I.Krupavičiaus pareigos sau ir Tėvynei

- Pernai rudenį atėjai tarnauti į Lietuvos kariuomanę ir palikai laidos vedėjo darbą LRT. Kaip priėmei tokį sprendimą?

- Apie savanorystę kaip reiškinį nemažai kalbėdavau savo laidose, domėjausi. Buvo kilę minčių net išvažiuoti savanoriauti į kokią Afriką, bet šilta kėdė televizijoje buvo, matyt, per daug patogi, kad ją į ką nors iškeisčiau. Bet kai prasidėjo šaukimai ir savanorių banga į Lietuvos kariuomenę, visuomenėje kilo patriotizmas, kažkas ir mano galvoje sukirbėjo. Tiesą sakant, aš turėjau tarnauti prieš 10 metų, bet netarnavau dėl prastos regos ir plokščiapėdystės. O dabar pajutau, kad vis tiek esu skolingas savo valstybei ir turiu atlikti tarnybą, kad nereikia išsisukinėti ir noriu tą skolą išpirkti. Štai, atlikau visą išpažintį. Tad kai mane aplankė tokios mintys apie kariuomenę, mano svarstymai, ar likti televizijoje, ar eiti tarnauti, buvo greiti, trumpi ir aiškūs. Ir nors daugelis sakė, kad kariuomenė - ne mano būdui, tvirtai pasiryžau ir norėjau tai išbandyti pats. Galiausiai man tai įdomu ir kaip žurnalistui.

Tiesa, savanoriai būna dviejų tipų. Aš atėjau savo noru tarnauti į privalomąją karinę tarnybą, kartu su šauktiniais. Tačiau dar yra Krašto apsaugos pajėgų savanorių pajėgos, kur savanoriai į pratybas atvyksta savaitgaliais ir kitu pratyboms numatytu laiku, tačiau kareivinėse negyvena.

- O jeigu dabar galėtum grįžti į tą dieną, kai nusprendei tarnauti, ar sprendimas liktų tas pats?

- Nedvejodamas vis tiek eičiau tarnauti ir sprendimo tikrai nekeisčiau. Apskritai gyvenime aš retai gailiuosi dėl savo sprendimų, jie apgalvoti. Kad ir kaip susiklostytų darbo ar gyvenimo aplinkybės, aš žinau, kad jei užsidaro durys, reikia atsidaryti langą, nes išeitis visada yra. Visada. Aš turėjau būti kariuomenėje ir džiaugiuosi šiuo savo sprendimu.
Atvirai sakant, manau, kad kiekvienas jaunuolis, tiek merginos, tiek vaikinai, baigę mokyklą turėtų atlikti karinę tarnybą. Na, bent pereiti bazinius karinius mokymus, kurie trunka vos tris mėnesius. Tai labai gera gyvenimo mokykla.

- Kas tarnybos pradžioje buvo sunkiausia? Yra dalykų, kurie seniau buvo sunkiai įveikiami, o dabar jau vienas juokas ir kasdienybė?

- Iš pradžių gal buvo sunkiau priprasti prie buitinių dalykų. Tarkime, visos rytinės higienos procedūros vyksta nepalyginamai greičiau nei namuose. Ryte yra labai gerai, jeigu spėji nubėgti į tualetą. Jeigu nespėji, per mankštą mintys tikrai visai kitur. Aš iki šiol dar nesu visiškai pripratęs prie to, kad 6 val. ryto reikia keltis, o po 5 minučių jau išbėgti į rikiuotę. Jei nubundu po gilaus sapno, organizmui stresas. Džiaugiuosi, kad kartais pavyksta nubusti keliomis minutėmis anksčiau ir išsibudinti, tiesa, budintis tenka vis dar gulint lovoje. Dabar jau atrodo vienas juokas pasikloti lovą taip, kaip pridera. Kitas dalykas – fizinis krūvis. Kadangi aš mėgstu bėgioti, ir būtent gryname ore, o ne salėje, man yra lengviau. Man patinka tos mankštos, jau tikrai esu fiziškai sustiprėjęs, galiu ištverti gerokai didesnį fizinį krūvį, dabar tenorėčiau priaugti šiek tiek raumenų masės. (Šypsosi.)

- Dar nepabodo ta kariška rutina?

- Ne, nors įspūdžių jau tikrai pakanka. Tarnyba įdomi, mus dabar ruošia kaip profesionalius karius, tai jau nėra pirmosios dienos, kai svarbiausia buvo išmokti elementarias taisykles ir tvarkos. Mūsų būrys net prašė, kad lauko pratybų ir žygių būtų kuo daugiau. Kartais miške net neskubame įveikti trasos, kad ilgiau pabūtume.

Norėčiau tokią discipliną, rutiną – gerąja prasme – išlaikyti gyvenime ir po tarnybos, t.y. keltis ir gulti pagal tam tikrą režimą, nes tai gerokai sveikiau organizmui, įprasti reguliariai sportuoti, kiekvieną rytą daryti mankštą. Kai išleidžia savaitgaliais į namus, mes ir su drauge Vaida (gyvenimo draugė – red. past.) anksti ryte keliamės ir bėgiojame.

- Kodėl pasirinkai priklausyti ryšininkų kuopai?

- Atėjus savanoriauti, reikia pasirinkti kryptį, gali būti kulkosvaidininkas, šaulys, ryšininkas ir t.t. Kadangi esu žurnalistas, man pasirodė, kad ryšininkų kuopa bus pats tas. Nelabai numaniau, kad teks radijo stotis programuoti ir dirbti su kabeliais. (Juokiasi.) Nes jei visai tiksliai, aš priklausau belaidžių telekomunikacijų moduliui (dar yra ir laidinių komunikacijų modulis, čia gali dirbti tie, kurie iki kariuomenės baigė mokslus, susijusius su IT) ir visai naujais dalykais papildysiu savo žinių bagažą, juolab kad belaidžio modulio ryšininkų daugiau niekur jokia aukštoji mokykla ir nerengia. Ryšininkas prižiūri radijo ir laidinį ryšį. Vykstant į pratybas reikia paruošti radijo ryšį, užprogramuoti stoteles, kad tarpusavyje galėtų bendrauti vadai, štabas, vadavietės ir t.t. Sakoma, kad ryšininkas pastebimas tik tada, kai ryšio nebelieka.

- Su kokiais iššūkiais teko susidurti? Gal buvo kokių kariškų kuriozų?

- Nesu iš tų karių, kurie labai emocingai reaguotų, siūlytų savo nuomonę ar komentarą. Žinoma, man kartais kyla įvairių minčių, bet aš jau galiu vienas sau tyliai pamintyti ir pergalvoti viską, o ne tiesiog išsišokti prieš vadus. Kai kuriems tą daryti sunkiau.

Nežinau, ar tai kuriozas, ar tiesiog kariška patirtis, kuri anksčiau ar vėliau tikriausiai ištinka daugelį, bet tai yra maisto laikymas. Pamenu, man Vaida atvežė maisto, o tokias lauktuves privalu suvartoti tą pačią dieną. Jeigu kažkiek lieka ir karys tai slepia, o vadai randa, visi draugiškai sportuojame. Tad vakare kaip tik buvo patikrinimas. Man vienam tų Vaidos lauktuvių vis tiek būtų buvę daugoka, tad prisipažinau vadams, kad dar liko, su kariais pasidalijau, visi pasportavome ir pavalgėme. Gulinčio lovoje manęs nepagavo, nesikeikiu ir didelių prasižengimų neturėjau. Manau, kad esu geras karys.

- Kariams dienos metu negalima gulinėti lovoje -  pagal statutą lovoje galima gulėti tik po 22 iki 6 val. ryto. Kaip tuomet leidi laisvą laiką vakarais?

- Laisvu laiku ir apskritai visą dieną prie lovos nėra ko liestis. Negalima ant jos sėdėti, gulinėti ir poilsiauti. Seniau mūsų lovas, vos įėjus į patalpą, užstodavo spintelės, tad jų taip iš karto nesimatydavo. O jei tik vadas įeina į patalpą, vienas iš karių pasako "Dėmesio!" (tokios taisyklės, mat įėjus vadui visi turi sustingti), tad kartais pasitaikydavo nedidelių šios taisyklės nesilaikymo atvejų. Tiesa, tai ilgai netruko, nes vadai pastebėjo klastą ir spinteles perstūmėme taip, kad tik įėję vadai iš karto matytų mūsų lovas.

Dienos metu nėra ir problemos ar pagundos gulinėti lovoje. Vyksta mokymai, pratybos, žygiai, laisvu laiku galime skaityti knygas, žiūrėti televizorių, sportuoti ir pan. Bet jau po vakarienės tikrai pradedame laukti tos sekundės, kai atsigulsime. Lova gal tik pirmomis tarnybos dienomis atrodo tarsi stebuklas, o po kiek laiko susigyveni, įpranti prie taisyklių ir tokia tvarka atrodo savaime suprantama.

- O kai grįžti į namus, norisi lovą kloti taip pat preciziškai ar iš principo nekloti?

- Atvirai sakant, tarnyba kariuomenėje man išugdė ne vieną naują įprotį. Dabar namuose tvarkytis yra mano pareiga ir lovos klojimas bei indai yra mano atsakomybė. Savaitgaliais prašau Vaidos buities darbus palikti man. Pedantu gal ir netapsiu, bet tvarkytis patiko.

- Kas nutinka tam, kuris surizikuoja kariuomenėje prigulti ar prisėsti?

- Na, tuomet gali tekti tris kartus visiems persikloti lovas, kad šios taisyklės laužyti daugiau nekiltų noras. Mano nuomone, viskas nėra taip griežta ar sunku kariuomenėje, kaip kartais visuomenėje įsivaizduojame. Aš net nematau problemos, kai dėl vieno kario prasižengimo bausmę atlieka visas skyrius. Yra tam tikra tvarka, kurios privalu laikytis, o tokiomis bendromis bausmėmis (kurios irgi nėra kokios nors neįmanomai baisios) ugdomas suvokimas, jog karys turi būti atsakingas ne tik už save, bet ir už kolegas. To pradedi mokytis klodamas lovą ir laikydamasis taisyklių, o žinias pasitikrinsi karo ar pratybų lauke - ten visi turi būti atsakingi vieni už kitus.

Be to, svarbus ir paties kario požiūris - bendrą bausmę priimti gali kaip svetimos bausmės priverstinį primetimą arba kaip galimybę tobulėti ir stiprėti visomis prasmėmis. Apskritai norisi paneigti daug įsišaknijusių mitų apie kariuomenę. Nesame mes čia nei be reikalo baudžiami papildomais atsispaudimais, nei nuskriausti. Mes ugdomi būti tikrais kariais profesionalais. Net jei karjeros kariuomenėje netęsime, būsime tvirti vyrai savo paprastuose gyvenimuose. Tvirti ir viskam pasiruošę.

- Socialiniame tinkle rašei, jog: "Jei dar turite laiko atsigulę kalbėtis ar maigyt telefoną, vadinasi, ne visą energiją išnaudojote", - sakydavo vadai". Nejau draudžiama ir bendrauti, jei vis dėlto nesimiega?

- Po komandos "Kuopa, miegas!" turi būti mirtina tyla. Gali girdėti tik kolegos kario knarkimą. Žinoma, būna, kad persimetame vienu kitu žodžiu, pajuokaujame. Mes žinome, kuo rizikuojame, tad tą darome retai ir atsakingai. Galiausiai po kokio ilgesnio žygio su visa ekipuote visi suminga per kelias sekundes. Manau, kad jei nebūtų tam tikrų taisyklių, nebeliktų ir tvarkos.

- Kokių maisto produktų laikymas yra ribojamas? Apie kokį maistą pagalvojus tiesiog svaigsta galva?

- Na, man kilo noras atidžiau paskaityti, kas statute rašoma apie draudžiamus laikyti maisto produktus, kad tikrai žinočiau, kas leidžiama, o kas draudžiama. Per bazinius kario kursus saldumynai ar kiti greitai gendantys produktai buvo labiau ribojami. Kai kurie kariai įsigudrino, kad jei kokio saldėsio negalima laikyti spintelėje, tai tikriausiai galima laikyti po šalmu, bet piktnaudžiavimo nepastebėjau. Juk mėsos nelaikome, tik kokį smulkų užkandį. Saldumynai, žinoma, yra bene didžiausia visų silpnybė, bet dabar, kai esame paleidžiami savaitgaliais, tai nėra tokia jau retenybė. Negana to, pastate turime užkandžių, kavos aparatus, tad tikrai negalime skųstis jokiu trūkumu, o kai ko gal turime ir per daug.

- Greitai pripratai prie kariško valgiaraščio?

- Maisto kiekiu niekada nesiskundžiau ir pastaruoju metu jau prašau, kad man valgykloje dėtų mažiau bulvių ar duonos. Negirdėjau, kad ir kiti alkani sėdėtų. Kiek ta mityba subalansuota, aš nelabai žinau, bet esame maitinami tikrai gerai. Mes ateiname į valgyklą, o ne į restoraną. Tiesa, įpratau valgyti labai greitai. Savaitgaliais taip pat save pagaunu skubantį valgyti, tad mokausi maistu mėgautis ramiai, iš lėto. Pastebėjau, kad mitybos režimas padeda labai efektyviai atsikratyti nereikalingo svorio. Per keturis mėnesius, mitybą derindamas su kariniu fiziniu krūviu, atsikračiau dešimties kilogramų – manau, visai neblogai. Dabar jau noriu priaugti svorio.

- Kaip manai, ar savo noru atliekančių karinę tarnybą būtų tiek pat, jeigu nebūtų mokami pinigai (mėnesio alga 150 eurų)?

- Bandžiau daryti tokią neva socialinę apklausą ir išsiaiškinti, kiek karių atėjo dėl pinigų. Turiu pasakyti, kad tai mažoji dalis. Dauguma atėjo iš idėjos, kai kurie turėjo gyvenime nepalyginamai pelningesnius darbus, bet juos iškeitė į kariuomenę. Pinigai apskritai nėra pagrindinė motyvacija kariams. Tiesa, kai tie pinigai baigiasi, jau reikia pagalvoti, kaip čia suktis. Nors ką aš čia pasakoju, niekada aš tų pinigų tiek neturėjau ir niekad apie juos tiek negalvojau, nesureikšminau.

- Savaitgaliais galite ištrūkti namo. Ką veiki grįžęs į Vilnių? Koks tavo laisvalaikis?

- Taip. Savaitgaliais grįžtu į Vilnių, ir tos dvi laisvos dienos yra praleidžiamos labai produktyviai. Galima nuskristi į Berlyną, papramogauti ten ir spėti laiku grįžti į tarnybą. Taip pat stengiuosi kiek įmanoma daugiau būti su sūnumi, susitikti su draugais, būti su mylimąja, eiti į kiną ar teatrą. Dažnai galvoju, kad va, šį savaitgalį tai jau tikrai pagulinėsiu ir nieko neveiksiu. Šio plano dar neįgyvendinau, nes vis atsiranda noro ir pasiūlymų ką nors nuveikti.

- Nors atrodo, kad dabar visas tavo gyvenimas sukasi tik apie kariuomenę, vis dėlto gavai akreditaciją į „Euroviziją“ Stokholme. Tai vis dėlto galutinai žurnalistikos nepalikai?

- Nepalikau. Žurnalistika vis tiek yra mano gyvenimo dalis. Be to, "Labame ryte" vis pristatinėdavome „Eurovizijos“ dalyvius, kitų šalių dainas, tad labai norėjosi vykti į Stokholmą ir viską pamatyti savo akimis. Pamenu, su draugais žiūrėdavome „Eurovizijos“ finalus ir pagal tai, kurioje šalyje vykdavo finalas, darydavome tokius tarsi teminius virtuvės vakarėlius - valgydavome būtent tos šalies tradicinius patiekalus. Dabar bus dviguba šventė, ypač jeigu Donatas laimės. Ir iš karto galiu pasakyti, kad į tarnybą grįšiu laiku. Čia ir kalbų būti negali.

- Vis dar seki Lietuvos ir pasaulio naujienas? Kas dabar tau aktualiausia?

- Žinoma, profesiniai įgūdžiai niekur nedingo. Seku portalų naujienas ir stengiuosi pasižiūrėti pavakario žinias bei neatitrūkti nuo pasaulio. Tiesa, informacijos srautas vis tiek yra mažesnis ir gal  ne toks nuoseklus. Be visų aktualijų, dabar vis dažniau atkreipiu dėmesį į karines naujienas, viską, kas susiję su šauktiniais, saugumo klausimais.

- Galbūt visos patirtys pasibaigus tarnybos laikui suguls į knygą ar virs kokiu kitu projektu?

- Norisi tą sukauptą patirtį kažkur ištransliuoti vienu ar kitu pavidalu. Žinote, čia kaip ir kelionėse, įspūdžiai susiguli ir išsikristalizuoja po tam tikro laiko. Algimantas Čekuolis mane jau ne vienus metus ragina rašyti knygą, o kai atkirsdavau, kad nežinau, apie ką rašyt, jis sakydavo: "Tu gerai pagalvok." Šiemet per knygų mugę jis man pasakė, kad dabar aš jau turiu apie ką rašyti. Bet tai nebūtinai bus knyga, gal tai bus autorinė laida, gal kitoks projektas. Gali būti ir kas nors, kas visai nebus susiję su kariuomene.

- O nemanai, kad po savanoriškos tarnybos norėsi ir toliau likti kariuomenėje? Kokie artimiausi ateities planai po tarnybos?

- Jau pasimokiau, kad niekada nereikia sakyti "niekada". Taip toli dar neplanuoju, visaip gali būti.  Visai neatmetu galimybės po savanorystės pasirašyti dar dvejų metų sutartį su kariuomene, taip pat daug pagalvoju ir apie televiziją. Labiausiai norėčiau nuo naujojo rudens sezono LRT turėti autorinę laidą, galvoje sukasi nemažai minčių ir idėjų šiuo klausimu. Dėl ateities iš esmės yra daug nežinomųjų ir lygtis turėsiu greitai spręsti besibaigiant tarnybai. Galų gale visada yra planai B, C, D ir t.t. Tarkime, planas B galėtų būti ilgesnė kelionė svetur, kad ir už Atlanto.

- Sakoma, kad po tarnybos kario jau niekuo nenustebinsi. Ar tikrai savanorystė suteikia ne tik galimybę sustiprėti fiziškai, bet ir moraliai? Koks indėlis į asmenybės tobulėjimą?

- Asmenybės tobulėjimas yra be galo didelis, tiek fiziškai, tiek morališkai. Kad galėtum gerai ginti Tėvynę, pirmiausia turi gerai būti pasiruošęs pats visomis prasmėmis. Nebeturi rūpėti kažkokios kliūtys, prastas oras, šlapios kojos. Karys turi būti pasirengęs už Tėvynę aukoti gyvybę. Dėl to mes ir esame kariai.

Manau, kad paprasto žmogaus gyvenime mes stokojame tokio bendruomeniškumo, pagalbos ir palaikymo, kokio mokomės kariuomenėje ir dalijamės vienas su kitu.

- Tai meilė Tėvynei, patriotiškumas sustiprėjo?

- Tarnyboje teko žiūrėti ne vieną filmą apie partizanus ir supratau, kad pirmoji partizanų meilė visada buvo Tėvynei, o po to jau visa kita. Manau, kad buvimas kariuomenėje, tarnyba, disciplina, visos kariškos patirtys mane taip pat visokeriopai praturtino. Dabar mano pirmoji meilė - Tėvynė.

Tai, ką gyvenime gauname lengvai, mes priimame kaip duotybę, o laisva Tėvynė ne visada yra duotybė. Kariuomenėje atsiranda neapsakomai didelis patriotiškumo jausmas, kitoks požiūris į gyvenimą, laisvę, šalį ir t.t. Manau, kad patriotiškumo pamokos turi prasidėti vaikams šeimoje ir mokykloje, kad jaunimas nemanytų, jog patriotiškas yra vien dėl to, kad dar neemigravo. Apskritai man pikta, kai žmonės valstybę suvokia kaip kažkokį atskirą nuo savęs vienetą, kurio niekas neprivalo ginti. Valstybė esame mes visi ir mažiausias jos vienetas yra žmogus, po to šeima, bendruomenė, vis didėjančia tvarka. Kaip ir kariuomenėje - mažiausias vienetas yra karys, po to - skyrius, būrys, kuopa, batalionas ir t.t. Valstybėje pirmiausia gini save ir savo šeimą, visi giname vieni kitus ir turime būti patriotiški vieni dėl kitų. Norėčiau, kad ateities kartoms net klausimas nekiltų, ar verta eiti į kariuomenę, savanoriauti ir ginti Lietuvą. Norėčiau, kad tai būtų garbė, o ne prievolė ir net nereikėtų šauktinių sąrašų, o nors bazinius karinius mokymus išeitų visi, vos baigę mokyklą.


Dosjė

Ignas Krupavičius gimė 1982 m. vasario 21-ąją

Karjera: Dešimt metų LRT laidų vedėjas ir žurnalistas

Tarnyba kariuomenėje: Sausumos pajėgų štabo Ryšių kuopos Belaidžių telekomunikacijų būrio VI modulio radijo ryšių sistemų technikas jaunesnysis eilinis

Kredo - Čia ir dabar.

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“