Rasa basa braidys po Joninių rasą

Kai skelbiama, kad koncertuos grupė “Rasabasa”, ne kiekvienas suvokia, kas toji Rasa ir kodėl ji basa. Tiesiog taip atsitiko, kad lietuvaitė Rasa Bubulytė, tik ką baigusi Liverpulio scenos meno institutą, su keliais bičiuliais norvegais susibūrė į muzikinį kolektyvą. Jam reikėjo pavadinimo. Kadangi mergina populiariame internetiniame tinklalapyje yra užsiregistravusi kaip Rasa Basa, tokiu vardu šovė į galvą mintis pavadinti ir grupę. Ir štai jau daugiau kaip pusmetis visi muzikantai gyvena Vilniuje ir koncertuoja po visą Lietuvą.

Šventė - prie ežerų

Smagi bendraminčių muzikantų kompanija su kitais bičiuliais iš jos gimtosios Utenos Jonines švęs prie vieno iš gražiųjų Aukštaitijos ežerų. Ir ne tik švęs laikydamiesi visų tradicijų - prie grupės prisijungusi Vaida Bražiūnaitė, Norvegijoje studijuojanti vizualinę antropologiją ketina šią šventę įamžinti kino juostoje, o vėliau, ko gero, parodyti tarptautiniuose dokumentinių filmų festivaliuose.

Ką merginai, kuri dažnai įvairiuose pasirodymuose buvo siejama su moderniu liaudies dainų atlikimu ir kurios vardas siejasi su pagoniška Rasų švente, reiškia trumpiausia metų naktis? “Man visada buvo ir yra smagu švęsti Rasas (Jonines). Pas mus krikščioniškos ir pagoniškos švenčių tradicijos viena su kita yra glaudžiai susipynusios, - sako R.Bubulytė. - Mano senelis buvo Jonas. Jis norėjo, kad anūkė būtų Aušra, tačiau tėveliai iš kelių vardų išrinko trumpą ir skambų vardą Rasa. Tad Rasų bei Joninių tradicijos man gerai žinomos ir mielos iš pat mažens. Antalgėje, Utenos rajone, prie ežerų visada degė ir dega laužai, ieškoma paparčio žiedo, šokinėjama per laužą, pinami ir plukdomi vainikėliai su žvakėmis, ir dainos dainuojamos”.

Grįžo į Lietuvą ne viena

Retas atvejis: šiuo metu, kai gabūs muzikantai tik ir taikosi dirbti ir užsidirbti užsienyje, R.Bubulytė su kompanija padarė atvirkščiai - grįžo į Lietuvą. Daug kas, sužinoję, kad grupėje “Rasabasa” yra keturi norvegai, smalsauja, kaip jai pavyko “prisijaukinti” muzikalius vaikinus. “Žmonės mano, kad iš Liverpulio patraukiau į Norvegiją ir ten su jais susipažinau. Bet buvo visai kitaip. Visi tie vaikinai - Snorė, Sindrė, Nilsas - mano kurso draugai, o į smagią ir draugišką komandą vėliau įsijungė ir Bjornas. Mes susibūrėme tuomet, kai aukštojoje mokykloje reikėjo rengti diplominį darbą muzikinį šou. Vaikinams egzaminui taip pat reikėjo rimto kūrinio. Taip gimė kūrybinė draugystė. O vėliau - ir meilė”.

Pastaraisiais metais grupė stebina originalia norvegiškų elementų prisodrinta muzika, jau turinčia nemažą būrį gerbėjų. “Rasabasa” jau kelios vasaros iš eilės koncertavo Lietuvoje. Publikai patiko jų muzikavimas. Tuo galima buvo įsitikinti ir per neseniai praūžusius renginius “Tebūnie naktis!”, kai didžiulis būrys norinčiųjų pasiklausyti grupės “Rasabasa” užtvindė Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus kiemelį.

Universali muzikos kalba

Norvegijoje penketukas užsibuvo neilgai. Ten, anot Rasos, buvo tarpinė stotelė iki atvykstant į Lietuvą. Ir štai pusmetis, kai jie Vilniuje intensyviai dirbdami parengė naują programą. Jos vizualine dalimi pasirūpino audiovizualinių menų kūrėja V.Lažinskaitė.

Kokia tai muzika? “Lietuviškai norvegiška”, - apibūdina Rasos bičiuliai, kurie ją prisimena kaip liaudies dainų atlikėją. O pati mergina sako, kad jų kuriama ir atliekama muzika netelpa į jokius rėmus: “Tai, ką mes darome, sunku priskirti kažkuriam vienam žanrui, į muziką telpa viskas, ką gali sukurti penkios skirtingos sielos ir dešimt rankų”.

Šiais laikais nemažai dainininkų ar grupių stengiasi iš Lietuvos išvažiuoti svetur. “Nesuprantu, kodėl atrodo, kad užsienyje muzikantams yra geriau, lengviau - tai mitas, - svarsto dainininkė. - Jaunimui sveika išmėginti viską paprasčiausiai dėl smalsumo, o paskui sugrįžti. Mano draugai norvegai įsitikino, kad Lietuva graži šalis, kad merginos, ko gero, dar gražesnės negu kitur. (Šypsosi). Ar pasiliks jie čia ilgam, parodys laikas. Bet juk muzikantai gali kurti bet kur.

Diplomatinė misija

Rasa džiaugiasi, kad Anglijoje nereikėjo aiškinti naujiems draugams, kad Baltijos valstybės yra skirtingos, o pagrindiniai jų gyventojai - lietuviai, latviai ir estai. To juos moko mokykloje. Tačiau R.Bubulytės nuomone, Lietuva visiškai nesireklamuoja pasaulyje, o apmaudžiausia, kad vietos gyventojai iš vietos laikraščių daugiausiai sužino apie nusikaltimus, kuriuos padarė lietuviai. Norvegijoje bijomasi lietuvių, nes jie vagia. Bet iš Lietuvos į užsienį atvyksta ir daug gerų ir darbščių žmonių, kurie užsidirba ir grįžta į gimtinę. Taip pat čia nemažai artistų, muzikantų, teatrų režisierių, jie stato vietos teatruose spektaklius. Gerų žodžių šiems kūrėjams kritikai negaili. Tad, pasak jos, muzikams, dailininkams ir kitiems menininkams būtina koncertuoti, rengti parodas ir taip garsinti mūsų šalies vardą. Blogiausia, kai patys lietuviai mano, kad jų užsienyje nemėgsta, ir dėl to patys nesistengia, o kartais ir slepia savo tautybę. “O mes tikrai turime kuo pasididžiuoti”, - sako pašnekovė, kuri neretai pakviesta į kokį šventinį renginį padainuoja lietuvišką liaudies dainą. Ją girdėjome ir koncerte per Gedulo ir vilties dieną.

Rasa svarsto, kad Lietuva galėtų savo ekonomiką pagerinti, priimdama daugiau užsienio turistų, kurie čia paliktų nemažai pinigėlių vien tik dėl civilizacijos nesugadintos egzotikos. “Jūs neįsivaizduojate, kaip mano bičiuliai buvo nustebę, pamatę lankose besiganantį arklį supančiotomis kojomis, stebėjosi grybautojais, iš miško nešančiais pilnus krepšius grybų. Jiems įspūdį daro ir maži miesteliai, nors ten ir yra nemažai apšiurusių medinių namų. Jie nori žvejoti, plaukti baidarėmis siauromis mūsų upėmis. O jau Nida su savo kopomis, mariomis ir jūra jiems buvo be galo graži!” - aiškina dainininkė, visą tą grožį jau spėjusi aprodyti draugams.

Meilė ir muzika

Ne paslaptis, kad Rasos širdies draugas gitaristas ir grupės prodiuseris  Snorė... Tad klausiu, kiek muzika padeda meilei ir kiek meilė - muzikai. “Kai esi su širdžiai mielu žmogumi ir eini kartu ta pačia kryptimi, viskas atrodo lengva. Ir darbas neatrodo esąs darbas, o malonumas. Snorė įrašinėja mūsų dainas. Beje, neseniai įrengėme savo įrašų studiją, kurioje įrašinėsime ne tik savo, bet ir kitų grupių dainas”, - kūrybiniais planais dalijasi Rasa.

Kuo ją sužavėjo norvegai? “Manau, tautybė čia niekuo dėta. Paprasčiausiai man svarbus žmogus, jo charakteris, bendravimo būdas. Snorė - optimistas, turi subtilų humoro jausmą, niekada neniurzga, kad jam blogai, o susiklosčius nepalankiai situacijai visada suras būdų išsisukti”. Ir dar svarbu, kad jiedu abu sutaria, jog ne pinigai gyvenime svarbiausia. “Mes tuos pinigus uždirbame maloniu širdžiai darbu, todėl ir gyventi mums smagu”, - sako mergina.

TRAMPLINAS

Nedidukė, į mokinukę panaši liaudies ir populiariosios muzikos atlikėja R.Bubulytė - viena iš tų, kurios nemėgsta sukiotis vakarėliuose, nesiveržia į televizijos duetus ar šokių projektus. Kartą dalyvavusi realybės šou “Dangus” ji įrodė, ko verta, ir laimėjo studijas viename garsiausių Didžiosios Britanijos muzikų rengimo aukštųjų mokyklų, kurią globoja žinomas pasaulyje muzikantas, vienas iš legendinių “bitlų” Polas Makartnis (Paul McCartney). Tai, anot jos, buvo tramplinas, padėjęs apsispręsti visam gyvenimui būti dainininke.