Išėjo dar viena muzikos legenda

86 metai - garbingas amžius, bet daugeliui Mišelio Legrano muzikos gerbėjų nesinorėjo tikėti, kad jo talentas yra mirtingas. Nuostabios muzikos filmams kūrėjas parašė nemažai unikalių kūrinių, o garsiausias iš jų - muzika kino filmui „Šerbūro lietsargiai“. Stebėtinai produktyvus muzikantas padarė svaiginamą karjerą ir kaip dirigentas, aranžuotojas, o paskui ir dainininkas. Mišelis Legranas parašė apie 800 melodijų 250-iai kino juostų, melomanams padovanojo per šimtą autorinių albumų. Jis bendradarbiavo su tokiomis muzikos pasaulio legendomis kaip Ela Fidžerald (Ella Fitzgerald), Areta Franklin (Aretha Franklin), Edita Piaf (Edith Piaf), Šarlis Aznavūras (Charles Aznavour), Frenkas Sinatra (Frank Sinatra), Dajana Ros (Diana Ross) ir Laiza Mineli (Liza Minelli). Garsiojo maestro sąskaitoje - trys „Oskarai“ ir penki „Grammy“.

1932 m. vasario 24-ąją Paryžiuje gimusio berniuko vaikystė buvo nelaiminga ir pilka. Apie tai M.Legranas prisipažino interviu jau būdamas brandaus amžiaus. Prancūzų žvaigždės tėvai - muzikantai. Tėvas Raimonas Legranas (Raymond Legrand) kūrė muziką ir vadovavo Paryžiaus varjetė orkestrui, mama duoną pelnydavo skambindama fortepijonu. Legranų namuose nuolatos skambėjo muzika. Tėvas anksti paliko šeimą ir trapiai Marselei Ter-Mikaelian (Marcelle Der Mikaelian) teko vienai auginti du vaikus - sūnų Mišelį ir dukrą Kristianą. Moteris daug dirbo, ir jaunajam Mišeliui Legranui, vienam likusiam namuose, tekdavo pačiam ieškotis, kuo užsiimti. Žaislų, išskyrus pianiną, namuose nebuvo, todėl mažasis Mišelis laiką leisdavo rinkdamas akordus ir bandydamas atkartoti per radiją girdėtas melodijas. Mišelį auginti motinai padėjo senelis - etninis armėnas Sarkisas Ter-Mikaelianas, palikęs tėvynę 1917 m. Senelis gyveno Anjere, dukra su dviem vaikais jo namuose praleido 6 metus. Kompozitorius įsiminė senelį kaip emocionalų ir ugningo būdo, dosnų ir religingą žmogų. Kiekvieną sekmadienį Mišelis Legranas su mamos tėčiu eidavo į bažnyčią, o laisvalaikio valandomis namuose skambėjo gramofonas: Sarkisas Ter-Mikaelianas dievino muziką ir turėjo gausią plokštelių kolekciją.

Vos dešimties metų muzikantas įstojo į Paryžiaus konservatoriją, kurioje pasijuto laimingas, ir rado draugų, su kuriais galėjo kalbėtis ta pačia - muzikos - kalba. Konservatoriją M.Legranas baigė geriausiais pažymiais, puikiai išmokęs skambinti fortepijonu. Akompanuodamas garsiam Prancūzijos atlikėjui Morisui Ševaljė (Maurice Chevalier) jaunasis paryžietis apkeliavo pusę pasaulio. Amerikoje prasidėjo jo kūrybinė biografija: M.Legranas įrašė debiutinę plokštelę, pavadinęs ją „Aš myliu Paryžių“. Instrumentinių kompozicijų albumą melomanai priėmė šiltai: 1954 m. rinkinys pirmavo Amerikos muzikos hitparaduose.

6-ojo deš. pabaigoje kompozitorius pasireiškė kaip džiazo atlikėjas, o 1958 m. įrašė pirmąjį džiazo kompozicijų albumą. Labiausiai kompozitorius išgarsėjo, sukūręs muziką prancūzų „naujosios bangos“ režisieriaus Žako Demi (Jacques Demy) vaidybiniams filmams, kuri jam pelnė pasaulinę šlovę.

1963 m. ekranuose pasirodė muzikinė melodrama „Šerbūro lietsargiai“, žiūrovų meilę pelniusi Katrinos Denev (Catherine Deneuve) vaidyba ir širdį gniaužiančiomis Mišelio Legrano melodijomis. Kitais metais filmas-miuziklas buvo apdovanotas Kanų festivalio „Auksine palmės šakele“, o filmo melodija „Rudens liūdesys“ tapo visų laikų šlageriu. Daugybė muzikantų iki šiol atlieka vis naujas šio kūrinio variacijas, dažniausiai akomponuodami saksofonu.

Mišeliui Legranui tris kartus buvo įteiktos „Oskaro“ statulėlės. Pirmą kartą premija buvo skirta 1969 m. už dainą melodramai „Tomo Krauno afera“. Dar dvi - už garso takelį 1972 m. dramai „Keturiasdešimt antrųjų vasara“ ir dainą Barbros Streizand (Barbra Streisand) muzikinei juostai „Yentl“, pasirodžiusiai ekranuose 1984 m. Pagrindinei pasaulio kino premijai „Oskaras“ Mišelis Legranas buvo nominuotas 6 kartus. Aštuonis kartus buvo nominuotas „Auksiniam gaubliui“ ir triskart - „Cezar“.

7-ojo dešimtmečio viduryje maestro, sukūręs garso takelius dviem šimtams filmų, uždainavo pats. Pasak M.Legrano, jam nusibodo, kad žiūrovai mato tik jo nugarą, o jis jų visai nemato. Mišelio Legrano vokalas nenustebino jėga ir grožiu, bet klausytojams patiko. M.Legrano dainą „Mano širdies malūnai“ į savo repertuarą įtraukė šimtai atlikėjų, tarp jų - Polio Moria (Paul Mauriat) orkestras ir Stingas. Vėlyvą 2013 m. rudenį M.Legranas įrašė diską kartu su prancūzų operos žvaigžde Natali Desė (Natalie Dessay). Albumas tapo „auksiniu“ - prancūzai nupirko 50 tūkstančių jo egzempliorių. Kompozitorius nenuilsdamas gastroliavo. Pastarąjį dešimtmetį jis viešėjo Japonijoje, JAV, Nyderlanduose, Rusijoje, 2010 m. lankėsi ir Lietuvoje. Jis toliau kūrė muziką kino filmams, baleto pastatymams ir teatrui, įrašinėjo naujus instrumentinių kompozicijų rinkinius.

Su svarbiausia gyvenimo moterimi, Maša Meril (Macha Meril), Mišelis Legranas susipažino 1964 m. Kompozitorius ir aktorė pateko į prancūzų delegacijos, vykusios į kino festivalį Brazilijoje, sudėtį. M.Legranas atkreipė dėmesį į gražuolę Kopakabanos paplūdimyje ir įsimylėjo. Pasak maestro, tai buvo platoniškas romanas, kuris įsiplieskė ir abipusiu susitarimu baigėsi ten pat, Rio de Žaneire. Muzikantas buvo vedęs, namuose jo laukė žmona Kristi ir du vaikai - Ervė ir Benžamenas. O Maša ruošėsi tekėti už italo. Jie vėl susitiko praėjus pusei šimtmečio. Mišelis Legranas triskart išsiskyrė, keliose santuokose jam gimė du sūnūs ir dvi dukros. Abu sūnūs susiejo gyvenimus su muzika, dukterys pasirinko kitas profesijas, tolimas meno pasauliui.

M.Legranas ir M.Meril susitiko baigiantis 2013 metams Paryžiaus teatre, kurio scenoje vaidino Maša. Įsimylėjėliai nutarė nebesiskirti. 2014 m. rudenį pora susituokė Aleksandro Neviškio sobore Paryžiuje, dėl to katalikas Mišelis Legranas perėjo į stačiatikių tikėjimą. Mat jo mylimos žmonos šaknys - Rusijoje, Maša Meril yra „baltųjų“ emigrantų - kunigaikščių Gagarinų - palikuonė.

2010 metai kompozitoriaus kūrybinės veiklos 50-mečio proga Prancūzijoje buvo paskelbti Mišelio Legrano metais. 2017 m. maestro minėjo 85-ąjį gimtadienį. Solidus amžius netrukdė jam gastroliuoti ir koncertuoti.

„Mano didžiausia svajonė - gyventi iki šimto metų. Aš dar tiek daug turiu padaryti, o laiko visada yra per mažai“, - apgailestavo jis, kalbėdamasis su žurnalistais. Deja, 2019 m. sausio 26 dieną laikas jam sustojo.