mokėjo ne tik griauti, bet ir kurti. Kaip pavyzdį pateiksiu Sigitą Jakubauską. Pradėjęs žaisti „Žalgiryje“ jis ne vienus metus buvo puolėjas. Bet mano sistemoje jam buvo numatyta gynėjo vieta, nes jis mokėjo ne tik pulti, bet ir labai kibiai gynėsi. Ir šioje pozicijoje jis atsiskleidė visu gražumu. Mes jam atidavėme visą kraštą, kad jis laisvai žaistų nuo savų iki varžovų vartų. Ir jo dėka mes pelnėme ne vieną įvartį. Pagaliau mano tikslas buvo, kad komanda ne tik laimėtų, bet ir žaistų gražiai, išraiškingai. Be abejo, tam reikėjo atitinkamų atlikėjų, žaidėjų, kurie galėtų įgyvendinti jiems keliamas užduotis. Gal iš šalies žiūrint atrodo, kad „Žalgiryje“ 1985-1990 m. kaip tyčia atsirado daug aukšto lygio futbolininkų. Tai buvo nuoseklaus, kruopštaus darbo vaisius. Galima sakyti, kad „Žalgiriui“ dirbo visa Lietuva, visi vaikų treneriai. Ir aš pats dažnai važinėdavau po Lietuvą, stebėjau daugybę varžybų, mane kviesdavo, siūlydavo pažiūrėti į vieną ar kitą jauną futbolininką. Buvome sukūrę labai efektyvią jaunų futbolininkų rengimo sistemą, visi dirbome siekdami vieno tikslo.

Kita vertus, patekus į „Žalgirį“ talentingiems futbolininkams toliau augti padėjo aukštas SSRS futbolo lygis. Neabejoju, kad jei Arminas Narbekovas nuo 18 metų būtų žaidęs ne SSRS pirmenybėse, o dabartinėje Lietuvos A lygoje, tai jis niekada nebūtų tapęs tokiu ryškiu, savitu futbolininku. Arminas buvo labai talentingas, bet panašių talentų tarp jaunimo galima rasti ir šiais laikais. Tačiau dabar mūsų futbolas yra pilkas, jame vyrauja vidutinybės, ir net talentingi žaidėjai šioje terpėje neturi kur ir kaip pasireikšti.

- Kaip jautėtės, kai 1990 m. „Žalgiris“ pasitraukė iš SSRS pirmenybių?

- Tai buvo pats didžiausias smūgis tiek man, tiek „Žalgiriui“, tiek visam Lietuvos futbolui. Tikiu, kad jei būtume turėję galimybę toliau kovoti tokio lygio varžybose, mes būtume išaugę į stiprią, europinę futbolo komandą. Bet tada apie sportą niekas negalvojo. Sprendimus priėmė politikai, „Žalgiris“ pasitraukė iš SSRS čempionato. Bet Lietuvos čempionate mums nebuvo kas veikti. Futbolininkai prarado motyvaciją, labai staigiai smuko jų sportinė forma. Paprasčiausiai jiems buvo neįdomu. Tad per kelerius metus didžioji senojo „Žalgirio“ žaidėjų dalis išvyko į užsienį. Aš iki šiol manau, kad buvo padaryta klaida. Iš viso niekada nereikia sporto maišyti su politika. Ir būtent su sportu galima pasiekti tokių pergalių prieš kitų šalių atstovus, apie kurias politikai gali tik svajoti.

- Po „Žalgirio“ jūs dar ne vienus metus darbavotės su Lietuvos rinktine. Nors iš pradžių komandoje žaidė daugelis buvusių žalgiriečių, prasimušti į finalinius Europos ar pasaulio čempionato etapus taip ir nepavyko.

- Deja, tai jau nebuvo to paties „Žalgirio“ žaidėjai. Jie jau žaidė įvairiuose užsienio klubuose, į rinktinę susirinkdavo skirtingai pasiruošę, geriau ar prasčiau treniruoti. Man pasirodė, kad tuo metu jie jau buvo šiek tiek priblėsę, išsisėmę. Jie jau nebuvo aukščiausiame karjeros pike, gal ir motyvacija buvo sumažėjusi. Nors iki šiol manau, kad net ir tokiomis sąlygomis galėjome pasiekti daugiau. Reikėjo tik nuosekliai dirbti. Bet ne, visi skubino, reikalavo rezultato, pergalių. O jų nebuvo tiek, kiek norėjosi. Pagaliau, trūko elementaraus pasitikėjimo, savitarpio supratimo tarp rinktinės trenerių ir Lietuvos futbolo federacijos (LFF) vadovų. Nors su Vytautu Dirmeikiu mes ir žaidėme, vėliau aš jį treniravau, o jis mane pats pakvietė į rinktinę, nuoširdžių santykių mums užmegzti taip ir nepavyko. O tas negatyvas geriau dirbti tikrai nepadėjo. Niekas nepasikeitė ir atėjus naujai LFF valdžiai. Aš ir dabar esu įsitikinęs, kad ne tik treneris, bet ir federacijos vadai yra atsakingi už rinktinės rezultatus. Vien jau dėl to, kad jie renkasi trenerį, todėl irgi turi prisiimti atsakomybę. Jie turėjo gerai viską apgalvoti, įvertinti trenerio kompetenciją, sugebėjimus, žmogiškuosius aspektus - tokius kaip bendravimas su žaidėjais, žiniasklaida ir pan. Negali taip būti, kad paskiriamas geras treneris, o po metų jau atleidžiamas blogas specialistas. Jei jis toks blogas, tai kodėl jis apskritai pateko į rinktinę. Į šį klausimą turėtų atsakyti LFF vadovas.

- Benjaminai, ar jūs esate patenkintas savo kaip trenerio karjera?

- Tikriausiai žmogus niekada nebūna iki galo kuo nors patenkintas. Galvoji, kad ir tą galėjai geriau padaryti, ir ten - daugiau pasiekti. Bet iš esmės tai, ką mes nuveikėme su Vilniaus „Žalgiriu“, tai buvo maksimumas, ką galėjome pasiekti. Gaila, kad vėliau nebuvo tinkamų sąlygų realizuoti savo sumanymus, planus. Kita vertus, didžiausias atlygis treneriui - žmonių pagarba ir padėka. Jūs neįsivaizduojate, kaip man malonu, kai mane gatvėje sustabdo žmonės ir dėkoja už tą futbolą, kurį „Žalgiris“ demonstravo prieš 25 metus. Tai yra didžiausia dovana treneriui, kad jį atsimena per jo komandos žaidimą. Žmonės, jei tu jiems dovanojai džiaugsmą, tavęs niekada neužmirš.

- Jums neseniai sukako 70 metų. Ką dar norėtumėte nuveikti, ar dar turite kokių nors planų, sumanymų, ambicijų?

- Kai kalbate apie mano amžių, turiu pasakyti, kad tikrai nejaučiu jokios metų naštos. Neretai pagalvoju, kad dar galėčiau ir padėti, patarti, pasidalyti patirtimi, tik kad tų patarimų Lietuvoje niekam nereikia. Pagalvoju ir apie tai, kad būtų galima parašyti atsiminimų knygą. Medžiagos yra labai daug, mintys dar normaliai dėliojasi. Bet reikia prisiversti. Deja, kol kas to padaryti nepavyksta.

DOSJĖ

Benjaminas Zelkevičius

Gimė 1944 m. vasario 6 d.

Karjera

1963-1967 Vilniaus „Žalgiris“ 150 23

1968 Donecko „Šachtior“ 19 3

1969-1973 Vilniaus „Žalgiris“ 181 27

(Metai, komanda, rungtynės, įvarčiai)

Treniruotos komandos

1976 Vilniaus „Šviesa“

1977-1982 Vilniaus „Žalgiris“

1985-1991 Vilniaus „Žalgiris“

1990-1991 Lietuvos rinktinė

1995-1997 Lietuvos rinktinė

1997 Naberežnyje Čelnų KAMAZ

1998 Volgogrado „Rotor“

1999 Jaroslavlio „Šinnik“

2000-2003 Lietuvos rinktinė

2002-2003 Kaliningrado „Baltika“

2004-2007 Liepojos „Metalurgs“

2009 Vladivostoko „Luč-Energija“

2009-2010 FM „Ateitis“